Akcinė bendrovė „Lifosa“ nuo 2000-ųjų metų organizuoja atvirų durų dienas. Tad jau daugelį metų trąšų gamykla tampa atvira visiems, kas tik nori ją aplankyti.
Paskutinės atvirų durų dienos bendrovės vadovus nustebino. „Buvo laikas, kai šie renginiai nebuvo populiarūs tarp mūsų krašto gyventojų. Beveik dešimt metų susipažinti su bendrovės veikla, pasiekimais, dalyvauti ekskursijoje po bendrovės teritoriją pageidaudavo iki dvidešimties žmonių. Bendrovės administracija stengėsi išsiaiškinti priežastis, nulemiančias tokį gamyklos atvirų dienų renginio nepopuliarumą. Pagalvojome ir apie sudėtingą susisiekimą su mūsų įmone: gamykla už kelių kilometrų nuo miesto centro, maršrutiniai autobusai važiuoja retai. Tad ėmėmės spręsti atvykimo problemą – nutarėme kraštiečius į atvirų durų renginį atsivežti specialiai išnuomotais autobusais. Rezultato laukti ilgai neteko – ekskursantų skaičius šoktelėjo iki pusės tūkstančio. O kai į pažintinę programą įtraukėme įmonės baltuosius kalnus, tai ir visų norinčiųjų atvykti nebegalime priimti. Šįmet 600 svečių užregistravome vos per savaitę“, – sakė bendrovės administracijos direktorius Juozas Baniota. Anot jo, įvyko nesuvokiamas dalykas – beveik dešimt metų lifosiečiai negalėjo prisikviesti gyventojų pas save į svečius, o dabar nebegali priimti visų norinčiųjų.
Atvirų durų renginių metu „Lifosą“ aplanko ne tik kėdainiečiai. Sulaukiama svečių ir iš Raseinių, Kauno, Jonavos, Kauno, Vilniaus, Alytaus. „Mūsų gamykla gana atvira. Mes nuolat priimame svečius. Gana dažnai įmonę lanko mokiniai, studentai. Būna ir senjorų vizitų. Pastarųjų trejų metų statistika byloja, kad šiltuoju metų laiku, nuo gegužės iki spalio, mūsų gamyklą aplanko per penkiasdešimt ekskursantų grupių“, – sakė J. Baniota.
[tribulant_slideshow gallery_id=”181″]
Lūkesčiai skirtingi
Atvykstančiųjų į „Lifosą“ lūkesčiai gana skirtingi – vieni gyvena dar keturiasdešimties metų senumo žiniomis apie įmonę, kiti jau žino, kad gamykla – moderni, šiuolaikiška, naši ir nuolat žengianti pirmyn. Bendrovės vadovų teigimu, pastaraisiais metais lifosiečiai į gamybos procesų atnaujinimą investuoja vidutiniškai po 12 milijonų eurų kasmet. „Apie 30 procentų investicijų yra skirta gamtosauginėms programoms. Tad tie, kas atvyksta į gamyklą joje nebuvę kokių trisdešimt metų, sunkiai gali patikėti, kaip viskas pasikeitę. Mes dirbame našiai, kokybiškai ir saugiai“, – sakė J. Baniota. „Lifosos“ vadovus itin žavi jaunimo smalsumas – jauniems žmonėms įdomu viskas: pradedant bendru supratimu, kas yra trąšos, kam jos reikalingos, ir baigiant klausimais apie gamybos procesus bei pardavimus. Bene įdomiausias klausimas, kurio J. Baniota buvo sulaukęs, – ar tiesa, kad „Lifosoje“ yra tokios kenksmingos darbo sąlygos, kad joje gali dirbti tik kaliniai. Žmogus sakė girdėjęs, jog ir kaliniai ištveria tik keletą mėnesių. „Tokias kalbas liko palydėti tik nuoširdžiu juoku. Kėdainiečiai puikiai žino, kad čia dirba mūsų pačių bendruomenės nariai. Ir norinčiųjų gaminti trąšas tikrai netrūksta. Dabar mūsų įmonėje dirba 952 darbuotojai, tačiau buvo laikas, kai jų skaičius buvo gerokai didesnis. Didžiausias vidutinis sąrašinis darbuotojų skaičius buvo 1973 metais – 1919 asmenų. Tais pačiais 1973 metais moterų gamykloje dirbo beveik 41 procentas, o 2012-aisiais – tik aštuoniolika procentų. Darbuotojų trūkumo nejaučiame jau daugelį metų. Kėdainiečiai labai noriai dirba mūsų gamykloje, nes čia gauna puikias darbo sąlygas, visas socialines garantijas ir orų atlyginimą. Jo vidurkis praėjusiais metais siekė 1675 eurus“, – statistiką vardijo J. Baniota.
Banguotas gamyklos gyvenimas
Bendrovė „Lifosa“ skaičiuoja turtingą ir įdomią istoriją. Trąšų gamyklą Kėdeainiuose buvo pradėta statyti 1958 metais, o pirmąją produkciją į pardavimus atidavė po penkerių metų. Ši gamykla buvo reikalinga tam, kad trąšomis aprūpintų ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos, Estijos, Kaliningrado srities žemdirbius. Dabar situacija visai kita – Kėdainiuose pagamintos trąšos keliauja į daugelį viso pasaulio šalių: pradedant Europa, baigiant Azija ir Amerika.
„Dabar mūsų gamyklos pajėgumai labai puikūs. Pastaraisiais metais pagaminame per milijoną tonų trąšų kasmet. Mūsų trąšos labai gerai vertinamos, nes jos gaminamos iš kokybiškų žaliavų. Net amerikiečiai įsileido kėdainietiškas trąšas į savo rinką, teigdami, kad tai kokybiškas produktas. Kadangi gamykla dirba be sustojimo, tik kartą metuose maždaug savaitei sustojame, kad atliktume būtinus remontus, tai turime gyventi su žaliavų atsargomis. Jų pasirūpiname maždaug mėnesiui. Kas žino, kokios negandos gali nutikti: gal jūrose bus vėtros, gal kiti nenumatyti atvejai. Tad turėdami mėnesio žaliavų atsargas, galime ieškoti kitų šaltinių ir dirbti nenutraukiamu ritmu. Mes kasdien į savo teritoriją atsivežame maždaug 50 vagonų žaliavos ir tiek pat išvežame produkcijos. Ji keliauja į Klaipėdos uostą, o iš ten – laivais į platųjį pasaulį“, – pasakojo J. Baniota.
Lifosiečiai dar mena laikus, kai gamykla išgyveno sunkmetį po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo. Tada įmonė ne kartą buvo kritusi į gilią duobę. „Buvo laikas, kai keičiantis įmonės šeimininkams jos skolos siekė du kartus didesnę sumą negu pati buvo verta. Galime tik pasidžiaugti, kad mūsų gamykla susidomėjo Rusijos verslininkas Andrejus Melničenka ir „Lifosa“ nuo 2002 metų yra Rusijos kompanijos „EuroChem“, registruotos Šveicarijoje, dalis. Kurį laiką balansavę ties išlikimo riba, dabar dirbame pelningai ir galime ne tik investuoti į gamyklos modernizavimą bei plėtrą, bet ir prisidėti prie Kėdainių krašto gerovės“, – teigė bendrovės administracijos direktorius.
Kėdainiečiai tik geru žodžiu mini lifosiečių dovanas, tarp kurių ne tik kasmetinė parama įvairiems kultūriniams, sportiniams ir socialiniams projektams, bet ir prieš trejus metus miestui dovanota septyniolika milijonų litų kainavusi Kėdainių arena.
Produkcija tinka ir fotoaparatams
Pagrindinė „Lifosos“ produkcija yra azoto-fosforo trąša diamonio fosfatas (DAP), pradėta gaminti 1998 metais vietoje monoamonio fosfato (MAP). Bendrovė taip pat gamina aliuminio fluoridą, monokalcio fosfatą, fosforo rūgštį ir techninę sieros rūgštį.
Gamykla turi savo šiluminę elektrinę su trimis turbinomis, kurios energijos pakanka ne tik saviems poreikiams, bet ir miesto šildymui.
„Tarp mūsų gaminamos produkcijos yra ir aliuminio fluoridas. Jo dalis keliauja į tolimąją Japoniją, kur kėdainietiškas produktas naudojamas fotoaparatų objektyvų gamybai“, – pastebėjo J. Baniota. „Lifosos“ vadovai neslepia, kad pernai Kėdainių fosforo trąšų gamybos bendrovė uždirbo 61,617 mln. eurų grynojo pelno – 35,2 proc. daugiau nei 2014 metais, kai įmonės pelnas buvo 45,579 mln. eurų.
Įdomiausi – gipso kalnai
Įdomiausia atvirų durų renginio dalis – išvyka į baltuosius gipso kalnus. „Lifosos“ balto fosfogipso kalnai – unikalus reiškinys ne tik Lietuvoje, bet ir Pabaltijyje. Fosfogipsas – tai gipsas su maža fosfatų (trąšų) priemaiša, atsirandantis fosforo rūgšties gamybos proceso metu. Kalnai trąšų gamyklos pašonėje pradėti pilti nuo 1968 metų. Šiuo metu fosfogipso lifosiečiai yra sukaupę apie 44 mln. tonų. Kasdien į kalnus atvežama apie 5 500 tonų fosfogipso, tad per metus jie papilnėja daugiau negu dviem milijonais tonų. Šiuo metu kalnų užimamas plotas apie 90 hektarų, kai kurių kalnų aukštis siekia 84 metrus. Dalį atstumo gipsas keliauja transporteriu, o vėliau didžiuliais sunkvežimiais. Viena mašina gali vežti net 25 tonas gipso.
„Vyksta įvairios diskusijos, kaip panaudoti šį fosfogipsą. Kol geriausias variantas nerastas, mums lieka tik jį kaupti ir laukti. Dalį gipso išsiveža pievagrybių augintojai, o kitas pilamas į kalną ir laukia geresnių laikų. Anksčiau pradėti formuoti kalnai dabar jau apaugę medžiais ir žole. Pastebėjome, kad ant jų geriausiai auga ąžuolai ir riešutmedžiai. Fosfogipso kalnus supa tvenkiniai, kuriuose apsistoti pamėgo praskrendančios gervės“, – sakė J. Baniota.
Įspūdžiai nepakartojami
Į „Lifosos“ atvirų durų renginį Vilainiuose gyvenantis Sigitas Šileika atvyko su vilniečiais anūkais Ramūnu, Steponu ir Saule. „Labai norėjau anūkams parodyti, kaip atrodo daugiau kaip 50 metų gyvuojanti gamykla. Akivaizdu, kad tai puiki įmonė, daug duodanti ir saviems žmonėms, ir visam Kėdainių kraštui. Įspūdį gamykla paliko labai gerą. Matau, kad įmonė smarkiai pasikeitusi. Daug rekonstruotų, atnaujintų pastatų, daug naujų statinių. Dabar net pačioje gamyklos teritorijoje kvėpuojame švariu oru, o jos atsiradimo pradžioje net mieste nebūdavo malonu vaikščioti. Gera savame mieste turėti tokią turtingą įmonę“, – sakė S. Šileika.
Algimantas Dagys į „Lifosą“ atvažiavo vedinas nostalgijos: „Maždaug prieš keturiasdešimt metų gamyklos medicinos punkte dirbo mano žmona. Tai aš atvažiuodavau jos parsivežti ir matydavau, koks monstras yra ta trąšų gamykla. Šiandien ji man pasirodė švari, šviesi ir labai moderni. Pokyčiai akivaizdūs, o įspūdžiai nepakartojami. Malonu konstatuoti geras permainas. Manau, kad ir kėdainiečiai džiaugiasi, jog būtent mūsų mieste veikia tokia pajėgi įmonė.“
Antanina ir Kęstutis Mugai į „Lifosą“ atvažiuoja ne pirmą kartą: „Mes norime pamatyti, kaip dirba trąšų gamintojai. Džiugu, kad gamyklos veidas skeičiasi į gera. Gamykla tiesiog akyse gražėja ir modernėja.“
„Labai dėkojame visiems kėdainiečiams, kurie taip aktyviai dalyvavo „Lifosos“ organizuotame renginyje. Džiaugiamės, kad krašto bendruomenė domisi mūsų veikla – tai puikiausias įrodymas, kad esame reikalingi ir svarbūs vieni kitiems. Kraštiečiams, kuriems dėl objektyvių priežasčių negalėjome suteikti galimybės apsilankyti mūsų bendrovėje, neverta nusiminti. Į tokį patį renginį tradiciškai visus pakviesime kitais metais“, – pažadėjo administracijos direktorius Juozas Baniota.
