Kėdainių rajone – ypač vertinga vieta, kuri džiugins ir ateities kartas

Dalis unikalaus Skaistgirių miško (Kėdainių raj.) masyvo turi naujus šeimininkus. Dėl savo vertingumo miško lapuotyną už suaukotas žmonių bei įmonių lėšas nupirko nevyriausybinė organizacija „Sengirės fondas”, kurios misija – išsaugoti senuosius Lietuvos miškus ateities kartoms.

Dar gruodžio mėnesį reikalinga miškui plotui (9,21 ha) įsigyti suma – 40 tūkst. – jau buvo „Sengirės fonde”. Tačiau tik dabar, baigus visus sklypo įsigijimo formalumus, Skaistgirių miškas yra fondo globoje bei natūraliai, be žmogaus ūkinės veiklos ir kitokio įsikišimo taps augantis, bręstantis ir natūraliai atsinaujinantis įvairiaamžis miškas su visa jo biologine rūšių įvairove.

Kuo Skaistgirių miškas unikalus visos Lietuvos mastu, kokių ypatingų augalų jame galima rasti ir ar bus galima šį mišką lankyti, pasakoja Rimantė Paulauskaitė-Digaitienė, „Sengirės fondo” atstovė.

–Kodėl buvo pasirinktas būtent šis miško plotas? Kuo jis vertingas ir įdomus?

-Siekdami išsaugoti vertingiausius dar išlikusių senųjų miškų fragmentus, remdamiesi 40+ mokslinių kriterijų, atrenkame plotus su didžiausiu potencialu virsti sengirėmis, kupinomis gyvybės ir įvairovės.

Šis konkretus miškas pasirinktas įvertinant tiek biologinį vertingumą, tiek kitus fondo kriterijus bei išpirkimo galimybes. Derlingų žemių lapuotynai yra fondo prioritetas, o tai ir yra mišrus lapuotynas derlingame dirvožemyje, būtent tokiose vietose senųjų miškų Lietuvoje nėra daug išlikę.

Čia gan didelė įvairovė – vyrauja Lietuvai gan retas skroblynas, taip pat – liepos su drebule, beržu, juodalksniu, ąžuolu, egle, klevais. Labai svarbu, kad yra medžių senolių bei gausu virtuolių, stuobrių – gyvastingos medienos, taip būtinos įvairiausiai gyvybei, o šalia savaime stiebiasi ir nauja medžių karta ar gausus krūmų ardas.

Vietos bioįvairovę padidina ir hidrologinio režimo įvairovė, mat čia daug drėgmės, sklypo riba teka upelis, kurį labai pamėgę darbštuoliai bebrai – gamtai svarbūs ekosistemų inžinieriai. O visame miške gausu kanopinių žvėrių požymių, gyvena juodoji meleta. 

Gamtininkė Vilma Gudynienė šį mišką apibūdino: „Tai be galo graži giria. Kiekvienoj salelėj – šimtamečiai klevai, skroblai, ąžuolai. Kiekvienas senas medis ten – su samanų (pliusnių) kailiniais. Nepaisant ankstesnių prakirtimų, tai mielas miškas, turintis parko ir biologinės įvairovės namų auros jausmą. Efemerinis (pavasarinių augalų) žydėjimas turėtų būti įspūdingas, dirvožemis derlingas ir keista matyti prikritus neįprastų Vilniaus kraštui skroblų lapų po kojom.“

-Kokia suma buvo reikalinga šiam plotui įsigyti? Kas buvo šio sklypo pardavėjas?

-Tai 9,21 hektarų miško plotas, kurio kaina – 40 tūkst. eurų plius su įsigijimu susiję mokesčiai. Fondas miško sklypus įsigyja tiek iš privačių, tiek iš juridinių asmenų. Konkrečios su šiuo pirkimu susijusios informacijos atskleisti negalime.

-Kas padėjo išpirkti šį miško plotą? Pavieniai asmenys, o ženkliomis sumomis prisidėjo ir įmonės, organizacijos?

-Šio miško išpirkimo finansavimui susitelkė graži visuomenės dalis – prisidėjo virš 300 pavienių asmenų bei 30 verslo ir kitokių organizacijų. Dauguma jų – senųjų miškų išsaugojimo misiją palaikantys jau ne vienerius metus. Sulaukėme ir filantropų paramos – žmonės prisidėjo itin dosniomis sumomis, siekiančiomis net keletą šimtų ar tūkstančių. 

Labai vertiname kiekvieno prisidėjusio paramą – nes būtent veikdami kartu ir pasiekiame tokio gražaus rezultato, kuomet dar vienas miško lopinėlis galės išlikti, vystytis natūraliu gamtos ciklu ir gyvuoti šimtmečius.

Dėkingi kiekvienam prisidedančiam savu būdu – tiek finansiškai, tiek padedantiems savais darbais, žinutės sklaida, fondo veiklai skiriantiems savo GPM dalį ar aukojantiems taromatuose, bei bendrai palaikantiems gamtosauginę idėją.     

–Ar šio miško ploto vieta bus kažkokiu būdu paviešinta (nurodytos koordinatės, pastatyti specialūs informaciniai ženklai), kad norintieji galėtų atvykti į šią unikalią vietą ir ją apžiūrėti gyvai, patys? 

-Sengirės fondo vizija, kad senieji miškai ir sengirės būtų kiek įmanoma atviros žmonių lankymui ir pažinimui, kita vertus, kol kas ieškome sprendimų, kuriuos globojamus miško sklypus ir kaip „atverti“, kad tuo pačiu būtų užtikrinamas šių vietų gamtinis saugumas, mat kai kurios vietos yra itin jautrios, ypač paukščių perėjimo laikotarpiu ir pan., o žmonių sąmoningumas skiriasi.

Tad kol kas konkrečių miškų koordinačių neviešiname. Kita vertus, tai nėra riboto lankymosi vietos, nes tikime, kad žmogus saugo, kai myli, o myli – kai pažįsta. 

„Sengirės fondo“ veiklą palaiko ir valstybinės institucijos: Valstybinių miškų urėdijos (VMU) generalinis direktorius Valdas Kaubrė itin teigiamai atsiliepė apie fondo vykdomas iniciatyvas.

„Mums labai svarbu, kad Lietuvos miškingumas nuolat augtų, o miškai būtų prižiūrimi, puoselėjami ir išsaugoti ateities kartoms. Valstybinių miškų urėdija savanoriškai saugo kertines miško buveines, kuriose yra didelė tikimybė aptikti retų, saugomų rūšių. Taip pat VMU nustato ir saugo vietovei būdingų ekosistemų reprezentatyvius plotus, kurie su kitais saugomų teritorijų tinklo komponentais sudaro daugiau kaip 10 proc. valdomų miškų ploto, t. y., daugiau nei 100 000 ha ploto, kuriame nevykdoma jokia ūkinė veikla. Reprezentatyvūs plotai apima kertines miško buveines (įskaitant potencialias), valstybės saugomus botaninius gamtos paveldo objektus, saugomų paukščių rūšių lizdines teritorijas, medžiais apaugusias ganyklas, sausuosius ąžuolynus, paupių guobynus. 

„Sengirės fondo“ veiklą vertiname labai teigiamai ir palaikome fondo aplinkosauginės misijos vykdymą, kadangi bendrai prisidedame prie gamtinę vertę turinčių miškų išsaugojimo. Džiaugiamės „Sengirės fondo“ iniciatyva.“

VšĮ „Sengirės fondas“ yra nevyriausybinė organizacija, siekianti išsaugoti senuosius Lietuvos miškus – natūraliai, be žmogaus ūkinės veiklos ir kitokio įsikišimo augantį, bręstantį ir natūraliai atsinaujinantį įvairiaamžį mišką su visa jo biologine, rūšių įvairove, sengirę laikant savaimine vertybe, teikiančia visuomenei ir žmogui ne ekonominę, o ekologinę, psichologinę, emocinę, pažintinę, estetinę, sakralinę, dvasinę naudą. 

Fondas, remdamasis moksliniais kriterijais, už pritrauktas paramos iš fizinių ir juridinių asmenų išperka biologiškai vertingus miškus, kuriuose nuo įsigijimo nebėra vykdoma jokia ūkinė-komercinė veikla, o fondo siekis – užtikrinti, kad toks režimas šiuose miškuose išliktų ir šimtmečius, ateities kartoms.

Šiuo metu jau globojama virš 182 ha senųjų miškų su visa gyvybe juose. Tai 25 sklypai įvairiose Lietuvos vietose — namai tūkstančiams rūšių gyvūnų, augalų, grybų.