Jau kurį laiką „Kėdainių samariečiai“ dūzgia apie tai, kokia reikšminga ši vasara jų draugijai – mylimai samariečių savanorei Janinai Šikšnienei sukako 80 metų.
Interviu su jubiliate galėjo ir neįvykti: ji, kaip sako pati, nėra „didelė mėgėja reklamuotis“. Vis dėlto, padrąsinta bendraminčių savanorių, Janina sutiko „Kėdainių mugei“ papasakoti apie savo margą gyvenimą, kurį pilnomis rieškutėmis semia jau 80 vasarų.
Kėdainių krašte Janina garsėja kaip itin altruistiškas, bėdos prispaustą užjaučiantis žmogus.
Jau du dešimtmečius ji dalyvauja labdaringų gimtojo krašto organizacijų veikloje – per šį laiką pagalbos ranką yra tiesusi ir vienišiems seneliams, ir daugiavaikėms šeimoms, ir visiems kitiems, kuriems dalia teko sunkesnė.
Su Janina čia ir sutariame susitikti – Kėdainių samariečių namuose, Senojoje gatvėje, kur ji savanoriauja du kartus per savaitę.
Į akis iš karto krenta tai, kokia mano pašnekovė pasitempusi: apsivilkusi dailia marga suknele, pasipuošusi gintarinių papuošalų komplektu, kaklas – šilkine skarute apjuostas.
Optimizmo ir energijos – Dievulis nepagailėjo
– Janina, paukštelis pačiulbėjo, kad šią vasarą jums stuktelėjo 80-imt. Atskleiskite paslaptį – kaip gi jums pavyksta taip gražiai atrodyti ir puikiai jaustis ir oriame amžiuje?
– (juokiasi) Labai dėkoju už komplimentus, bet, sakyčiau, kad niekada gyvenime nebuvau labai graži.
Žinote, gyvenom su tėvukais Lančiūnavoj, mama sekmadieniais vesdavosi mane ir sesę į bažnyčią.
Mano sesė Vandzytė buvo 8 metais už mane vyresnė. Na ir girdavo parapijiečiai prasilenkdami mano mamai: „Gene, nu kokia tavo Vandzytė graži!“ Aha, o tai Janytė kaip? (juokiasi). Ak, sakot, Vandzytė graži… Tai išgirdusi žnybdavau jai, sukdavau šoną, kad nors tuo momentu nebūtų gražesnė (juokiasi).
– Ar turite savo amžiaus draugių? Energingos ir žvalios – kaip kad ir pati?
– Be abejo! Dar gudresnės, gražesnės ir greitesnės (šypteli).
– Jūsų humoro jausmas išties išskirtinis. Na bet jeigu rimčiau: gal visą gyvenimą labai sveikai maitinotės, laikėtės toliau nuo žalingų įpročių, labai save mylėjote ir saugojote?
– Rūkyti – tikrai niekada nerūkiau, bet taurelę prie progos išgerdavau. Su saiku, aišku. Ropoti, kad nereikėtų (šypteli).
Jeigu man skanu – be sąžinės graužaties suvalgysiu pyragaičio gabaliuką. Galiu šiandien kad ir visą dieną pyragaičius valgyti, jeigu norisi, bet kitą dieną – jau juodą duoną su sviestu.
Kava man nelabai aktuali, geriu tik kartais, tik su draugėmis ir tik baltą kavą.
Dėl savęs prižiūrėjimo – na, mama dažnai man sakydavo, kad negalima tiek daug dirbti…
Ir kad naktį reikia daugiau miegoti, o ne knygą skaityti. O aš gi pelėda – galiu net rytą sutikti, jeigu gerai įsiskaičiau, ir tomis pačiomis akimis į naują dieną išeiti. Tiesa, dabar gal nelabai ištempčiau visą naktį nemiegojus (šypteli).
Na o šypsena, optimizmas – turbūt viskas tiesiog iš vidaus ateina. Turbūt ne kiekvienam Dievulis tiek duoda… Man drėbtelėjo daug. Kitą kartą – jau ir per daug (šypteli).
– Ar nuo mažens buvote tokia judri, greita ir pasiutusi?
– (juokiasi) Gimiau Milžemiuose (Kėdainių r., netoli Lančiūnavos – aut. past.), kur tėvukai buvo pasistatę namus. Sudegus mūsų namams, kurį laiką pas senelius glaudėmės – jie gyveno tame pačiame kaime.
Buvau tiek balsinga ir tiek rėkdavau, kad visa šeima pailsėti negalėdavo (šypteli). Kartu gyveno dėdė eigulys, kitas dėdė – girininkas, anksti jiems reikėdavo išeiti į mišką, o grįždavo tik pavakary.
Skųsdavosi, kad nei naktį, nei dieną miegoti per tą rėkalę neina. Tad gargalė buvau visą gyvenimą (juokiasi).
Kai buvau maža, svajojau užaugusi būti balerina. Daug šokau, užsiimdavau gimnastika – visas skyles užkaišiodavau, visur manęs pilna buvo.
Sudėtinga vaikystė ir sudegę namai – užgrūdino
– Gimėte ne per Jonines, tačiau gavote labai gražų Janinos vardą. Sakykite, kokia jo istorija?
– Vardą gavau vos ne per klaidą. O istorija tokia: mano mama ir jos sesuo, mano teta, susilaukė dukrų panašiu metu – pusseserė gimė 1944 m., o aš – 1945 m.
Buvau labai ligotas kūdikis. Tėvai atvežė į Kėdainius, pas daktarę Bružaitę (Lietuvos Respublikos nusipelniusi gydytoja Teklė Bružaitė pasižymėjo ypatingu atsidavimu darbui, atjauta, rūpestingumu; ji buvo Kėdainių apskrities ligoninės Vaikų infekcinių ligų skyriaus vedėja, – aut. past.).
Tuo metu dviejų aukštų medinė ambulatorija buvo ant kalniuko, prie dabartinės Užimtumo tarnybos. Bružaitė pasižiūrėjo į mane ir papurtė galvą, sakydama, kad situacija labai bloga.
Senamiesčio vaistinėje man pagal specialų Bružaitės receptą pagamino tekstūrą. Parsivežė mane namo jau nerėkiančią, bet labai išbalusią, išvargusią. Paguldė į lovytę po alyvine obelimi.
Pro šalį eidamas dėdė Mykolas ir sako: „O Dieve, nebedaug tam angeliukui liko…“
Taip ir sugalvojo man duoti Janinos vardą, nei iš grožio, nei tradicijos: tiesiog mano pusseserytė Janė, o štai aš – Janina. Dėl visa ko, jos varde norėjo ir manęs dalelę išsaugoti.
Pusseserė iškeliavo pernai. O Šikšnienė dar kruta (šypteli).
– Panašu, kad ne tik energijos ir optimizmo, bet ir sunkumų pačiai per gyvenimą pagailėta nebuvo. Sudėtinga kūdikystė, liepsnų sunaikinti namai…
– Mamos ir tėčio namai sudegė karo metu. O buvo taip: tėvukai pasistatė namus Milžemiuose. Tame kaime buvo karjeras, kurio žvyru visi gyvenvietės keliai buvo išbarstyti. Mes gyvenome tame kaime ant kalniuko, kur buvo pastatyti 6 ar 8 nauji namai.
Pakalnėje – senesni namai, ten gyveno mamos tėvai.
Vieną dieną mano tėvukas įlipo į medį, o išlipo… baltai juodas. Klausia kaimynai Padalevičiai tėvuko: „Vladai, ką matai?“ O jis matė, kad dega naujai pastatyti namai…
Tad prisiglaudėme pakalnėje, pas senelius.
Niekaip nesuprasdavau vieno dalyko: sesuo dažnai už rankos mane nusivesdavo ant sudegusio namo pamatų, pasodindavo ir sakydavo: „Va, atėjom namo dabar.“
Galvodavau – kokie čia namai? Ant pamatų sėdint rūrkai šalta, o sesuo vis tiek liepia kantriai sėdėti ir būti namuose. Tik paaugusi supratau, kodėl jai ten jautėsi namai…
Kiti seneliai, tėvelio tėvai, buvo labai kieti – Kaune turėjo savo kepyklėlę ir skalbyklą.
Pasikeitus laikams, su didžiuliu strioku – kad nebūtų išvežti toli toli – paliko visą verslą kaip stovėjo.
Atvyko į Lančiūnavą, pasistatė namus. Lančiūnavoje ponas Kanavickas senelį priėmė dirbti ūkvedžiu.
Labai slėpė seneliai savo praeitį, bet jiems atvykus į kaimą visiems buvo aišku, kad čia bagoti atvažiavo.
Tėvukas žuvo avarijoje būdamas visai jaunas. Aš tada 8-erių buvau. Sesutė mirė sulaukusi 60-ies. Ir nežinau, kodėl: save mylėjo, prisižiūrėjo – vis tiek išėjo anksčiau negu reikėjo. Mamytė mirė 79-erių – ligoninėje gulint staiga širdelė sustojo.
Tai galbūt tas ir sunkiausia, kai gyveni ilgai – reikia atsisveikinti su daug brangių žmonių. Kai kurie miršta staigiomis mirtimis, nespėji nei susitaikyti, nei atsisveikinti…
Kėdainiuose esu vienintelė iš šeimos belikusi – penkis kapelius prižiūriu.
Kai pasižiūriu atgal, daug mačiau, daug girdėjau, bet vis tiek gyvenimo tempas visada vedė tik pirmyn.
Po ilgų klajonių likimas parvedė į Kėdainius
– Jums teko pagyventi ne tik Kėdainių rajone, bet ir kituose miestuose, netgi Šilutėje. Ir kaip gi likimas sugrąžino atgal į Kėdainius?
– Tikrai, teko pagyventi keliuose Lietuvos miestuose. Pilnametystės sulaukusi Šilutėje, išvažiavau mokytis į Vilnių kooperacijos technikume, būti prekybininke.
Iš tikrųjų įsivaizdavau, kad, baigusi mokslus, grįšiu gyventi į Šilutę, dirbsiu, o kai nedirbsiu – gulėsiu prie Šyšos upės, deginsiuosi. Ir grįžau į Šilutę – bet tik laikinai, praktikai.
Ją atlikdama sužinojau, kad Lietuvos kooperatyvų sąjungos („Lietkoopsąjunga“, aut. past.) vadovas mane skiria į Kėdainius.
Paprašiau praktikos vadovės Mostautienės, kad pasiliktų mane Šilutėje. Ji man ir sako: „Žinok, vaikeli, su mielu noru, bet man dar daug metų dirbti, negaliu eiti prieš „Lietkoopsąjungos“ pirmininką…“
Ir padariau tai, ką padaryti – iš šiandienos perspektyvos – nesuprantu, kaip tuomet radau drąsos: ėmiau ir nuvažiavau tiesiai į „Lietkoopsąjungą“.
Kaip šiandien prisimenu: dvi kasytės, sijonėlis – ogi panelė atvažiavo.
„Užsirašius? Kokiu klausimu?“ – pasiteiravo sekretorė. Palaukiau, kol kažkoks pilietis išėjo – ir šmurkšt pas pirmininką Aleksandrą Jankauską. Pamatęs mane, nenustebo: „Ai, čia jūs. Žinokite, vis tiek teks važiuoti į Kėdainius.“
Ir grąžino mane čia 1968 m. gražioj formoj (šypteli).
– Na, bet gal ir neblogai sukrito viskas: juk Kėdainiuose ir sutikote poną Šikšnių – savo vyrą ir dviejų sūnų tėtį. Matyt, dėl jo likimas ir parvedė pačią atgal?
– Turbūt (juokiasi). Bet su Antanu vos neprasilenkėme – jis buvo gavęs paskyrimą Vilniuje. Vienu metu jo tėvukas, gyvenęs Miegėnuose, susirgo. Antano seseriai pasidarė per sunku vienai prižiūrėti tėvuką, todėl jis sugrįžo čia, įsidarbino „Lietkoopsąjungoje“ inžinieriumi.
Tiesiog tokie laikai buvo, kad žmonės labai šiltai bendravo. Visi pažįstami: vienas turi lašinių, kitas turi duonos, visi kartu darbuojasi, viskuo dalinasi.
Tąkart vyko kooperatyvo talka – dalyvavo Antanas, dalyvavau aš – tiek ir tereikėjo (šypteli). Nuo tada – jau 55 metai kartu, du sūnūs, trys anūkai, mažylis anūkas – 10-oje klasėje.
…ir jeigu reikėtų iš naujo pasirinkti, kur su siuntimu prieš tuos visus dešimtmečius keliauti, vėl ir vėl rinkčiausi Kėdainius. Pats gražiausias miestas su geriausiu susisiekimu (šypteli).
Pokalbio su Janina Šikšniene antrąją dalį portale „Kėdainių mugė“ skaitykite kitą savaitgalį.
