Arkivyskupas K. Kėvalas: kai Dievas yra pirmoje vietoje, tai ir visa kita gyvenime – savo vietoje

Velykų rytmetį pasitinkame su džiaugsminga žinia – Kristus prisikėlė! Dievo į žemę siųstas sūnus, savo kančia atpirkęs žmonijos nuodėmes parodė, kad gyvenimas mirtimi nesibaigia, tai tik slenkstis į Dievo mums pažadėtą amžinąjį gyvenimą.

Ir nors negalime pamatyti Jėzaus fizinio kūno, jo buvimą mes pajuntame per iš maldos sklindančią ramybę, per neįtikėtinai pasibaigusias įvairias gyvenimiškas situacijas ir netgi per kitus žmones.

Velykos – krikščioniško gyvenimo širdis, be kurios plakimo viskas baigtųsi kapo duobe.

Tikėjimo kelionė suteikia žmogui taip reikalingos vilties, kad Dievas visus su juo drauge einančius apgaubs absoliučia meile – gydančia, raminančia, atleidžiančia, pakeliančia.

Tokiai bendrystei Kūrėjas kviečia kiekvieną iš mūsų. Tereikia nebijoti atsiliepti ir tinkamai susidėlioti savo gyvenimo prioritetus.

Kaip atrasti Dievą, ne tik tada, kai mums blogai, kaip jis keičia mūsų gyvenimus ir kodėl nepakanka bažnyčioje apsilankyti vos kartą ar du per metus – pokalbyje su Kauno arkivyskupu Kęstučiu Kėvalu.

– Žmonės prieš Velykas buvo užsiėmę pasiruošimu, daug laiko skyrė namams tvarkyti, pigesnių kiaušinių, velykinių saldumynų ir dekoracijų paieškai. Gavėnios metu parduotuvės buvo pilnos, o bažnyčios tuštokos. Kaip manote, kodėl taip yra?

– Aišku, žmonės nori pasitikti Velykas išblizgintais langais, sutvarkytais namais, jie daro tokį pavasarinį tvarkymąsi, bet tie kasdienybės rūpesčiai taip išblaško, kad nebelieka laiko nueiti į bažnyčią, pasimiršta, apie ką iš tiesų yra Velykos.

Labai svarbu yra širdies švara, atsivėrimas tai žiniai, kuri dovanojo nepaprastai galingą žmogaus gyvenimo kokybei viltį.

Reikia skirti laiko ir savo dvasinei būsenai sutvarkyti, nes tokie dalykai, kaip pvz. neišspręsti santykiai ar įsivėlimas į apmąstymus apie blogus dalykus, nuveda prie minčių, kad gyvenimas yra labai sudėtingas, žmonės jaučiasi nelaimingi ir pristigę to prasmės jausmo, todėl nėra tiek džiaugsmo, kiek jo galėtų būti gyvenime.

Dabar Lietuva gyvena vieną geriausių savo istorijoje laikotarpį. Nežiūrint, koks yra pasaulinių įvykių kontekstas, tikrai esame palaiminti, turėdami tai, ko nemažai šalių neturi ir gali tik apie tai pasvajoti, bet mes, tai turintys, to neįvertiname.

Sakote, bažnyčios yra tuštokos. Čia gali būti ta priežastis, kad tas gerbūvis sukuria žmonėms tokį iliuzinį jausmą, kad ir taip viskas gyvenime yra gerai, o kai gerai, Dievas lyg ir nereikalingas.

Bažnyčią ir Dievą žmonės dažniausiai prisimena, kai ištinka kokia labai rimta egzistencinė bėda. Matome, kad probleminiais laikais atsivertimų būna daugiau nei džiaugsmingu laiku. Dažnai žmonės Dievą atranda, kai žemė ima slysti iš po kojų ir žmogus nebeturi į ką daugiau įsikibti, tada nejučia išspūsta žodžiai: „O, Dieve“, „Jėzau, gelbėk mane“.  Bet Jėzus nėra parašiutas, jis yra ir turi būti mūsų gyvenimo palydovas.

Žinote, yra pastebėta, kad tokiose sekuliariose šalyse, kaip Didžioji Britanija ar Prancūzija, tikinčiųjų skaičiai pradėjo augti ir nemažą dalį tikinčiųjų sudaro Z kartos atstovai. Matyt, žmonės mato ir supranta, kad to, ką mes turime šiame pasaulyje, nepakanka mūsų gyvenimo pilnatvei. Kita vertus, dabar labai daug yra visokių priklausomybių, kurios žlugdo, labai sunku joms atsispirti. Kai nėra jėgų pačiam iš jų pakilti, tuomet žmogus ima ieškoti to, kas ateina ne iš šio pasaulio, suvokdamas, kaip labai jam yra reikalinga Dievo pagalba.

– Matome, kiek sumaišties kelia pasaulio galingieji. Vyksta karai, naikinami ištisi miestai, žūsta nekalti žmonės… Kodėl Dievas leidžia vyksti tokioms baisybėms? Kaip tai pakomentuotumėte?

– Tai turbūt yra vienas sunkiausių klausimų. Kodėl išvis egzistuoja kančia? Vienintelis ir turbūt adekvačiausias atsakymas, kurį ir teologai išsako, jog Dievas leidžia tokias situacijas, kad iš jų kiltų kažkas naujo, tai, ko mes iš dabartinio laikmečio pozicijų dar negalime įžvelgti. Pateiksiu pavyzdį. Jėzaus kryžius parodė naują tikrovę – prisikėlimą. Tai, kas tada atrodė visiška beprasmybė ir tamsa, staiga persikeitė ir mes dabar aiškiau suvokiame, kodėl ta kančia įvyko. Po Velykų ryto mums kitaip matosi ir Didysis penktadienis. Tai ir mūsų laikais turbūt Dievas leidžia žmonijai pamatyti visą tą siaubą, kad iš sukrėtimo žmonės persikeistų ir pasirinktų gėrį, kad suvoktų, kad tai nebegali kartotis ir kurtų naują gyvenimo kokybę. Po karų dažnai įvyksta pažangos proveržiai.

– Gėrio ir blogio kova vyksta ir mūsų kasdienėje aplinkoje…

– Taip, mes nuolat gyvename toje pasirinkimų dramoje. Dievas nenorėjo mūsų kaip užprogramuotų robotų, todėl suteikė laisvę apsispręsti. Bet ar mes tuo pasinaudojame teisingai?

Ta pasirinkimo drama atsiskleidžia ir priešvelykiniame laike, kai Verbų sekmadienį žmonės Jėzui kloja po kojomis palmių šakas ir pripažįsta jį mesijumi, o po kelių dienų ta pati minia šaukia „Ant kryžiaus jį“. Tai rodo, kaip yra lengva sukurstyti žmones, jais manipuliuoti.

Šiandien Lietuva yra laisva, bet jei žmonės pasiduotų autoritarinei ideologijai, staiga viskas gali pasikeisti. Štai, kaip viskas yra trapu. Tas žmogus, kuris palaiko ryšį su Dievu, jis, galima sakyti, turi imunitetą, gali lengviau atsispirti toms manipuliacijoms.

– Tai tikėjimas leidžia suformuoti tą vertybinį stuburą?

– Taip, tikėjimas duoda žmogui platesnę pasaulėžiūrą ir gilesnę pasaulėjautą. Kai žmogus neturi krikščioniškų vertybių, jam kyla pagunda daryti tai, kas tiktai jam yra gerai, net jei dėl to tenka lipti per kitų galvas. Bet taip neturi būti, negali žmogus žmogui būti vilkas, juk gyvename ne gyvūnų pasaulyje, kur išlieka tik stipriausi.

– Visuomenėje vis dar klesti pavydas, smurtas, patyčios. Kaip tokiose situacijose turi elgtis krikščionis?

– Jei blogai besielgiantis žmogus negauna jokios reakcijos iš aplinkos, jis praranda realybės jausmą. Mes, kaip krikščionys, turime meilės pareigą – kitą žmogų įspėti, sudrausti, pamokyti, jam patarti.

–  Ar galime atpažinti Dievą kituose žmonėse?

– Taip. Tokia ir yra Dievo mintis. Aišku, galėtume pagalvoti, kodėl gi tas Dievas slapstosi, kodėl mes jo nematome, juk negalime, kaip apaštalas Tomas, paliesti jo žaizdų ir įsitikinti, kad Jėzus tikrai yra. Čia svarbu prisiminti, kad, jei žmogus sukurtas pagal Dievą atvaizdą, tai mes kūrėją galime atpažinti jo kūrinyje. Tai paskatinimas, kad mes visi vieni kitus matytume, kaip savo brolius ir seses, kaip savo artimus, kad visus mylėtume, jais rūpintumėmės, viskuo su jais dalintumėmės. Jėzus yra pasakęs: „Ką padarėte vienam iš mažiausiųjų brolių, tą man padarėte“.  Kai pavalgidiname išalkusį, atiduodame savo apsiaustą neturinčiam kuo apsirengti, kai priglaudžiame keliaujantį, slaugome ligonį, aplankome kalinį, kai nuraminame tą, kuris jaučia širdgėlą ar sugrąžiname viltį ją praradusiems, tai darome pačiam Dievui ir už tai mūsų laukia atlygis danguje.

– Per Velykas, kaip ir per Kalėdas, kai kurie žmonės į bažnyčią ateina tik dėl mados. Uždega žvakutę, pastovi kažkur kamputyje ir tiek. Ar užtenka vieno ar dviejų tokių apsilankymų per metus?

– Žinoma, kad ne. Čia tik gera pradžia galima sakyti. Jei į bažnyčią ateini tik kartą ar du, tai greičiau tam, kad pažiūrėtum, ar ta bažnyčia dar tebestovi toje pačioje vietoje, bet tai nelemia tavo gyvenimo, neįtakoja tavo kasdienybės.

O kai tikėjimą praktikuoji, jis tampa pagrindu ant jo statyti visą gyvenimo namą, savo santykius, jauseną, pagaliau, gyvenimo tikslą. Tikėjimas perkeičia tikrovę ir suteikia jai prasmę, tada ir patirtys būna kitos, nebelieka tuštumos, nusivylimo, nebeužklumpa depresija.

Aišku, džiaugiamės, kad žmonės ateina per Velykų iškilmes, nes tai pati svarbiausia krikščioniška šventė. Bet norėtųsi, kad jie atrastų ir tas mažąsias Velykas, kurias švenčiame kiekvieną sekmadienį. Savaitė yra tarsi tikėjimo turinio miniatiūra. Ir ji, besikartodama, neša kiekvienam vilties kokybę per visus metus. Sakyčiau, apsimoka liaudiškai sakant, dažninti Velykų džiaugsmą savo gyvenime.

– Paminėjote, kad svarbu praktikuoti tikėjimą. Per Covido pandemiją daug kas atrado kitokį būdą tai daryti – mišias ėmė žiūrėti per televiziją. Ar taip žmonės kažką praranda?

– Taip, praranda bendrystės pajautą ir patį svarbiausią dalyką – Eucharistijos dovaną. Kodėl žmonės renkasi bažnyčioje? Susirenka kartu melstis ir priimti šv. Komuniją. Jei taip žmonės nedaro, jie nuskurdina save, gaunasi toks tikėjimas per stiklą.

Kita vertus, žmogus, neišeidamas iš namų, tik dar labiau užsisklendžia savo vienišume, o juk Šventajame Rašte sakoma: „negera žmogui būti vienam“. Žmogui reikia bendrystės, susitikimo su bendraminčiais, reikia tos bendros maldos. Jėzus yra pasakęs: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“. Buvimas bažnyčioje su tokiais pat tikinčiais žmonėmis padrąsina ir sustiprina, o priimdamas Komuniją, pajunti ir tą fizinę bendrystę su Dievu.

– Jums dažnai tenka susitikti su skirtingo amžiaus žmonėmis. Kai bendraujate su jaunimu, ar matote juose viltį?

– Matau, tikrai matau. Ir aš stebiuosi jų išmintimi, jų branda. Pažiūrėkime, kaip kalba 15-16-mečiai. Aš būdamas tokių metų tikrai nebuvau toks brandus, kaip dabartinė karta. Man smagu, kad ir Kėdainiuose, „Carite“ yra atsakingai mąstančio jaunimo, kuris suvokia, kad reikia ne vien dėl savęs gyventi, reikia padėti ir kitiems.

Ta jaunoji karta dabar turi tikrai geras galimybes, geresnes, nei turėjo praėjusios kartos, tiek mokslo, tiek visokių technologijų arba galimybių keliauti ir pažinti požiūriu. Gerai, kad Lietuvoje daromi sėkmingi žingsniai vaikų ugdyme. Pavyzdžiui, jie yra supažindinami su nesmurtine komunikacija, lavinamas ir jų emocinis intelektas, kas mūsų laikais net nebuvo minima, jie mokomi įsijausti į save, atpažinti emocijas ir į kitus žiūrėti su empatija. Problemas reikia spręsti ne pykčiu, o su atjauta. Manau, šiais aspektais mūsų, kaip visuomenės, kokybė tikrai auga.

– Ko palinkėtumėte Kėdainių krašto bendruomenei šventų Velykų proga?

– Norisi visai mūsų tėvynei palinkėti daugiau vilties ir pasitikėjimo Dievu. Ieškoti vilties ženklų tikėjime, kituose žmonėse, ir iš to semtis paguodos savo širdžiai. Viltį reikia lavinti. Žmogus turėdamas vilties nuotaiką, ima ją spinduliuoti ir kitiems.

Jei žmonės visas viltis sudeda tik į šį pasaulį, atiduoda visas jėgas tam, kad turėtų kuo naujesnį telefoną ar automobilį, kad gyventų prabangiuose namuose, anksčiau ar vėliau susiduria su tikrove, kad visa tai yra laikina. Turime budėti, kad darbas ir materialiniai daiktai netaptų mūsų vergove, kad būtų laiko ir dvasiniam tobulėjimui, juk žmogus sukurtas ne vien žemei, bet ir dangui.

Jei žiūrėtume visos Kauno arkivyskupijos mastu, Kėdainių rajone žmonių pamaldumas yra silpnokas. Viliamės, kad vis daugiau žmonių atras tikėjimo džiaugsmą ir svarbą. Kai Dievas yra pirmoje vietoje, visa kita gyvenime irgi yra savo vietoje.

Velykos byloja apie patį svarbiausią dalyką – apie Jėzaus pergalę prieš mirtį. Prisikėlimas teatneša amžinojo gyvenimo  viltį kiekvienam iš mūsų. Su švente, mieli broliai ir seserys! 

– Dėkoju už pokalbį.