Žingsnis po žingsnio naujam gyvenimui prikeliamas dar vienas mūsų rajono dvaras – netoli Kėdainių esantis Lipliūnų dvaras atsidavusios savininkės Žanos Sakalauskienės dėka išgyvena tikrą renesansą.
Ir nors įsigijo stipriai nugyventą pastatą, moteris įsitikinusi – įdėjus daug pastangų, ši vieta taps kultūrinė erdve, kurioje bus galima prisiliesti prie istorijos ir tradicijos.
„Juk dvarai visada buvo kultūros židinys“, – įsitikinusi Ž. Sakalauskienė.
– Kaip kilo mintis pirkti dvarą? Ir kodėl būtent šį, esantį Lipliūnuose? Juk tai ne tik nemenka investicija, bet ir rimtas įsipareigojimas? – „Kėdainių mugė“ paklausė Ž. Sakalauskienės.
– Mintis įsigyti dvarą atėjo natūraliai, nes visada domėjausi istorija, tradicijomis, sendaikčiais bei išliekamą vertę turinčiais dalykais.
Esu iš senos giminės, jau mano proseneliai turėjo universitetinius išsilavinimus.
Vaikystėje daug laiko praleidau su savo seneliais, kurie įskiepijo savęs suvokimą istoriniame kontekste bei meilę tobulėjimui.
Taigi, atėjo toks supratimas, kad mane dominantiems daiktams bei tobulėjimo veiklai geriausiai tiktų dvaro aplinka.
Kadangi šeimos nuosavybės neatgavome arba neišliko, pradėjau dairytis, ką galima nupirkti.
Aš esu užaugus ir baigus mokyklą Vilniuje, dabar gyvenu Kaune. Daugybę metų gyvenu tarp šių dviejų miestų, todėl iš pradžių dvaro ieškojau tarp Vilniaus ir Kauno. Bet neradau tinkamo. Tada patraukiau nuo Kauno į jūros pusę, na, ir užėjau Lipliūnus.
Lipliūnų dvaras iš karto padarė „aprėpiamo“ dvaro įspūdį. Lipliūnų dvare yra išlikę du puikūs mūriniai rezidenciniai pastatai.
Be to, norėjau, kad būtų galima įsigyti nuosavybės teise kartu ir žemę.
Dar vienas privalumas – Lipliūnų dvarą įsigijau iš tiesioginių palikuonių šeimos, kurios kelioms kartoms priklausė Lipliūnų dvaras.
– Kokį dvaro pastatą, aplinkui esančią teritoriją radote? Kokia buvo ir dvaro, ir sodo bei parko būklė? Ar daug reikėjo įdėti pastangų, norint teritoriją aptvarkyti?
– Dvaro pastatus ir teritoriją radome pakankamai apgailėtinos būklės.
Ypač nuniokotas buvo dvaro rūmo pastatas.
Rūmai buvo be elektros ir kitų komunikacijų, per langus buvo galima laisvai įlipti, kas ir buvo nuolatos daroma, plėšiama ir toliau niokojama.
Taip, reikėjo nemažai pastangų ir resursų, kad pasiektume tokią būklę, kokia yra dabar. Be to, tos būklės minimaliam palaikymui taip pat reikia pastovių pastangų ir resursų.
– Intensyviai vykdote dvaro tvarkymo darbus – kokie darbai jau padaryti, kokie darbai suplanuoti? Kokios autentikos, kokių autentiškų artefaktų pavyko rasti?
– Dvarą įsigijome 2019 metų lapkričio gale. Nuo tada visą laiką nenutrūkstamai buvo vykdomi visus reikalavimus atitinkantys procesai. Štai kas jau nuveikta:
- buvo inicijuotas procesas Lipliūnų dvarą skelbti valstybės saugomu kultūros paveldo objektu – 2022 lapkričio mėn. 15 d. Lipliūnų dvaras paskelbtas valstybės saugomu;
- atlikti vadinami taikomieji tyrimai: privalomas istorinis (istorikė Raimonda Rickevičienė), privalomas architektūrinis (architektė Vilija Skyrienė), polichromijos (architektė Vilija Skyrienė). Beje, polichromijos tyrimą parėmė Kėdainių savivaldybė;
- paruoštas ir patvirtintas tvarkybos ir restauracijos darbų projektas (architektė Vilija Skyrienė, architektė Regina Tumpienė), gautas Kultūros paveldo departamento leidimas atlikti tvarkybos ir restauracijos darbus;
- teikti ir patvirtinti projektiniai pasiūlymai renovuoti pastatus (rūmus ir arendatoriaus namą) bei teritoriją (Architektų įmonė „Dviejų grupė“, projekto vadovas architektas Linas Tuleikis);
- pakeista žemės sklypo, kuriame yra rūmas bei arendatoriaus namas, paskirtis – dabar tai konservacinės paskirties žemė;
- nustatyta dvaro saugoma teritorija bei vizualinės apsaugos pozoniai;
- atliktas abiejų pastatų ir teritorijos Techninis projektas;
- atliktos privalomos visų projektų ir sąmatų Ekspertizės;
- gautas Statybos leidimas.
Kalbant apie autentiškus elementus, tai dvaro rūmuose jų yra. Tai langai, įvairios durys, balkono tvorelė, kolonos, laiptai. Šiuos elementus numatyta restauruoti pagal projektą.
Antrajame name, vadinamame „arendatoriaus namu“, autentikos beveik neišliko, netgi padaryta kažkas panašaus į „euroremontą“.
Noriu atskirai paminėti, kad padedant Kėdainių rajono savivaldybei pavyko restauruoti griūvančias Lipliūnų dvaro rūmo kolonas bei prieangį, tai pat sustiprinti irstančius pamatus.
Tariu ačiū darbus organizavusiam bei techninę priežiūrą atlikusiam p. Vytautui Nargelavičiui ir jo komandai.
Taip pat dėkoju akylai darbus inspektavusiai architektei Vilijai Skėrienei už autorinę priežiūrą, o labiausiai dėkingi esame Kėdainių rajono savivaldybei ir architektui, kultūros paveldo specialistui Edgarui Jasenkai už palaikymą bei finansinę paramą atkuriant Lipliūnų dvaro rūmą.
– Ar yra planuojami parko atkūrimo darbai?
– Lipliūnų dvare tikro „parko“, galima sakyti, neišliko, o gal net nebuvo. Yra išlikę keletas senų gražių medžių, alėjinio tipo sodinimo elementai.
Šiuo metu stengiamės aplinką tvarkyti palaikant jos išlikusius elementus. Pati erdvė, dideli medžiai ir pastatai sukuria malonią dvarišką atmosferą: tiesiog yra toks jausmas, kad nieko papildomo nereikia, reikia išsaugoti ir puoselėti, kas likę.
Yra padarytas teritorijos projektas. Kartais pagalvoju, kad tas projektas buvo padarytas per anksti, nes dabar, kai būname dvare, ypač vasarą, pradedame kitaip jausti erdves. Todėl nežinau, ar tas padarytas teritorijos projektas bus įgyvendintas.
– Minėjote, kad tvarkant bei puoselėjant dvarą teko susidurti su nemažai iššūkių, ypač susijusių su projektų rašymu, piniginių lėšų paieška bei biurokratiniais darbo ypatumais. Kaip pavyksta su jais dorotis šiuo metu, ar nesvyra rankos?
– Jau anksčiau atsakydama į Jūsų klausimą išvardinau, kiek įvairių veiksmų reikėjo atlikti, kad būtų gauti leidimai darbams.
Tik atlikus visus tuos tyrimus, projektavimus ir ekspertizes galima pretenduoti į kokio nors finansavimo gavimą.
Taigi, reikia daug investuoti laiko ir lėšų iki pradedant tvarkymo darbus.
Be to, teko susidurti ir su kompetencijos stoka. Kiekvieno dvaro tvarkymas – unikalus procesas.
Todėl kiekvieną procesą reikia pritaikyti konkrečiam atvejui, nėra galimybės tiesiog kopijuoti, kaip pvz., buvo jau daroma su kitu dvaru.
Bet viską atperka tai, kad šitas kūrybinis procesas yra labai įdomus, suveda su įdomiais žmonėmis, gauni daug vertingų žinių ir t.t.
Žodžiu, nieko kito nelieka, kaip mėgautis šiuo procesu iš lėto stumiantis į priekį (šypsosi).
– Kokią dvaro paskirtį įsivaizduojate? Kokių planų turite, kaip šį dvarą pavyktų įveiklinti? Kokias veiklas, užsiėmimus planuojate jame vykdyti?
– Šį dvarą įsivaizduoju kaip kultūrinę erdvę, kurioje galima prisiliesti prie istorijos ir tradicijos, kurioje puoselėjami išliekamąją vertę turintys dalykai ir vertybės.
Dvarai visada buvo kultūros židiniai, manau, verta šią tradiciją tęsti, vykdant kultūrinę edukacinę veiklą.
Pagal atliktus projektus ir gautus statybos leidimus, abiejų išlikusių pastatų (yra išlikę tik 2 iš buvusių 17-kos) paskirtis turi būti atstatyta į tokią, kokia buvo – rezidenciniai pastatai.
Sovietmečiu pastatų paskirtis buvo pakeista: rūmai tapo mokykla, o arendatoriaus namas – administraciniu pastatu.
Galbūt ateityje rūmuose galėtų būti senjorų rezidencija, o arendatoriaus namas – nedidelių konferencijų, edukacijų erdvė. Bent jau projektuose tokia galimybė numatyta.
– Esate atviri visuomenei – ar daug besidominčių jūsų dvaru žmonių sulaukiate? Pati vedate žmonėms ekskursijas: ką pasakojate, ką rodote, ką pristatote? Ar teikia malonumą jausmas, kad žmonėms įdomus jūsų darbas, jūsų pastangos atgaivinti šį dvarą?
– Kadangi dvaras turi valstybės saugomo objekto statusą, turi būti sudaromos galimybės visuomenei apsilankyti.
Esame nurodę dvaro internetinėje svetainėje www.lipliunudvaras.lt lankymo laiką, kada galima atvykti ir apžiūrėti dvaro teritoriją bei pastatus iš išorės.
Norint patekti į pastatų vidų, reikia susisiekti nurodytu telefonu ir susitarti.
2022–2023 metais Lipliūnų dvaras dalyvavo Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos, kuriai dvaras priklauso, projekte „Pažink Lietuvos pilis ir dvarus”. Galime pasidžiaugti ir pasigirti, kad Lipliūnų dvaras buvo lankytojų išrinktas svetingiausiu dvaru.
Malonu sulaukti lankytojų, kurie domisi Lietuvos istorija ir dvarų vieta joje. Lankytojams pasakojame apie dvaro istoriją, parodome išlikusius autentiškus elementus, dalinamės ateities planais ir vizijomis.
Čia taip pat norėčiau paminėti Kėdainių savivaldybę. Esame dėkingi Kėdainių rajono savivaldybei ir architektui kultūros paveldo specialistui Edgarui Jasenkai už įrengtus ženklus, leidžiančius lankytojams lengviau surasti dvarą bei greitį ribojantį ženklą, kad būtų saugomas senovinis akmenų kelias.
Taip pat Kėdainių rajono savivaldybė žadėjo taisyti šį saugotiną kelią, kai to prireiks, nes šiuo keliu važiuoja sunki žemės ūkio technika, ko neįmanoma išvengti.
Manau, kad labai svarbu ir prasminga išsaugoti bei puoselėti išlikusius mūsų istorijos liudininkus.
