Vaikų neraštingumas – tema, kuri vis didesnį nerimą kelia ir tėvams, ir mokytojams. Problema jau ne tik kalbinės raiškos ar kūrybingumo stoka, bet ir paprasčiausios gramatinės klaidos. Ką daryti, jei nesitikime ir nenorime, kad ateityje už mūsų vaikus rašytų dirbtinis intelektas?
Žaismė vaikams svarbi ir mokantis kalbos
Rašytojas Rimantas Kmita siūlo pažvelgti giliau – kalbos mokymasis turi prasidėti nuo mąstymo ir kūrybos skatinimo.
„Jeigu mums dar svarbu aiškiai ir tiksliai pasakyti, ką galvojame, kaip jaučiamės, turime rūpintis kalbine vaizduote. Juk kalba yra mūsų tapatybės šerdis. Tad ar tapatybė vis dar svarbi?“ – retoriškai klausia rašytojas.
Technologijos taip pat turi įtakos kalbinės raiškos pokyčiams.
„Neseniai įsidiegiau telefono programinius atnaujinimus ir galiu patvirtinti – kai rašai telefonu, ir programa iškart siūlo tinkamus žodžius ar emodžius, atrodo žaisminga, bet tai neleidžia dirbti mūsų lingvistinėms smegenų rievėms, mūsų mąstymas tampa pavaldus sistemai. Patys skurdiname savo kalbinę vaizduotę, skurdėja mūsų kalbinė raiška“, – pažymi R. Kmita.
Į Lietuvos literatūros lauką prieš aštuonerius metus jis triukšmingai įšoko su romanu „Pietinia kronikas“, kuris ką tik sulaukė ir ekranizacijos. Ne bendrine kalba, o šiaulietiška šnekta parašytos knygos autorius įsitikinęs, kad vaikams būtina leisti žaisti su kalba.
„Manau, didelė įtampa kyla dėl to, kad šeimoje ar bendraudami su draugais vaikai girdi vieną kalbą, o per pamokas susidaro įspūdį, kad gera, „teisinga“ lietuvių kalba yra visai kitokia – kokia jie nekalba savo aplinkoje“, – sako R. Kmita, knygą parašęs savo vaikystės ir paauglystės kalba.
Anglų kalbos populiarumas tarp vaikų, anot jo, irgi sietinas ne tik su tuo, kad šia kalba jie randa daug daugiau patrauklaus turinio, bet ir su tuo, kad anglų kalboje jų niekas nevaržo – čia jie gali išradinėti žodžius, žaisti, keisti kalbą kartu su besikeičiančiu pasauliu.
„Lietuvių kalba irgi keičiasi, bet tos naujovės visada lieka griežtai neoficialiame diskurse, beveik nelegalios. Be to, tik ir girdi, kad netaisyklingai kalbi lietuviškai. Niekas nepasigenda, kad kalbi nekūrybingai, niekam to nereikia, – apgailestauja R. Kmita. – Todėl toks požiūris į kalbą tiesiog sucks“.
Pozityvus faktas yra tai, kad šiandien žymiai daugiau muzikos grupių dainuoja lietuviškai nei tai darė prieš dešimt metų. „Ne dėl to, kad nemoka. Moka anglų kalbą net labiau negu tada, kai dainuoti angliškai atrodė neišvengiama. Bet yra poreikis save išreikšti gimtąja kalba“, – pabrėžia R. Kmita.
Skaitytojai turi tapti rašytojais
Yra ir rašančio, suprasti ir išreikšti save per tekstus bandančio jaunimo – tą rašytojas patiria keliaudamas per įvairias rašymo dirbtuves Vilniuje bei kituose Lietuvos miestuose, tad patikina, kad jaunimui svarbu būti išgirstam, todėl svarbiausia pasiūlyti jiems mediją, per kurią jų tekstus perskaitys kiti.
„Nebūtinai tai turi būti knyga. Gana populiarios platformos yra Medium arba Substack ir panašios, taip pat ir socialiniai tinklai. Svarbu, kad jaunimas suprastų, jog istorijų rašymas yra pagrindas visoms medijoms, visiems žanrams, kurių mokykloje su rašymu tarsi nesiejame. Kompiuteriniai žaidimai, komiksai, standup’ai, reklama, asmeninis įvaizdis – visur pamatas yra istorija, kurios mokomės iš literatūros“, – konstatuoja R. Kmita.
Jis tiki – literatūra yra ta priemonė, kuri, tinkamai integravus į mokymo procesą, galėtų pagerinti vaikų rašybos gebėjimus. Bet pirmiausia reikia paskatinti pačius vaikus rašyti ir kurti.
Rašytojas apgailestauja, kad jo dukros, kurių vienai septyniolika, o kitai – dešimt, mokykloje niekada nebuvo prašomos kurti istorijas, tai yra – rašyti apie tai, kas joms rūpi, kas įdomu, svarbu, kas skauda, kas džiugina.
„Jos prašomos atpasakoti, perpasakoti, analizuoti, išmokti, kas parašyta vadovėliuose. Ir tada vaikui kyla klausimas, kam man to reikia, jeigu tai nesusiję su manimi?“ – kalba R. Kmita.
Ir iškart siūlo – moksleiviai galėtų asmeniškai pratęsti skaitomų istorijų siužetus, galėtų empatiškai įsijausti į personažų dramas ir perrašyti, kaip tose situacijose elgtųsi patys, perkelti literatūros kūrinių siužetus ir situacijas į savo aplinką.
Džiaugsmą vaikams, kaip rodo jo patirtis, teikia ir žaidimas žodžiais, garsažodžiais – taigi tai dar viena sritis, kur galima žaisti su vaikais ir lavinti jų kalbinę klausą.
Valdyti, o ne būti valdomam
R. Kmita nedemonizuoja technologijų, pavyzdžiui, dirbtinio intelekto, poveikio rašymo įgūdžiams ir kultūrai. Pripažįsta – technologijų sunku išvengti, jos tampa mūsų gyvenimo, kartu ir rašymo dalimi, ir pasitarnauja ne tik kalbos klaidoms taisyti.
„Dirbtinis intelektas turbūt taip pat taps rašymo praktikų dalimi. Žmonės galėtų su dirbtiniu intelektu žaisti, generuoti idėjas, perrašinėti, gauti komentarų apie savo tekstus, išvengti frustracijų, kai užstringa ir, atrodo, nežino, kaip rašyti toliau. Bet kol kas dirbtinis intelektas negali atstoti tikrų ir patyrusių žmonių komentarų, ir būtų gerai, kad nepatyrę rašytojai nepultų pasitikėti jo patarimais, – įspėja rašytojas. – Vis tik reikia ir pačiam mokytis amato, suprasti, kaip veikia kalba ir literatūriniai tekstai, kad galėtum įdarbinti DI, jį valdyti, o ne būti valdomam.“
Kova su technologijomis ir raštingumo iššūkiai
Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos pradinių klasių mokytoja Vilma Žiedavainytė-Bieliūnienė taip pat pastebi, kad vaikų raštingumo problemos nėra perdėtos.
Pasak jos, kalbos vartojimas apima keturis svarbius aspektus – kalbėjimą, skaitymą, rašymą ir klausymą, tačiau šie įgūdžiai susiduria su technologijų keliama įtaka.
„Kompiuterinių žaidimų ir technologinio triukšmo sukeltas dėmesio išsiblaškymas apsunkina gebėjimą atidžiai klausytis. Kalbėjimui trukdo ribotas žodynas, o rašymas tampa iššūkiu dėl taisyklių nežinojimo ir netaikymo praktikoje. Skaitymas dažnai laikomas nuobodžia veikla, nes jį užgožia interaktyvios pramogos. Tai sukuria užburtą ratą“, – sako mokytoja.
Ji pripažįsta, kad raštingumo lygis po truputį krenta. Be klaidų rašyti turėtų gebėti jau aštuntos klasės mokiniai, tačiau tai pavyksta tik nedaugeliui.
Mokytoja pabrėžia, kad iš išsilavinusio žmogaus tikimasi ne tik taisyklingos rašybos, skyrybos, gramatikos ir leksikos normų laikymosi, bet ir sklandžios minčių raiškos bei vaizdingo žodyno naudojimo.
Švietimo sistemos ir technologijų įtaka
Vilma Žiedavainytė-Bieliūnienė pažymi, kad prie raštingumo mažėjimo prisideda švietimo politikos spragos, nepalanki kalbinė aplinka ir technologijų gausa.
„Kompiuteris gali būti tiek draugas, tiek priešas. Viskas priklauso, kaip ir kokiu tikslu jis bus naudojamas. Mokyklose jis labai naudingas specialiųjų poreikių mokiniams, nes padeda pritaikyti užduotis, leidžia suteikti mokiniams greitą grįžtamąjį ryšį.
Tačiau problema atsiranda, kai dėl informacijos pertekliaus nesugebama atsirinkti reikalingos ir svarbiausios informacijos, o tai trukdo efektyviai mokytis ir priimti sprendimus.
Neigiamai veikia ir tai, kad prie kompiuterio tiesiog praleidžiama per daug laiko, ir vaikai įpranta prie emocijų sužadinimo vaizdais, prie greito rezultato, dopamino gausos, todėl įprastos užduotys, pavyzdžiui, rašymas ranka, jiems atrodo mažiau motyvuojančios“, – aiškina mokytoja.
Ji pabrėžia, kad tėvų vaidmuo šioje situacijoje yra labai svarbus – jie turi padėti vaikams suprasti, jog technologijos yra tik įrankis, o ne tikslas.
Kalbos svarba ir tautinės tapatybės puoselėjimas
Pradinių klasių mokytoja atkreipia dėmesį į tai, kad šiandienos standartai dėl raštingumo ir kalbos kokybės yra žemesni nei prieš 20 metų. Kalba, pasak jos, yra esminis tapatybės aspektas, todėl svarbu ją puoselėti.
„Globalizacija kelia tam tikrų pavojų tautinei tapatybei. Būti pasaulio piliečiais nėra blogai, tačiau reikia žinoti savo tautos istoriją, kultūrą, šaknis ir mokėti savo kalbą. Nors Meilės Lukšienės tautinės mokyklos idėja nunyko švietimo reformų gausoje, ugdyti jaunosios kartos tautinę savimonę tampa ypatingai svarbu“, – sako Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos mokytoja.
Pedagogė siūlo pasimokyti iš žydų tautos, kuri didžiuojasi savo kultūra ir perduoda ją jaunajai kartai.
Daugiakalbystė ir skaitymo svarba
Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijoje mokiniai mokosi ir anglų, ir hebrajų kalbų.
Mokytoja patikina, kad kalbų mokymasis nesukelia sumaišties. Priešingai, skirtingos kalbos ugdo mąstymo lankstumą ir gebėjimą matyti pasaulį iš skirtingų perspektyvų.
Kitų kalbų besimokantys mokiniai dažnai pasižymi aštresniu kritiniu mąstymu, jie geba lengviau analizuoti ir palyginti skirtingas kultūras bei idėjas.
Kalbų mokymasis taip pat praplečia jų akiratį, stiprina kūrybiškumą ir leidžia giliau suvokti ne tik kitų, bet ir savo kultūros ypatumus.
Su kalbiniais iššūkiais, pasak V. Žiedavainytės-Bieliūnienės, dažniau susiduria vaikai iš dvikalbių šeimų, kurie lanko lietuvių valstybinę mokyklą, o namų aplinkoje dažniausiai kalba kita kalba. Tokie mokiniai gali patirti sunkumų plėtojant lietuvių kalbos žodyną, tobulinant gramatikos įgūdžius ir mokantis taisyklingos sakinių struktūros.
„Kai lietuvių kalba vartojama tik tarp mokyklos sienų, vaikai gali patirti sunkumų ir skaitydami ar rašydami lietuviškai. Tad čia labai svarbus aktyvus tėvų indėlis. Jie gali kartu skaityti knygas lietuvių kalba, žiūrėti filmus ar laidų įrašus lietuviškai, mokytis kartu su vaikai ir taip rodyti pavyzdį. Svarbu vaikui paaiškinti, kodėl mokėti valstybinę kalbą yra svarbu – tai ne tik bendravimo įrankis, bet ir jų tapatybės dalis bei kelias į platesnes galimybes ateityje“, – pažymi mokytoja.
Ji nuolat primena ir vaikams, ir tėvams – svarbų vaidmenį mokantis kalbos atlieka skaitymas: „Kuo daugiau vaikas skaito, tuo mažiau daro klaidų. Skaitymas lavina neurolingvistinius įgūdžius, vaizduotę ir kritinį mąstymą. Deja, šiandien dažnai pasirenkamas lengvesnis kelias – žiūrėti filmus, o ne skaityti knygas“.
V. Žiedavainytė-Bieliūnienė pabrėžia, kad kalbos lavinimo negalima atidėlioti.
„Vaikai, kurių kalba išlavinta jau ikimokykliniame amžiuje, mokykloje pasiekia geresnių rezultatų. Kalba yra svarbi visose ugdymo srityse“, – apibendrina mokytoja.
Ji skatina tėvus ir pedagogus bendromis pastangomis ugdyti vaikų kalbos gebėjimus, siekiant užtikrinti jų sėkmę ateityje.
Pranešimas žiniasklaidai
