Vasario 16-oji prieš 107-erius metus. Kas tuomet vyko Kėdainiuose?

Jūratė Nekrašienė, Kėdainių krašto muziejaus muziejininkė, istorikė, gidė

Vasario 16-ąją prieš 107-erius metus, dvidešimt Tautos šviesuolių pasirašė nepaprastai svarbų dokumentą – Vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktą. Jis skelbė, kad Lietuvos Taryba atstato nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos Valstybę su sostine Vilniuje ir tą Valstybę atskiria nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.  

Šie tobulai surikiuoti žodžiai tiksliai nusakė kelią, kurį pasirinko lietuvių tauta. Kelią, kuris pareikalavo atkaklaus darbo, didvyriškumo ir aukos.

Nors valstybės atkūrimo Aktas buvo paskelbtas vasario mėnesį, realūs valstybės kūrimo darbai prasidėjo tik 1918 m. lapkritį, kai Vokietija, pralaimėjusi karą, leido valstybės Tarybai sudaryti Vyriausybę.

1918 m. pabaiga ir 1919 m. pradžia buvo sunkiausias atkurtos Nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvavimo laikotarpis. Jauna valstybė neturėjo savo kariuomenės. 1919 m. vasario mėnesį į kraštą įsiveržė bolševikinės Rusijos kariniai daliniai. Kiekviename mieste ir miestelyje pradėjo kurtis savanorių kariniai daliniai.

Įvykiai Kėdainiuose

1919 m. sausio 2 dieną į Kėdainius atvyko Panevėžio apsaugos būrys, vadovaujamas J. Variakojo, ir susijungė su Kėdainių srities apsaugos viršininko karininko J. Šarausko vadovaujamu savanorių būriu.

Šie būriai, padedant vokiečių savanoriams, vasario 7−10 dienomis, vykstant kautynėms prie Taučiūnų ir Šėtos, sustabdė bolševikų veržimąsi ir sugriovė jų planus užimti Lietuvos laikinąją sostinę Kauną.

Siekiant kovoti su plėšimais, spekuliantais, buvo pradėta organizuoti milicija. Į miliciją eidavo įvairių profesijų žmonės savanoriai. Pagrindinė milicijos transporto priemonė – arkliai. Svarbiausias uždavinys buvo sustabdyti krašte siautusius plėšikavimus, kontrabandą. 1924 metais milicija pervadinta į policiją.

1919–1920 metais Kėdainiuose kūrėsi šaulių būriai, kurie aktyviai dalyvavo  kariniuose manevruose, sportiniame bei kultūriniame gyvenime.

Kėdainiai – apskrities centras

Buvo pradėti valstybės atkūrimo darbai: pradėta kurti šalies administracinė sistema. Pagal 1919 m. liepos 26 d. apskričių sienų ir jų centrų  įstatymą Kėdainiai tapo apskrities centru.

Apskritį sudarė 14 valsčių: Ariogalos, Baisogalos, Dotnuvos, Grinkiškio, Gudžiūnų, Josvainių, Kėdainių, Kėdainių miesto, Krakių, Pašušvio, Pernaravos, Surviliškio, Šėtos ir Žeimių.

Gydytojas J. Jarašius Lietuvos Valstybės Tarybos nurodymu buvo paskirtas laikinuoju Kėdainių apskrities viršininku ir turėjo organizuoti valsčių savivaldybių kūrimo darbą.

Apskrityje buvo įsteigti 25 parapijiniai komitetai, buvo išrinktas laikinasis komitetas iš 7 narių, kuris turėjo rūpintis visais reikalais ir instruktuoti parapijinius komitetus.

Į komitetą išrinkti: veterinarijos gydytojas Jokimavičius, gydytojas J. Jarašius, kunigas L. Milvydas, L. Lengevičius, A. Jučas, A. Zoromskis, ir P. Morkus. Komitetas išrinko apskrities valdybą, kurią sudarė 3 nariai: P. Morkus, L. Lengevičius ir A. Jučas.

1919 m. daugiausia buvo vykdomi organizaciniai darbai: parapijiniai komitetai buvo pertvarkyti į valsčiaus komitetus, pradėta rūpintis pradžios mokyklų atkūrimu, kurios buvo uždarytos I Pasaulinio karo metais.

Pirmaisiais  metais savivaldybei trūko pinigų, tad buvo ieškoma būdų, kaip pagerinti padėtį: buvo išnuomotas Kalnaberžės dvaras, kuriam priklausė 85 ha bei Pelėdnagių plytinė. Savivaldybė įsikūrė Chapovickio name, Radvilų gatvėje.

Prasidėjo dideli pokyčiai

Nepriklausomybės metu miestas ne tik pasipuošė keliais dideliais pastatais, bet ir pasidarė švarus, dalį pajamų iš turgaus rinkliavų miesto valdyba skyrė gatvėms ir aikštėms grįsti. 1920 m. savivaldybės rūpesčiu Babėnų miškas tapo miesto kurortine zona.

1918 m. Kėdainių apskrityje veikė 37 pradinės mokyklos, kuriose mokėsi 2 644 mokiniai. 1930 m. įvedus  privalomą pradinį mokslą,  1933 m. apskrityje jau  veikė 107 mokyklos, kuriose mokėsi 10 119 mokinių.

1919 m. buvo atkurta Kėdainių vidurinė mokykla, 1922 m. pertvarkyta į gimnaziją.

Akte – pažadėta laisvė

Taigi, vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Aktas skiria Lietuvą į dvi dalis: iki jo Lietuva egzistavo tik idėjų pasaulyje, o po jo pasirašymo Lietuvos Valstybė pradeda materializuotis, darosi ne vien geografinė sąvoka.

Nepriklausomybės Aktas sutelkė tautą išbandymams. Jo dvasioje buvo kuriama ne tik tarpukario Lietuva. Nepriklausomybės Akto įkvėpti, į kovą telkėsi Lietuvos partizanai, juo rėmėsi rezistencinis judėjimas sovietmečiu, jis padėjo  tremtiniams nepalūžti, išsaugoti viltį.

Vasario 16-osios Akte nebuvo žadėta nei materialinė gerovė, nei išskirtinės privilegijos – tik laisvė.

Šiandien esame laisvi. Džiaukimės laisve, branginkime ją ir tvirtinkime kasdieniniais darbais, kaip tai darė Nepriklausomybės Akto signatarai. Tegul visuomet Vasario 16-oji būna mūsų laisvės ir nacionalinio orumo diena.