Jeigu apie Kalnaberžės dvaro sodybą (Kėdainių r.) būtų sukurtas dokumentinis filmas, jo siužetas apimtų poros šimtų metų Lietuvos istorijos įvykius ir vieną už kitą iškilesnes asmenybes. Nuo didikų Radvilų ir grafų Čapskių – iki kortomis dvarą laimėjusio Piotro Stolypino tėvo Arkadijaus ir rašytojo Kazio Binkio, kuris su dvaru atsisveikino įklimpęs į skolas.
Vaizdo operatoriai būtinai iškeltų droną tam, kad žiūrovams parodytų vaizdingas apylinkes su netoliese besisukančia Nevėžio upės vaga. O kadangi Kalnaberžės dvaras įkurtas itin dvaringoje vietovėje, užkadrinis balsas greičiausiai papasakotų ir apie kaimynus – Sirutiškio ir Apytalaukio – dvarus su skirtingai susiklosčiusiais jų likimais.
Paskutinėje filmo scenoje išvystume nutilusius ir apgriuvusius eklektinius Kalnaberžės dvaro rūmus su didžiuliu apleistu parku ir… užrašu „laukite tęsinio“. O tęsinys, panašu, jau prasidėjo – pastaraisiais metais Kalnaberžės dvaras verčia ilgai lauktą šviesų istorijos puslapį.
Link pabaigos ritosi 2022-ieji, kai į apleistą šimtametę Kalnaberžės dvaro sodybą užsuko kauniečiai verslininkai Marius ir Inga Šiburkiai.
Dvarui reikėjo naujų rūpestingų šeimininkų, o šie du architektūros mylėtojai – statybos inžinierius, nekilnojamojo turto vystytojas ir architektė – ieškojo investicinio objekto, kuris būtų vertas šanso pažadinti iš letargo miego.
„Pasivaikščiojome po rūmus, po parką ir abu su Inga įžvelgėme čia daug potencialo ir galimybių. Įsivaizduojate?
Kiti Kalnaberžės dvare matė vien tik neįveikiamas problemas, o mudu, svajotojai, įžvelgėme viziją, kaip ši vieta ateityje galėtų atgimti“,– šypteli 2023 m. pradžioje solidų paveldo objektą Kėdainių rajone įsigijęs M. Šiburkis.
Sutvarkę 13 ha dydžio parką, rekonstrukcijos darbus Šiburkiai perkėlė į įspūdingų 800 kv. metrų ploto dvaro rūmų vidų.
Čia pamažu formas įgauna erdvės ir aiškėja planai, kaip jos galėtų būti išnaudotos.
Na o svajonių, pasak Šiburkių, netrūksta.
Svarbiausia, kad pakeliui į atgimimą esantis dvaras taptų mylima lankytojų vieta. Šis interviu – apie drąsą, istorijos įprasminimą ir XXI-ojo amžiaus dvarininkų svajones.
Ilgai ieškotas ir išlauktas pirkinys
2001 m. Kalnaberžės dvaro sodybą už 12 tūkst. litų įsigijo įmonė, tuo metu priklausiusi politikui Viktorui Uspaskichui.
2012 m. dėl aplaidžios priežiūros ši nekilnojamoji kultūros vertybė buvo perimta valstybės žinion.
2022 m. rudenį per „Turto banko“ organizuotą aukcioną Kalnaberžės dvaro kompleksas buvo parduotas už 73 tūkst. eurų.
„Mes su žmona Inga dirbame su paveldosauginiais objektais, suprantame, ką perkame.
Kurį laiką dairėmės tokio tipo investicinio objekto – mudu nuolat ieškome iššūkių, veiklos, turime vizijų, projektų. Lietuvos dvarininkystėje matėme dar neišnaudotą potencialą.
Sužinoję, kad mūsų pažįstamas aukcione tik ką įsigijo Kalnaberžės dvarą ir jau ieško, kam jį perparduoti, iškart nuvykome į Kalnaberžę apžiūrėti”, – prisimena M. Šiburkis.
Kalnaberžės dvaro sodyboje tuo metu jau buvo šis tas nuveikta – perdažytas rūmų fasadas, aptvarkytas jų vidus, kuriame prieš tai plytėjo kalnai šiukšlių.
Vietoje plušę darbininkai įleido Šiburkius apžiūrėti rūmus iš vidaus.
„Pasivaikščiojome rūmuose, parke. Antrąjį kartą su mumis į Kalnaberžę atvyko dešinioji mūsų ranka – sūnus Tautvydas.
Apžiūrėjęs dvarą, jis pasakė: „Galėtų būti gerai, greičiausiai po šituo šabakštynu slepiasi geri dalykai.“ Netrukus sumokėjome avansą. Kalnaberžės dvaras buvo apgalvotas pirkinys, kuriuo tikime iki dabar“, – šypteli M. Šiburkis.
Tarp konkurentų – persigalvojusi klaipėdietė Grafaitė
Tiesa, Kalnaberžės dvaro pirkimo sandorį nuo pat pradžių lydėjo nuotykiai. Gavęs avansą pardavėjas užsuko pas Šiburkius ir informavo, kad objekto jiems nebeparduoda, mat atsirado Grafaitė iš Klaipėdos, kuri pasiūlė didesnę kainą.
Po skambučio Grafaitei galiausiai paaiškėjo, kad ji… persigalvojo, o pardavėjas pripažino besijaučiantis pralošęs kortomis dvarą.
„Šio dvaro praeitis moko, kad mes esame tik laikini valdytojai, o šis dvaras gyvuos šimtmečius.
Šiandien Lietuvos dvarus įsigyjantys naujieji šeimininkai, drauge su nekilnojamuoju turtu įgyja ir neįkainojamą istorinę kultūros vertybę.
Dvarų skaičius labai ribotas, o jų vertę formuoja ne tik jų architektūra, panaudotos medžiagos, interjeras ir eksterjeras, bet ir jų valdytojų ar apsilankiusių dvaruose svečių istorijos“, – įsitikinęs M. Šiburkis.
Kalnaberžės dvaro kompleksą sudaro centriniai rūmai ir pagalbiniai pastatai – išlikęs tvartas, neseniai Šiburkių aukcione nupirkta kalvė, kluonas, su tvartu formuojantis ūkinį kiemą, arklidės vieta, senasis kumetynas, tapęs daugiabučiu namu, kuriame šiandien gyvena trys šeimos. Taip pat – parkas su tvenkiniais ir kanalais.
„Darbus pradėjome 2023 m. pavasarį ir daug kuo pasigirti kol kas negalime. Daug nudirbome su aplinka – sutvarkėme parką, rinkome šakas, tempėme kelmus, frezavome, akėjome, lyginome žemę, sėjome žolę. Vien sėklų vejai reikėjo tonos.
Išvalėme tvenkinius, o išvalę šulinį sužinojom, kad turime savo vandens. Lygiagrečiai pradėjome krapštytis rūmų viduje – tvarkytis, planuoti, tvirtinti. Įsivedėme elektrą“, – vardija Tautvydas Šiburkis.
Būtent Tautvydas daugiausia ir prisideda prie Kalnaberžės dvaro atkūrimo – jaunas vyras kasdien čia atvažiuoja iš Kauno, yra surinkęs vietinių darbininkų komandą.
„Susipažinome su vietos bendruomene, atradome darbščius, patikimus žmones, subūrėme nedidelę komandą.
Iš esmės, vietos bendruomenė labai motyvuoja ir palaiko, džiaugiasi pokyčiais, padėkoja. Bet, žinoma, būna visko.
Štai vasarą įdėjau sutvarkytos aplinkos nuotrauką į Kalnaberžės dvaro feisbuko puslapį, pasidžiaugiau, kad į dvarą po daugelio metų atėjo vasara. Na ir ką gi – atvykstame po savaitgalio – jau lange atsiradusi skylė, viduje guli akmuo.
Vis tik džiugu, kad tokių atvejų labai mažai – didžioji dalis patirčių labai šiltos“, – pasakoja T. Šiburkis.
Istoriją dėlioja iš knygų ir žmonių pasakojimų
Pasak Šiburkių, istorinių duomenų apie Kalnaberžės dvaro sodybą yra nemažai, tad pastaruosius dvejus metus šeima domisi, tyrinėja ir dėlioja viską į bendrą dėlionę.
„Kalnaberžės dvare galime prisiliesti prie XVIII a. statybos – manau, kad centrinis rūmas yra būtent iš to amžiaus. E. Čapskio atsiminimuose minimas „kuklus namelis, kuriame jis apsigyveno ir paskui pradėjo statyti rūmą“. Tai lyg ir susidaro įspūdis, kad centrinius rūmus pastatė jis.
Kituose šaltiniuose rašoma, kad čia buvo medžioklės rūmas. Tačiau būtent medžioklės rūmas sietinas su Radvilomis, kas reikštų, kad jis galėtų būti gerokai senesnis negu Čapskių“, – svarsto M. Šiburkis.
Bendruomenės bibliotekininkė pasidalijo nuotraukų albumu, ji taip pat papasakojo, ką pati buvo girdėjusi apie šimtametį dvarą. Anot jos, karo metu žmonės gynėsi apkasuose prie dvaro.
„Ši informacija labai surezonavo, kai, tvarkydami aplinką, pjaudami žolynus atradome „griovį iš niekur“ – tokį, kuris neturi absoliučiai jokios tiesioginės funkcijos“, – pasakoja M. Šiburkis.
Autentiško gėrio – išlikę nedaug
Jeigu istorinių žinių apie Kalnaberžės dvaro sodybą atrasti galima, tai vizualikos ar autentiškų daiktų tėra vos keletas.
Sovietų laikais dvaro rūmuose veikė kolūkis, vaikų internatinė mokykla. Kaip žinia, paveldo tais laikais niekas nesaugojo, reikalavimų nepaisė, o erdvės buvo remontuojamos kaip papuolė.
Rūmai pamažu nyko, juose buvę baldai ir daiktai buvo išvogti ir išnešioti. Prie autentikos išsaugojimo neprisidėjo ir tai, kad vėliau dvaro rūmai buvo be stogo.
„Išlikusio autentiško gėrio nedaug. Informacijos, kaip atrodė dvaras, prieš, sakykime, šimtą metų, deja, neturime. Yra tik gana ankstyva sėdinčio P. Stolypino nuotrauka. Bet juk prieš jį dvare šeimininkavo E. Čapskis.
Tai pat esame atvėrę seną dekorą sienoje iš P. Stolypino laikų. Kai jis darė rūmų rekonstrukciją, suardė, ką E. Čapskis buvo pasidaręs, ir prisitaikė rūmus sau.
Kai atsidengsime daugiau, galbūt rasime ir dar ką nors vertingo. Archeologinis krapštymasis vyksta labai ilgai ir lėtai, po kvadratą per dieną“, – pasakoja M. Šiburkis.
Duoklė buvusių šeimininkų pomėgiams
M. ir T. Šiburkiai pasakoja, kad Kalnaberžės dvaro rūmuose atsiras ekspozicija, atspindinti buvusių dvarininkų asmenybes ir pomėgius.
„Čapskiai rinko ginklus – jų nemažai papuolė į Vytauto Didžiojo karo muziejų. Čia, pas save, taip pat eksponuosime senuosius ginklus. Dėmesio skirsime medžioklinei dvaro praeičiai. Juk valdant Radviloms, rūmai dažniausiai būdavo tušti, naudojami tik progomis – išskirtinai medžioklei.
O būdavo taip: atvažiuoja 10 vežimų su baldais ir visa medžiokline amunicija, apstato dvarą, tada atvyksta iš paskos Radvilos ir gyvena čia mėnesį. Taip vykdavo logistika. Dvarą prižiūrėdavo eiliniai žmonės – dirbdavo žemę, medžioklei žvėrelius šerdavo“, – atskleidžia M. Šiburkis.
Būsimoje ekspozicijoje atsispindės ir poeto K. Binkio šeimininkavimo laikotarpis. Dalis ekspozicijos, pasak dvarininkų, bus interaktyvi.
Dvaro parkas jau laukia lankytojų
Pagrindinės verslo taisyklės sako, kad, investuojant į pastatą, svarbiausia yra vieta, vieta ir dar kartą vieta. Kaip gi lokaciją vertina dvejus metus Kalnaberžės dvarą puoselėjantys Šiburkiai – gal vis tik geriau būtų dirbti Vilniuje ar Kaune, kur daugiau potencialių klientų?
„Tiesą pasakius, kaip dvarui ši vieta labai gera. Pats Lietuvos vidurys. Tai – viena. O antra, pačiuose Kėdainiuose nėra daug vietų, kur gali atvykti ir užsibūti ilgiau“, – sako M. Šiburkis.
Kalnaberžės dvaro komplekse visuomenei pirmiausia atsivers parkas.
Atšilus orams, Šiburkiai kviečia lankytojus atvykti pasivaikščioti, pasigrožėti, fotografuotis ir rengti piknikus.
Ko jau ko, bet, dvarininkų teigimu, tvorų ir lentelių su užrašu „Privati valda“ čia niekada nebus.
„Tvarkome visą 13 ha ploto parką, po truputėlį puošiamės, gražinamės.
Turime du širdies formos tvenkinius, išgilinsime juos, pastatysime tiltelius, bus tikrai įdomu ir gražu.
Yra nemažai vietų, kur matosi, kad medžiai buvo sodinti tam tikra schema. Turime seną liepų ratą.
Tvarkome takelius aplink centrinius rūmus, stengiamės atkurti didžiulę ąžuolų alėją, obuolių sodus. Atvykite ir su vaikais“, – sako T. Šiburkis.
Atšilus orams, atgyja ne tik Kalnaberžės dvaro parkas, bet ir vietinė fauna: varliauja gandrai, apsigyvena bebrai ir pelėdos, vaikštinėja stirnaitės, zuikiai.
Na o kas gi įsikurs įspūdingo dydžio dvaro rūmuose? Pasak M. ir T. Šiburkių, dvarų erdvės yra tinkamos konferencijų, pobūvių salėms, viešbučiams, muziejams, kavinėms; juose gali vykti įvairūs renginiai, parodos, edukacijos.
Išpuoselėtame dvaro parke galima būtų įrengti padelio kortus.
Kadangi sodų dvaro teritorijoje nemažai, Šiburkiai svarsto apie kalvadoso ar konjako kambarį.
Iš seno Stolypinų sodo Tautvydas surinko pirmą obuolių derlių, pagamino sidrą.
„Gal ateityje iš sodo derliaus bus galima gaminti gėrimus, rengti degustacijas.
Galvojame, kuo galėtume būti įdomūs, kad pritrauktume žmones iš visos Lietuvos ir ne tik.
Vis dar ieškome savo identiteto – dvare dalykai nesigauna lengvai ir greitai. Na o darbų atlikti turime daug. Kada kuriuos įsigyvendinsime, šiandien dar sunku pasakyti.
Kol nepadaryti projektiniai sprendimai ir neprasideda konkretūs darbai, tol viskas yra svajonių stadijoje“, – sako M. ir T. Šiburkiai.
Straipsnio autorės nuotraukose – akimirkos dvare:
