Downhill – tai ekstremalus dviračių sportas leidžiantis stačiais, dideliais kalnais, keliais pilnais rąstų ir šaknų, kartais net blogomis oro sąlygomis. Kėdainiečiai Vytautas ir Vincentas Vasiliauskai bei Benas Grinevičius šiuo sportu užsiiminėja jau kelerius metus. Vaikinai patys treniruojasi ir dalyvauja varžybose Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse.
– Nuo ko viskas prasidėjo? Kas pirmas pradėjo, kaip susidomėjote tuo? – klausiu vaikinų.
Vytautas: Iš pradžių aš su BMX važinėjau (su tokiais mažais dviratukais), po to kažkaip, laikui bėgant, brolis Vincentas nusipirko dviratį, panašų į downhill – su pilnais amortizatoriais. Jeigu brolis nusipirko, negaliu atsilikti ir aš. Taip po truputį ir pradėjome.
Benas: Aš turėjau paprastą dviratį be amortizatoriaus.
Važinėjau, paskui susitikome trasoje Vincentą ir nuo to laiko pradėjome važinėti kartu.
Vytautas: Vincentas iniciatorius viso to.
– Kiek metų jums buvo, kai pradėjote važinėti?
Vytautas: Prieš kokius dvejus metus pradėjome. Man buvo devyniolika.
Vincentas: Aš – gal dvylikos ar trylikos tada buvau.
Benas: Prieš kokius metus gal su Vincentu pradėjau. Šiaip nuo vaikystės dviračių sportu užsiiminėjau, prizines vietas užimdavau. Paskui dariau pertrauką ir gavosi taip, kad susitikau Vincentą, 12-13 metų man buvo.
– Ar nebuvo baisi ta pati pradžia?
Vytautas: Pati pradžia nebuvo baisi, nes bent jau aš prieš tai buvau motokrose važiavęs, tai man daug panašumų čia yra.
O Vincentui su Benu, kai yra jaunesni, pas juos mažiau tos baimės.
– Ką apie tokį sportą galvoja jūsų tėvai?
Vytautas: Aišku, jaudinasi prieš kiekvienas varžybas tiek mama, tiek tėtis. Bet supranta, kad čia toks sportas, kad mums patinka ir palaiko mus. Nėra, kaip kitiems – kad draustų, o dar ir palaikymo gauname.
Benas: Na, mano šeima visada važiuoja kartu į varžybas, palaiko visus mus tris.
Skanduoja nuo trasos kraštų, net marškinėlius su mūsų vardais turi. Sesės ypač palaiko.
– O kokia apranga, apsaugos? Kiek tai kainuoja?
Vytautas: Apranga, apsaugos pas kiekvieną – individualiai, kam ko reikia. Bet dažniausiai pirmoje vietoje yra apsaugos: šalmas, po to – krūtinės apsaugos – šarvai ir po to jau prasideda pagal poreikį ar kelių, ar alkūnių ir pan., pagal poreikį. Aprangos irgi yra tam tikros specialios. Na viskam apie 500 Eur reikia atseikėti.
– Na, o jūs treniruojatės tik prieš varžybas ar nuolat?
Vytautas: Dažniausiai, bent jau šį sezoną, varžybos vyko Estijoje ar Latvijoje. Tai mes neturime galimybės nuvažiuoti tiesiog dėl vienos dienos į, tarkim, Estiją tam, kad pasitreniruoti. Tai ta mūsų treniruotė gaunasi prieš varžybas, nes varžybos vyksta dvi dienas. Pirma diena būna vien treniruočių diena, o sekmadienis būna vien varžybos. Tai tą visą šeštadienį ir skiriame būtent išanalizuoti trasą ir panašiai. O eilinėms treniruotėms vykstame į Jonavą ar Kauną, nes Kėdainiuose nėra tokių trasų.
Benas: Praeitais metais turėjome savo pasistatę kaip ir trasą, rampą, bet ją sugriovė. Dabar galvojam vėl statyti. Susirinkom kastuvų laukiame pavasario, kada vėl statysime.
– Kokia būtų baisiausia matyta ar patirta trauma downhill‘e?
Vytautas: Baisiausia būna iš šalies matant, kai “atsijungia” kažkas, tai nejauku pasidaro ir pačiam. O šiaip tų traumų nebūna labai daug. Va čia aš tik kirkšnį buvau susitrenkęs, mėnesį laiko vos vaikščiojau. Būna, na čia toks sportas, sunku visiškai išvengti tokių dalykų.
Vincentas: Tai patyriau traumą (rodo į sulaužytą ranką). Dabar šiek tiek bijosiu tokių vietų, ypač slidžių ir stačių.
– Bet ar nebūna, kad po traumos dingsta motyvacija tęsti?
Vytautas: Motyvacija nedingsta, bet atsiranda šiokia tokia baimė – imi privengti tam tikrų dalykų.
Reikia laiko, kad vėl sugrįžti ir peržengti tą baimės ribą. Nebūna taip, kad iškart vėl drąsiai važiuoji.
Man pačiam labai įdomu būtų išgirsti kokios nuotaikos ir koks jausmas būna prieš varžybas, tada – per varžybas ir po varžybų.
Vincentas: Kai iki varžybų lieka diena kita, atrodo džiaugiesi, lauki žiauriai. Ateina varžybų diena – pradedi jaudintis, būna, kad nesiseka, prie starto stovint, atrodo, kad dreba kojos ir pan. Starte darosi nežinia kas. Po varžybų, jau kai pamatai savo rezultatus, džiaugiesi ir galvoji, ko čia bijot, ko čia pats bijojai?
– O važiuojant trasoje kokioje būsenoje būnat?
Vincentas: Stengiesi būti kuo ramesnis, bet nelabai jau išeina, toks kartais įsitempęs važiuoji. O tai pakenkia labai, nes tada prasideda visi kritimai, klaidų darymai.
– Kokiose varžybose esate dalyvavę?
Vytautas: Šį sezoną visose Baltijos šalyse buvome. Tai buvo Baltijos šalių čempionato trys etapai Latvijoje, Estijoje ir Lietuvoje. Tai buvo įskaitinės varžybos. O Lietuvoje kokios varžybos vyko, stengėmės visose dalyvauti.
– Kokiu laimėjimu labiausiai džiaugiatės?
Vytautas: Na tai šio sezono gale varžybose pavyko pirmą vietą iškovoti.
Vincentas: Aš dar kol kas nė vienų varžybų nelaimėjau, bet lipau ant prizininkų pakylos antros vietos. Kitą sezoną bandysim pirmą vietą iškovoti.
Benas: Aukščiausia mano užimta vieta – septinta, varžybose Vilniuje.
– Ar negalvojote patys įkurti savo klubą? Kėdainiuose turbūt nelabai kas daugiau ir žino apie tokį sportą. Ar negalvojote kažko daryt, kad apie tą sportą ir sužinotų daugiau kėdainiečių?
Vytautas: Manau, jog bendraamžiai žino, vyresni nelabai supranta, kartais juokiasi ir pan.
Netgi mieste būna. Mes, kai trasų neturim, treniruojamės mieste – važiuojam nuokalnėm, laiptais. Tai daug nepatenkintų bobulyčių ir diedukų būna: “Ką jūs darote?! Kodėl laiptais važinėjate aukščiausiais?!“ Ir taip toliau…
Aišku, smagu būtų turėti downhill’o trasą. Nereiktų iki Jonavos važiuoti, į Kauną, turėtume galimybę treniruotis vos ne kiekvieną dieną.
Dabar, kai reikia važiuoti į Kauną, Jonavą – po mokyklos, po darbų, kai anksčiau temsta, sunku viską suderinti.
Jei Kėdainiuose trasa būtų, tai tarkim, po mokyklos Benas su Vincentu iškart galėtų važiuoti treniruotis.
– Kaip manot, kokių savybių turėtų turėti žmogus, norintis pradėti sportuoti?
Vytautas: Pirmiausia turbūt turi būti noras, užsidegimas, baimės nebuvimas. Kartais reikia perlipti per save, nes čia toks sportas, kur per save tikrai reikia perlipti.
Būna, kai reikia kokią kliūtį trasoje peršokti ar dar kažkas. Kai rankos, kojos dreba, galvoju, ką daryti. Momentas, kada reikia susikaupti ir – kas bus, tas bus.
Vincentas: Man atrodo, kad labai reikia drąsos, kad ir paprastus akmenis pravažiuoti. Atrodo nėra ką, bet kai atsistoji pats prie jų pamatai, kaip kiti krenta tuo labiau noras dingsta pačiam važiuot. Bet susikaupi, susiėmi, pravažiuoji ir atrodo, kaip ir nieko nebuvę.
Benas: Reikia daug turėti noro. Tikrai reikia daug darbo įdėti. Gali būt ir didelių traumų.
– Ar manote, kad kiekvienam iš jūsų šis sportas liks tik hobiu? Ar bandysite kažką ir ateity daryti panašaus?
Vytautas: Mano metuose jau hobiu liks, nebent iš šitų augančių kažkas bus.
Vincentas: Visų pirma, norėčiau sukurti klubą. Ir šiaip jau būtų smagu turėti tas pačias mus išskiriančias aprangas. Rėmėjų irgi būtų labai smagu turėti. Tikėkimės ateityje bus.
“Šio sporto profesionalas pasižymi kovine dvasia, ryžtu, atkaklumu ir svarbiausia – troškimu nugalėti. Taip pat jis yra aktyvus ir bebaimis. Na o fizinės savybės yra įgyjamos su laiku, – portalui sportland.lt yra sakęs ekstremalaus sporto asociacijos „White Puppy“ vadovas Paulius Mileris. – Deja, tai nėra labai populiarus sportas, nes, visų pirma, tai brangus sportas, taip pat labai ekstremalus, traumuojantis, ribotas sportininkų amžius. Populiarumą mažina ir tai, kad neturim kalnų.”
