„To Kėdainiuose dar nematėm!“, „Kaip nuostabu!“, „Tai tikroji Velykų dvasia!“ – tokie ir panašūs atsiliepimai pasigirdo Kėdainių Knypavos Rinkos aikštėje, kur Verbų sekmadienio išvakarėse buvo pristatyta unikali velykinė instaliacija iš natūralių medžiagų.
Skulptūromis virtusios verbos traukia praeivių dėmesį – kone kiekvienas stabteli, fotografuoja, dalijasi įspūdžiais.
Šio meninio sumanymo autorė – Kėdainių kultūros centro dailininkė Aušra Žemaitienė. Ji džiaugiasi ne tik pavasariu, bet ir tuo, kad turėjo galimybę prisidėti prie lietuviškų Velykų tradicijų puoselėjimo.
– Kaip gimė idėja miesto aikštę papuošti natūralių medžiagų instaliacijomis?
– Kai gavau užduotį – sukurti instaliaciją Velykų proga – pirmiausia paklausiau savęs: o kas yra Velykos? Tai – tradicija. Vieni žmonės šventėje dalyvauja aktyviai, kiti – tik stebi. Mano pirmoji mintis buvo – verba ir margutis. Tai du pagrindiniai simboliai.
Pasaulyje akcentuojamas margutis, o mes juk turime ir verbas. Žinomos Vilniaus krašto verbos, o pirmosios verbelės būdavo iš kadagio, karklo, gluosnio šakelių.
Pagalvojau – kodėl nepadarius tokių verbų, tik didelių, iš vytelių, išlaikant jų natūralumą?
Taip gimė stilizuotos, bet labai lietuviškos verbos. Panaudojau saulutės, paukščių, geometrinių audinių raštų, gyvybės medžio motyvus – viskas, kas mums artima.
Esu labai dėkinga tautodailininkei, sertifikuotai tautinio paveldo meistrei Birutei Šimkūnienei, kuri nupynė verbų viršūnes – saulutes, 40 paukštelių, margučių puošybos elementus. Jos darbai tapo svarbia instaliacijos dalimi.
– Ar dirbote viena, ar padėjo komanda?
– Tikrai ne viena. Labai padėjo Kultūros centro vyrai – nors ir ne kūrybiniai darbuotojai, bet labai išradingi ir darbštūs. Techninius darbus atliko Artūras Saja, Remigijus Linkus, Aurelijus Bukauskas, Nerijus Kažukauskas. Aikštės apšvietimu ir garsu rūpinosi Vladas Ivaškevičius, o organizacinius darbus koordinavo Eglė Petrauskienė. Tikra komanda, su kuria viskas ėjosi greitai ir sklandžiai.
– Papasakokite, kaip atsirado margutis instaliacijoje?
– Kai sužinojau, kad instaliacija bus Knypavos Rinkos aikštėje, pastebėjau – fontano vieta yra apvali. Iškart kilo asociacija: lizdas. O kas dedasi į lizdą? Margutis! O margutis neatsiejamas nuo paukščio.
Pradėjau ieškoti informacijos apie tradicinius Velykų simbolius ir atradau karulius – senovinį papuošimą, kai virš stalo būdavo kabinami karuliai, pinti šiaudiniai paukščiai su įdėtu kiaušiniu – pavasario ir gyvybės simboliu.
Šią idėją adaptavau: fontano skulptūrą uždengėme dangčiu, suformavome didelį lizdą su paukščio interpretacija iš stambesnių vytelių. Margučio karkasas – metalinis, o jį vytelėmis išpyniau pati, puošyba prisidėjo Birutė Šimkūnienė.
Praėjusį penktadienį susirinko kone visas Kultūros centro kolektyvas – žydinčiomis karklo šakelėmis apipynėme paukščio lizdą.
– Kodėl pasirinkote vyteles, natūralias medžiagas?
– Vaikystėje, kai lankydavau močiutę prie Mosėdžio, daug laiko praleisdavau pievose. Ten būdavo labai daug sausažolių – iš jų rišdavau nedideles verbeles. Man labai artimos natūralios, nedažytos medžiagos.
Kai kolegos klausė, ar mano verbos bus spalvotos, atsakiau: „Ne“. Pirmosios verbos juk ir buvo tokios – iš nedažytų augalų.
Mano verbos – vizualinė tradicijos interpretacija. Jose atpažįstami audinių raštai, gyvybės medis, paukšteliai.
Nors esu kūrusi ir šiuolaikiškų instaliacijų, tradicijų puoselėjimas man visada labai svarbus. Net jei gyvename globaliame pasaulyje, negalime pamiršti savo šaknų. Negalime gimti neutralioje erdvėje – mes turime savo istoriją, savo tapatybę.
– Papasakokite daugiau apie kūrybos procesą…
– Verbos labai didelės – nuo 3 iki 4,5 metro aukščio. Jose – mediniai kuolai, vytelės – tiek nužievintos, tiek paliktos natūralios.
Pradėjau nuo brėžinių, galvojau, kaip tvirtinti vyteles. Kiekviena jų prikalta dviem vinutėmis. Įsivaizduokite, kiek vinučių mūsų vyrai sukalė! Viskas vyko labai sklandžiai – vyrai tikrai entuziastingai priėmė idėją.
Aš padariau mažiau nei pusę verbų, kitas – pagal mano piešinius ir brėžinius – sukūrė Artūras Saja. Dirbome kartu.
Verbos tarsi „auga“ pievoje – nematyti nei atramų, nei techninių elementų. Kaip jas reikėjo žemėje sutvirtinti, tai jau Kultūros centro vyrų išmonė.
Pradžioje iš mano pirmojo darbo juokėsi: „Kokias čia duris padarei?“ Paskui gimė kiti kūrybiniai sprendimai. Tris mėnesius kiekvieną dieną prie kitų savo darbų skirdavau laiko verbų gamybai.
– Kiek laiko truko pasiruošimas?
– Direktorė apie šią užduotį užsiminė dar praėjusią vasarą – tada idėja jau pradėjo kirbėti galvoje. Rudenį pradėjome ieškoti medžiagų.
Ūkininkas Raimedas Kantautas iš Kazlų Rūdos tiekė gluosnio vyteles. Važiavome pas jį ne vieną kartą, matavome, skaičiavome.
Gamyba prasidėjo sausio viduryje ir truko tris mėnesius. Montavimo darbai – tris dienas, per žvarboką vėją.
Bet Verbų sekmadienį švietė saulė, aikštėje buvo šilta, jauku – ir žmonės galėjo gėrėtis rezultatu. Velykinę nuotaiką sustiprina muzikinis fonas.
– Kaip į instaliaciją reagavo žmonės?
– Labai šiltai. Tris dienas montuojant nuolat girdėjome padėkas, sveikinimus. Visi džiaugėsi, kad aikštėje atsirado Velykų simbolika – juk iki šiol čia dažniausiai būdavo tik kalėdiniai papuošimai. Instaliacijoje – 28 verbos. Skaičius atsirado natūraliai, kiek tilpo erdvėje – be papildomos simbolikos.
– Kokia, jūsų nuomone, meninės instaliacijos svarba viešose erdvėse?
– Tai – galimybė priminti apie mūsų tradicijas. Šiandien šventės dažnai tampa komercinės, dekoratyvios, praranda prasmę. Tačiau vaizdas, vizualas – stipriai veikia žmogų. Norėjau parodyti, kad verba, margutis, raštai – tai mūsų Lietuva. Kad tai yra tradicija, gyva ir aktuali.
Be abejo, tam reikėjo ir lėšų, ir komandos. Man tai buvo proga kūrybiškai pasireikšti – mėgstu dideles erdves. Tačiau tai kainavo ir kūrybinės įtampos, ir atsakomybės. Norėjau tikro turinio – ne plastikinių zuikučių.
– Ko norėtumėte palinkėti miesto gyventojams Velykų proga?
– Pažiūrėkite, kaip pavasarį atgimstame, atsigauname – ir gamta, ir mes patys. Velykos – tai prisikėlimas, atsinaujinimas. Linkiu šviesos mintyse, džiaugsmo gyvenimu, ir kad būtume vieni kitiems geri.
(A. Raicevičienės nuotr.)
