Neseniai Kėdainiuose, Didžiojoje gatvėje 25, duris atvėrė jaukumu ir rytietiška šiluma alsuojantis restoranas „Alma Chaab“. Jį įkūrė kėdainietė Irina Eid ir jos vyras Elie kilęs iš Libano. Restorano įkūrimo istorija – tai meilės, šeimos ir svajonės bendras kūrinys, o ragauti kviečiama iš širdies – visų, kurie pasiilgę ne tik autentiško skonio, bet ir nuoširdaus dėmesio.
Nuo Libano iki Kėdainių
Apie restoraną, jo pavadinimą ir meniu – pokalbis su Irina, kuri maloniai pasitiko naujose erdvėse. Šįkart pokalbis vyko viduje – oras neleido mėgautis kiemeliu, tačiau aromatinga kava ir gardi turkiška baklava nuteikė jaukiai.
Greta – ir mažasis šeimos narys, 2,5 metų Alessandro, vis glaudęsis prie mamos. Šis berniukas – tikras Irinos ir Elie meilės įrodymas, o šalia jo gimęs dar vienas „kūdikis“ – jų bendras restoranas.
„Kaip viskas prasidėjo? Ilga istorija“, – šypsosi Irina. – „Viską papasakoti užtruktų, bet trumpai tariant – tai gyvenimo keliai, meilė, šeima ir svajonė dalytis tuo, kas artima mums patiems“.
„Kviečiame visus ateiti, paragauti. Meniu vis pildome – atsiranda naujų patiekalų, naujų skonių. Tai virtuvė iš saulėtųjų Rytų – su daug meilės, šilumos ir kvapų, kurie sugrąžina į atostogas“, – pasakoja Irina.
Restorano vardo kilmė – meilė ir prisiminimai
Ką reiškia restorano pavadinimas „Alma Chaab“?
Pasak Irinos, tai vardas, kupinas asmeninės prasmės. „Alma“ – tai tarptautinis moteriškas vardas, o „chaab“ arabiškai reiškia „žmonės“. Pažodžiui išvertus – „Almos žmonės“.
„Dažnai žmonės mane pavadina Alma, galvodami, kad toks mano vardas. Iš tiesų jis visai kitas. Tačiau restoraną pavadinome būtent taip neatsitiktinai – mano vyro Elie gimtasis kaimas pietų Libane vadinasi Alma Chaab“, – pasakoja Irina.
Prieš kelerius metus šeima ten lankėsi – mažąjį sūnų pakrikštijo pagal krikščioniškas, nors šiek tiek kitokias – rytų katalikų – tradicijas. Iš šios kelionės parsivežė ne tik sūnaus krikšto prisiminimus, bet ir daugybę šiltų emocijų, įspūdžių bei naujų skonių.
„Šis pavadinimas – tai mūsų sentimentai tam kraštui, jo žmonėms ir istorijai. Deja, šiuo metu kaimas, kaip ir daugelis vietovių regione, nukentėjęs nuo neramumų. Prisiminti skaudu – paskutinėmis mūsų viešnagės dienomis Libane prasidėjo kariniai veiksmai. Vos spėjome pabėgti į sostinę. Tai buvo labai stipru“, – atvirai dalijasi Irina.
Susituokė per pirmąjį susitikimą
Irina – tikra kėdainietė, Kėdainiuose gyvenanti jau apie 25 metus. Čia ji augina šeimą, čia ir nusprendė įgyvendinti naują svajonę – atidaryti restoraną.
Jos vyras Elie į Kėdainius atvyko prieš keletą metų. Kaip pasakoja Irina, jųdviejų pažintis – neeilinė: „Savo mylimąjį sutikau pažinčių programėlėje Tinder. Esame mišri pora – žmonėms tai įdomu. Tačiau prieš susitinkant ilgai bendravome internetu – ne pusmetį, o gerokai ilgiau. Per pandemiją išsiaiškinome vienas kito vertybes, ko tikimės iš gyvenimo, kaip įsivaizduojame šeimą“.
Pirmasis jų susitikimas įvyko Turkijoje, Stambule – ir tapo lemtingu: „Galima sakyti, kad susituokėme per pirmąjį pasimatymą“, – šypsosi Irina.
Kodėl pora apsigyveno Kėdainiuose? Sprendimas, pasak Irinos, buvo labai aiškus: „Aš turiu du nepilnamečius vaikus iš pirmos santuokos. Pasiūliau: kol jie mokosi mokykloje, gyvenkime Lietuvoje. O vėliau galėsime keliauti kad ir į pasaulio kraštą. Taip ir pasilikome čia – Kėdainiuose“.
Kai ankstesnės profesijos žinios čia nebetiko
Prieš atidarydami restoraną, Irina ir Elie bandė įsitvirtinti Lietuvoje kitais būdais. Irina – profesionali fotografė, bėgant laikui ji įgijo ir kitų kompetencijų, dirbo socialinių tinklų rinkodaros srityje. Tačiau naujai atvykusiam Elie rasti vietą Lietuvos darbo rinkoje buvo gerokai sunkiau.
„Jis ilgą laiką dirbo darbų vadovu – specializavosi betono konstrukcijų srityje, statydavo daugiaaukščius namus. Tačiau, pasirodo, tokių specialistų Lietuvoje ir Europoje nelabai reikia – ne todėl, kad trūktų darbo, bet dėl reikalavimų ir pažymėjimų neatitikimo“, – atvirauja Irina.
Nors patirtis atrodė tinkama Skandinavijos kryptimi dirbančioms įmonėms, Elie kvalifikacijos čia nepripažįstamos. Norėdamas dirbti pagal profesiją, jis turėtų iš naujo baigti universitetą Europoje. „Adaptuoti“ statybos darbų vadovo pažymėjimus Lietuvoje buvo misija neįmanoma – ES šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, jų tiesiog nepripažįsta“, – sako Irina.
Šiandien Elie pradėjo naują kelią – mokosi lietuvių kalbos, o kartu su žmona kuria restoraną, kuriame dera jų patirtys, skoniai ir svajonės.
Restoranas gimė… iš poreikio
Kai Elie atvyko į Lietuvą, Irina, kaip pati sako, per pirmąsias dvi savaites stengėsi būti „labai gera žmona“ – gamino lietuviškus patiekalus. Tačiau vyro širdies per skrandį užkariauti nepavyko.
„Jam tiesiog nepatiko mano lietuviškas maistas“, – juokiasi Irina. – „Labai ilgai gyvenau viena su vaikais, tad gaminau švelniai, be prieskonių – taip, kaip jiems patinka. Bet Elie – kito skonio žmogus“.
Tuomet prie puodų stojo jis pats. Pasirodo, Elie turi ne tik statybų patirtį – virtuvėje jis taip pat turi ką pasiūlyti. Jo gaminamas maistas ėmė džiuginti draugus ir pažįstamus – ypač naminė duona. Didelio susidomėjimo sulaukė jo kepama focaccia – kvapni, minkšta, orkaitėje iškepta duona tapo tikru hitu.
„Žmonės pradėjo prašyti: iškepk savaitgaliui, ar kai svečių laukiame. Buvo net bandymų užsisakyti. Tada ir pradėjome rimčiau galvoti – o gal atidaryti savo kepyklėlę?“ – prisimena Irina.
Pora ėmė ieškoti patalpų, bet susidūrė su netikėtu iššūkiu – rasti nedidelę, tinkamą erdvę nepavyko. Kai pirmą kartą apžiūrėjo šias patalpas Didžiojoje gatvėje, mintis atrodė gąsdinanti: „Per daug erdvės! Ne mums, ne apie mus, ne šiai idėjai“, – tada sakė abu.
Tačiau trečią kartą apsilankius apsisprendė – pabandysime. Taip kepyklėlės idėja transformavosi į restoraną.
„Per tuos pusantrų metų mes patys labai paaugome – daug mokėmės, domėjomės, rinkome informaciją. Dabar jau žinau, kad to neužteko. Bet kada tų žinių būna pakankamai? Juk mokomės kiekvieną dieną“, – sako Irina su šypsena.
Cepelinų nebus
Paklausta apie restorano meniu, Irina nuoširdžiai nusišypso: „Cepelinų čia tikrai nebus”. Lietuviškų patiekalų meniu nėra – išskyrus vieną išimtį: skrudintą duoną su česnakiniu padažu. Bet net ir šis patiekalas – su rytietišku poskoniu. „Padažas – pagal Libano močiutės idėją, tik pritaikytas lietuviškam skoniui“, – sako Irina.
Restoranas daugiausia orientuotas į Libano, Sirijos ir Turkijos virtuves – šalis, kurias lietuviai taip mėgsta lankyti atostogų metu. „Žinome, kad ne visi iš karto drįsta paragauti kažko neįprasto, tad meniu rasite ir kiek artimesnių europietiškų skonių“, – priduria ji.
Pavyzdžiui, lašiša – visiems žinomas ir mėgstamas patiekalas – čia pateikiama su išskirtiniu prieskonių mišiniu. Taip pat siūlomas jautienos didkepsnis, anties krūtinėlė, kurių skonis nebus įprastas.
Tiems, kurie mėgsta eksperimentuoti, siūlomi ir ėriuko šonkauliai – nors juos rasite ir kitur, „Alma Chaab“ jie pasižymi savitu skoniu dėl rytietiškų prieskonių. Taip pat dažnai patiekiamos alyvuogės, o vynuogių lapų suktinukai su daržovėmis – dar viena retenybė Lietuvos restoranuose, bet įprasta rytietiškose virtuvėse.
Norintiems pažįstamų patiekalų – irgi bus ką paragauti: Cezario salotos, kepti vištienos sparneliai, tik – vėlgi – pagardinti originaliu prieskonių rinkiniu. O viena iš tikrų favoritų – švelni ir labai soti trinta lęšių sriuba.
„Artimiausiu metu planuojame ir daugiau naujienų – kai kuriuos patiekalus bus galima užsisakyti išsinešti. Norime, kad žmonės paragautų kažko, kas jiems dar nepažįstama, bet labai skanu“, – sako Irina.
Grupėms – užsakymai iš anksto
Kai kurie restorano „Alma Chaab“ patiekalai gaminami tik pagal išankstinį užsakymą. Kodėl? Nes jiems paruošti reikia daugiau laiko, o porcijos pritaikytos didesniam žmonių skaičiui.
„Pavyzdžiui, „Chabb’o” uodegėlės – tai tradicinis jaučio uodegų troškinys. Jis troškinamas labai ilgai, o po to patiekiamas su vynuogių lapuose suvyniotais ryžiais ir malta jautiena, pagardintais specifiniais prieskoniais“, – pasakoja Irina. Šis patiekalas skirtas dalintis – šeimai ar draugų grupei, todėl reikia planuoti tiek virtuvei, tiek svečiams.
Restorane taip pat siūlomi ir dienos pietūs – su sriuba ir karštuoju patiekalu. Irina sako, kad lankytojai dažnai nustemba pamatę, kas patiekiama vienoje lėkštėje: „Tai ir saldu, ir rūgštu, skirtingos mėsos rūšys, o viskas pagardinta cinamonu, riešutais… Skonis išraiškingas, bet net mano išrankiausias sūnus jį mėgsta – tai jau daug ką pasako!“
Dienos pietų kainos – labai panašios kaip kaimyniniuose restoranuose. „Nenorim šokti aukščiau, norim sveikai konkuruoti. Žiūrėsim, kaip seksis“, – šypsosi Irina.
Visus patiekalus iš esamo meniu galima užsisakyti ir išsinešimui – tereikia paskambinti telefonu.
Virtuvėje trijų tautybių virėjai
Restorano „Alma Chaab“ virtuvėje karaliauja trijų tautybių komanda. Pagrindinis šefas – Irinos vyras Elie, kilęs iš Libano. Jam talkina moteris iš Sirijos, kuri jau kurį laiką gyvena Kėdainių rajone.
Taip pat dirba ir pagalbinis personalas, padedantis užtikrinti sklandžią restorano veiklą.
Ar restoranas siekia nustebinti ar net šokiruoti kėdainiečius?
„Tikimės, kad mūsų skoniai stebins ir sužadins norą sugrįžti – paragauti dar kažko naujo, – sako Irina. – Nesu tikra, ar reikia šokiruoti, tačiau dažnas svečias išeina maloniai nustebintas“.
Restorane yra patogi salė antrame aukšte, kurioje galima surengti asmenines šventes ar gedulingus pietus – čia telpa iki 30 žmonių. Norintys gali rezervuoti ir privatų renginį pirmajame aukšte.
Restorane yra skirtas kampelis ir vaikams. Kad jis būtų patrauklesnis mažiesiems, sienas dekoravo kėdainietė dailininkė Vitalija Danusienė. Kol tėvai mėgaujasi restorano patiekalais, vaikai čia gali ramiai žaisti.
Tarp alyvmedžių ir bananmedžių
Restorano interjeras atnaujintas taip, kad lankytojai jaustųsi tarsi atsidūrę pietų kraštuose. Išskirtinis akcentas – ant sienų puikuojasi Irinos Eid fotografijų paroda, kurioje – vaizdai iš Libano pajūrio. Šias nuotraukas padėjo atrinkti ir išrinkti patys žmonės – socialiniuose tinkluose surengtas konkursas sulaukė daugybės rekomendacijų.
„Labai dėkojame visiems, kurie aktyviai dalyvavo ir padėjo įgyvendinti mūsų viziją“, – sako Irina.
Restorano erdvėse auga nemažai alyvmedžių ir keletas bananmedžių, kuriuos planuojama puoselėti ir, tikimasi, net sulaukti vaisių – kuriais mielai vaišins lankytojus.
Paklausta, ar prieskoniai į restoraną atkeliavo tiesiai iš jų gimtųjų kraštų, Irina atsako, kad dalis – taip, tačiau daugumą prieskonių jie pritaiko iš geriausių Lietuvoje prieinamų alternatyvų. „Didesnį kiekį atsivežti sunku, todėl stengiamės atrasti geriausius variantus čia“, – paaiškina ji.
Lagamine gabeno… aliejų
„Kaip mes padarėme – į lagaminą įsidėjome statinaitę alyvuogių aliejaus, sumontuotą mediniame įtvare, kad saugiai atvežtume į Lietuvą“, – pasakoja Irina. Tačiau Turkijos oro uosto patikra nusprendė patikrinti lagaminą, įtarusi, kad ten gali būti degus skystis ar kažkas panašaus.
„Atidarę radome laiškelį su atsiprašymu, kad teko patikrinti dėl rizikos. Pasirodo, ten buvo grynas alyvuogių aliejus – tiesiai iš mano vyro plantacijų, kurios jau dabar neegzistuoja. Turime dar kokius 2–3 litrus šio ypatingo aliejaus. Jei rastume tiekėją iš Libano, kaina būtų labai aukšta“, – dalijasi ji.
Kalbant apie alkoholinius gėrimus, kol kas restoranas nerado patikimo tiekėjo, galinčio pasiūlyti autentiškus Rytų kraštų produktus. „Tai labai retas gėrimas, kurį reikėtų vežtis iš užsienio. Lietuvoje beveik niekas jo netiekia. Radome vieną rūšį elektroninėje parduotuvėje – brangi, bet tinkama ypatingoms progoms“, – sako Irina.
Iš saldumynų restoranas siūlo tradicinius rytietiškus desertus – turkiško stiliaus baklavą su ledais. Irina įsitikinusi, kad jos vyro Elie gaminami rytietiški patiekalai puikiai atitinka vietinių skonį, tik yra šiek tiek kitokie dėl prieskonių, produktų įvairovės ir netikėtų derinių. Be baklavos, meniu rasite ir kitų saldumynų pasirinkimą.
Restoranas dirba kasdien nuo 11 iki 22 val., išskyrus pirmadienius, kai yra nedarbo diena.
(Aidos Sindaravičės ir Irinos Eid nuotr.)
