Mikalojaus Katkaus „balanos gadynė”, 1972-ieji ir šių dienų Lietuva – šias tris laiko atkarpas sujungia dokumentinis filmas „Trys laiko dimensijos”, kuris jau šį penktadienį bus pristatytas Krakėse, miestelio šventės metu.
Filme sudėta 1972 m. Krakių krašte užfiksuota vaizdo medžiaga, objektai, žmonės, jų pasakojimai, tautosaka, dainos, darbai, taip pat ekspedicijos dalyvių pasakojimai ir prisiminimai jau iš šių dienų perspektyvos. Plačiau apie patį filmą, jo sukūrimo aplinkybes bei nuostabius bei netikėtus atradimus, pasakoja jo prodiuseris bei kūrimo iniciatorius, visuomenininkas Laurynas Preikša.
-Kaip kilo idėja įgyvendinti šį, tris laiko tarpsnius apjungiantį projektą? Manau nesuklysiu teigdama, kad čia labai padėjo tėtės Kazimiero Preikšos bei dėdės Valdemaro Preikšos palikti Krakėse užfiksuoti 1972-ųjų metų kadrai?
-Norėčiau pirmiausiai priminti kontekstą. 1972 metais mūsų kraštietis Eligijus Juvencijus Morkūnas organizavo Krakių kompleksinę ekspediciją. Tikėtina, kad Kėdainių kraštas pasirinktas neatsitiktinai – šiais metais miestas šventė miesto jubiliejų. Į ekspediciją suvažiavo įvairių profesijų žmonės. Juos konsultavo mūsų šalies didieji – tautosakininkas, mitologas Norbertas Vėlius, lietuvių kalbininkas, tarmių tyrinėtojas Aloyzas Vidugiris, farmacininkė, žolininkė Eugenija Šimkūnaitė, etnologas Vaclovas Milius, chirurgas, Lietuvos medicinos istorikas Telesforas Šiurkus ir kt. Ekspedicijos dalyviai rinko tautosaką, dainas, liaudies mediciną, žemės ūkio ir kt. etnografinę medžiagą. Šioje ekspedicijoje dalyvavo ir mano tėtis su mama bei tėčio brolis.
Yra išlikusi dėdės ir tėtės foto ir kino medžiaga, kurioje įamžinta Krakių krašto gyventojų buitis. Daugelis pateikėjų, kurie buvo fiksuojami foto, kino ar garso įrašų pagalba buvo gimę dar XIX a., taigi, jie iš savo tėvų dar gerai mena „balanos gadynę“.
Pagalvojau, kad prasmingiausia būtų pateikti visą medžiagą dokumentiniame pasakojime ir parodyti krakiškiams. Galbūt kai kurie dokumentikoje atrastų savo proprosenelius ir tai sušildytų jiems „dušią“.
Dokumentinio filmo pagrindiniu pasakotoju turėjo būti Eligijus Morkūnas, tačiau bederinant filmavimo laiką Eligijus iškeliavo… Jis geriausiai būtų galėjęs papasakoti viską. Niekada nereikia atidėlioti sumanymų.
Atrodė, kad jau viskas baigta, tačiau kino režisierius Ričardas Rickevičius matė didelę svarbą tęsti sumanymą, jis pagal pasikeitusias aplinkybes šiek tiek pakoregavo filmo vektorius. Be to, sulaukiau padrąsinimo iš Krakių bendruomenės. Tai įvyko, kuomet prie kavos puodelio susitikome su Krakių kultūros centro direktoriumi Robertu Dubinka ir ūkininku Šarūnu Šiuše. Šarūnas pamatęs turimą archyvinę medžiagą, buvo lakoniškas: „būtinai darykite, padėsiu“. Krakių atvejis išskirtinis – jų kultūros centras turi stiprią komandą. Čia atvykus jauti labai stiprų bendruomeniškumą, domėjimąsi krašto istorija, todėl, būsiu atviras, jaučiu dėkingumą krakiškių bendruomenei.
Tad tokia šios atsiradimo istorija, jei kažkas kažkada nebūtų organizavęs ekspedicijos, kažkas fiksavęs, nebūtų ir šios idėjos.
-Ar buvo sudėtinga atrasti tuos pačius žmones, vietas, kurie buvo įamžinti 1972-aisiais?
-Na, tuos, kuriuos pavyko rasti, daugelis jų yra mano tėvų studentiškų laikų bičiuliai. Nepaisant jau minėtų profesinių, gyvenamosios ar kitų skirtumų, juos vis dar vienija labai stiprus bendras vardiklis.
Turiu pripažinti, prabėgus daugiau nei 50 metų nuo minėtos ekspedicijos, daug kam detalės atmintyje išsitrynė. Juo labiau, kad pašnekovai dalyvavo ne vienoje ekspedicijoje, kraštotyrinėje kelionėje ir pan. Pavyzdžiui, vieno interviu metu ekspedicijos dalyvė vis atsidūsėdavo, jog taip ir nesutvarkė ekspedicijos medžiagos ir dabar net nepamenanti, kur ta medžiaga yra. Bet čia įvyko netikėtas atradimas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Pasirodo, kad keli ekspedicijos dalyviai, tame tarpe ir ji, atidavė surinktą ir susistemintą medžiagą. Man pačiam tai buvo didžiulis atradimas.
Su Ričardu pajuokaudavome, kad tai ką mes darome yra ekspedicijos ekspedicija, kadangi mus domina lygiai tie kuriuos ekspedicijos dalyviai apklausė, kaip ir tie, kurie klausinėjo.
Svarbu priminti, kad 1972 metais mūsų istorijoje žymi ir kitą datą – šiais metais gegužės mėnesį susidegino Romas Kalanta. Neatmestina, kad dėl šios priežasties taip ir nebuvo publikuota ekspedicijoje surinkta medžiaga. Todėl šioje trumpoje dokumentikoje susipina kelios temos: M. Katkaus Krakės, brežnevinė Lietuva ir mūsų dienos.
-Šiame projekte pasisekė Krakėms – jų apylinkės bei žmonėms bus įamžinti filme. Tačiau gal yra planų ir galimybių panašaus pobūdžio filmą sukurti ir apie kitą Kėdainių rajono miestelį?
-Su Ričardu Rickevičiumi esame dirbę ir anksčiau. Jis mato, didelę prasmę tokio pobūdžio dokumentikos kūrime. Su juo dirbant iki galo lieka intriga – kuo šį kartą nustebins, niekada nežinai kur nuves. Su juo kurti yra man visada nuotykis.
Idėja dažniausiai gimsta netikėtai, todėl šią akimirką negaliu atsakyti. Miniatiūrų forma, gali dar kažkas įvykti ir su kitais Kėdainių miesteliais. Niekada žmogus nežinai.
-Kas Jus patį skatina pūsti laiko dulkes nuo tėčio bei dėdės archyvų, kurti ne tik šį dokumentinį filmą, bet ir pristatyti kėdainiečiams Kėdainių miesto kaitą per dešimtmečius? Ką ši kūryba suteikia jums? Nes miestui bei kraštiečiams, akivaizdu, tai suteikia ne tik daug istorinių žinių, bet ir skatina smalsumą bei domėjimąsi savo miestu bei jo istorija.
-Man svarbu pačiupinėti tai, ką darė mano tėvai ir jų bičiuliai, tai tikriausiai tiek. Daugelio gyvenimo detalių neaptiksime šių dienų gyvenime. Tai kas liko užfiksuota ekspedicijos metu, nugula į archyvus. Negaliu atsakyti, kas mane labiau džiugina – kūrybinis procesas ar rezultatas.
-Beje, dar priminkite, kur numatyta filmo premjera? Galbūt šis filmas turės savo gyvenimą ir bus demonstruojamas ir kitose erdvėse bei vietose?
-Filmo „Trys laiko dimensijos” premjera – birželio 27 dieną, 20 val. Krakių kultūros centre. Ta proga, privalau dar ir dar kartą padėkoti ūkininkui Šarūnui Šiušei, Kėdainių r. savivaldybei, Morkūnų šeimai ir, žinoma, Lietuvos kultūros tarybai, kurie suteikė pasitikėjimo kreditą ir leido įvykti šiai idėjai.
