Prisikėlimo rytmetį Velykų varpai aidėjo ir Kėdainiuose

Minint Šv. Velykas – Kristaus prisikėlimo iš mirusiųjų iškilmę, tikintieji gausiai rinkosi į visas bažnyčias.

Žmonių minia buvo ir Kėdainių Šv. Juozapo bažnyčioje, ir net šventorius buvo pilnas žmonių. Džiaugsmingai nusiteikę kėdainiečiai iškilmingoje procesijoje tris kartus apėjo bažnyčią, kur po to buvo aukojamos šventosios mišios.

Kėdainių dekanas, Šv. Juozapo parapijos klebonas Žydrūnas Paulauskas į susirinkusiuosius kreipėsi Kauno arkivyskupo Kęstučio Kėvalo velykinio sveikinimo žodžiais:

„Šiandien per visą pasaulį vėl skrieja nuostabi žinia, kurią žmonija išgirdo pirmą sykį prieš du tūkstančius metų, ir ji nesensta: Kristus prisikėlė! Jis tikrai prisikėlė!

Tai nėra tik simbolinė metafora ar graži pavasario šventė. Tai Dievo Sūnaus brangi gailestingumo dovana mūsų širdims.

Jis dovanoja viltį, kuri viską keičia: ir mūsų gyvenimą, ir mūsų pasaulį. Prisikėlimo tikrovė laukia kiekvieno iš mūsų, jei priimsime Kristaus žodžius: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas“. Šiemet Velykas pasitinkame ypatingu laiku – Jubiliejaus metais, kuriais popiežius Pranciškus pakvietė mus „įsitvirtinti viltyje“. Tai malonės laikas visai Bažnyčiai, kviečiantis pažvelgti į savo širdį ir atnaujinti pasitikėjimą Viešpačiu.

Prisikėlimo žinia nėra skirta tik istoriniam pamąstymui ar praeities įvykių prisiminimui. Ji skirta šiandienai. Ji kalba mums, kurie ieškome prasmės, esame pavargę nuo netikrumo, neretai praradę viltį.

Kristus prisikėlė ne tam, kad liktų praeityje, bet kad šiandien įeitų į mūsų gyvenimą – per Eucharistiją, per bendrystę, per tikėjimą.

Šiandien, kai matome kančią Ukrainoje ir Šventojoje Žemėje, atrodo, kad gyvename tarp Didžiojo penktadienio tamsos ir Velykų ryto šviesos. Tarp kryžiaus ir prisikėlimo.

Ir tada nelengva išlaikyti viltį, kai pasaulis pilnas kančios, karų, ligų, vienatvės. Tačiau būtent tokiose situacijose Prisikėlimo žinia ypač ryškiai šviečia.

Velykų rytas kviečia mus būti Prisikėlimo liudytojais. Bažnyčia nėra tik vieta, kurioje meldžiamės. Ji – gyvojo Kristaus Kūnas, siunčiamas į pasaulį.

Mūsų pašaukimas – liudyti Kristų savo darbais, žodžiais, laikysena. Kai esame kupini vilties, kai atleidžiame, kai pasirenkame gėrį, kai ištveriame kančioje – tada skelbiame, kad gyvasis Kristus gyvena mumyse.

Jis kviečia mus veikti pasaulyje, gyventi ta vienybe, ypač ten, kur jos labiausiai trūksta.

Kristus nesunaikino priešų jėga, bet nugalėjo blogį meile, mirtį – prisikėlimu. Tai kviečia mus net ir kančioje tikėti, kad paskutinį žodį taria ne jėga, o meilė, ne mirtis, o gyvybė.

Šiemet švenčiame atkurtosios Lietuvos laisvės 35-erių metų jubiliejų. Jį švenčiame todėl, kad pasinaudojome pačia galingiausia jėga pasaulyje.

Ne prievartos, ne keršto, ne neapykantos, bet tylios maldos, giesmės ir stovėjimo kartu susikibus rankomis Baltijos kelyje.

Tai galia ne iš šio pasaulio. Kodėl čia buvo pergalė? Kadangi mūsų tauta patikėjo pačia giliausia meilės ir atleidimo galia. Mes patikėjome Prisikėlimo logika, kurią ir švenčiame Velykose.

Brangieji, leiskime Prisikėlusiam paliesti mus. Ne tik Velykų rytą, bet ir kiekvieną dieną. Nes Velykos – tai ne tik šventė, tai – gyvenimo būdas. Tegul Prisikėlimo šviesa apšviečia mūsų namus, mūsų šeimas, mūsų tėvynę Lietuvą.“

Velykų mišiose suteikęs iškilmingą palaiminimą, Kėdainių dekanas Ž. Paulauskas pašventino kėdainiečių atsineštus margučius ir palinkėjo visiems gražios šventės.