Trečiadienis, 4 gruodžio, 2024
-0.2 C
Kėdainiai
PradžiaLaisvalaikisPoezija atsisveikinant su rudeniu

Poezija atsisveikinant su rudeniu

-

,,Poezijos ruduo“ – kasmetinė Kėdainių literatų ir menininkų sambūrio ,,Vaivorykštės tiltai‘‘ poetų šventė, kai ruošiamės sutikti žiemos pranašą gruodį. Ji dažniausiai primena gražios dvasingos kūrybinės šeimynos sueigą, kurioje dialogo forma vyksta naujos, rudeniškų spalvų potėpiais nuspalvintos kūrybos pristatymas.

Visada viliamės, kad ateis kitų krašto poezijos kūrėjų, bet mūsuose daugelis kitų neturi laiko net šeštadienį, nors daugelio amžius prašokęs darbadienius. Gal mūsuose žmonės tiesiog permaitinti daugybės gražių renginių? Gal poezijos nebereikia, nes ir duonos, ir dainų pilni dvasinės, bet ne visada dvasingos kultūros, gerbūvio ir laisvalaikio aruodai?

Vyko jaukios, elegiškos poezijos skaitymai, pasikalbėjimai, diskusijos. M. Daukšos viešosios bibliotekos kino salėje mūsų renginį papuošė asociacijos narių – menininkės Ksaveros Kišonienės ir fotografės, poetės Aušros Kuusienės darbai. O pačiose naujausiose eilėse poetės Aldona Volodkienė, Alma Jociuvienė, Anelė Tamaševičienė, Aušra Kuusienė, Birutė Menčikova, Janina Stankūnienė, Leokadija Norbutienė – Mockienė, Nijolė Sujetova, Palmira Vansevičienė, Rita Sakalauskienė, Vitalija Praskorienė, Zita Kazokevičienė pristatė savo jausmų, minčių ir lūkesčių pasaulius.

Menininkė tapytoja, drabužių, rankinių, papuošalų kūrėja Ksavera Kišonienė.

Kiekvienoje poezijos eilutėje jautėme ir gyvenimiškos patirties, ir trapių jausmų, ir likimo patirtus, ir žmogiškai suprantamus pasaulius. Svarbiausia, pasipuošusios nuoširdumu ir atvirumu poezijos šventės dalyvės tarsi patvirtino, kad poezija reikalinga žmogui, nes ji atliepia gerumą, sąžiningumą ir daugelį dvasinių vertybių, kurios itin reikalingos kintančios visuomenės gyvenime.

Todėl šiandien turiningo el. laikraščio ,,Kėdainių mugė‘‘ puslapiuose – atsiuntusių poetų eilės apie… Paskaityk, mielas skaitytojau, ir sužinosi… Kas toliau? Keiskime elegišką nuotaiką ir ruoškimės Metų šventėms.

O M. Daukšos bibliotekos direktorei Virginijai Grigorjevienei ir renginių organizatorei Irminai Pryvalovai tariame nuoširdų ačiū už ilgametę partnerystę. Būkime kartu.

Alma Jociuvienė, Kėdainių literatų ir menininkų sambūrio ,,Vaivorykštės tiltai‘‘ pirmininkė

A. Jociuvienė.

.

Alma JOCIUVIENĖ

GYVENIMU SAVO ŽYDĖSIU

Nuo dangaus debesį nuraškysiu,

Kad lyti nustotų.

Rūko miglą delnais išsklaidysiu,

Leisiu saulei kvatoti.

.

Kai pražysiu pirmąja šalna,

Šermukšnio raudoniu,

Beržas sės man lapus ant delnų

Šypsosis kaštonas.

.

Noris lėkti į rudenį – lėksiu,

Gal vėluosiu, o gal ir suspėsiu.

Toks ruduo, todėl nežadėsiu,

Tik gyvenimu savo žydėsiu.

.

(Iš kairės) Poetė, menininkė grafikė Rita Sakalauskienė ir viešnia iš Ukrainos Nina Šibecka, poezijos ir menų mylėtoja.

Rita SAKALAUSKIENĖ

PRIIMK, IŠGIRSK

Priimk  mane  į  savo  sapną,

Priimk ir  mano bemiegę  naktį

Su ilgesio  kąsniu  sūriu.

Aš  mirštu  be  tavo  kerų.

Priimk ilgesio  iškamuotą  širdį,

Bemiegę, tokią  vienišą  lyg  smilgą,

Nugairintą  smėlio  audrų,

Kuri  vis  prašosi  būti  neužmiršta

Tavo  jausmų.

Priimk, išgirsk, pajausk  savo  sapne,

Kai  daužosi  širdis  vieniša,

Kai  noris  būti  apkabinta

Ir  švelniai  priglausta.

.

Rita LANKELIENĖ

RUDENS ŽINGSNIAI 

Kai rudenėjant ilgesys

Širdy užuolaidą užtraukia,

Geltonų lapų šlamesys

Tartum į nežinią nuplaukia.

.

Lyg piligrimai tamsoje

Klaidžiais keliais vis einam.

Ir susapnuotoj tyloje

Parašom liūdną dainą.

.

Ir plaukia mintys dangumi

Su ilgesio gaida svajinga. 

Lietaus nulyta gatvele eini

Auksiniams lapams sninga.

.

Skaito Z. Kazokevičienė. (Sėdi) Aldona Volodkienė.

Zita KAZOKEVIČIENĖ

VASAROS ŠOKIS

Vis lyja ir lyja…

Per lietų mus suvedė likimas…

Vos susitikę, pasijutom artimi…

O juk lietus praeit galėjo…

Smagu šokti lietuje.

Abu svaigome,

Tirpau Tavo žvilgsnyje…

Abu skendome lietaus pursluose.

Gyvenome akimirkomis…

Bėga vasara šokio ritmu-

Vasaros žiedais byra dienos,

Vėjas neša svajones…

Aš nežinau, ką Tu galvoji?

Gal susitikom per vėlai?

Vis lyja ir lyja…

Vėjas barsto žiedus…

Ateik nors vėju pas mane…

Svajoju šokti lietuje…

.

Aldona VOLODKIENĖ

NESAKYK

Nesakyk,

Kad nemyli rudens,

Gelsvais lapais

Nusėtų takų,

Gervių klyksmo

Melsvam danguje,

Šalna aptaškytų žiedų.

Nesakyk,

Kad nemyli rudens,

Kai jaunystė

Su gervėm išskrido,

Kai pečius

Tavo dengia skara

Ne aguonų,

O vario ledinio.

Nesakyk,

Kad nemyli rudens,

Kai žiema

Varsto sielos duris.

Apkabink,

Rausvas klevas kieme

Gal raudono vyno įpils…..

Šermukšnio raudonio rytai

Rudenį tavo apglosto.

Svajone, palik, jei gali,

Rudenio bučkį ant skruosto.

Nesakyk,

Kad nemyli rudens…

.

Palmira VANSEVIČIENE 

TOLSTANTIS RUDUO

Džiaugiuosi, kai nurimsta vėjas,

Vakaro saulės neišlydėjęs.

Apkabinu uosio kamieną-

Ant šakų lapo nė vieno!

Koks gražus jo vainikas šakų,

Kad ir plikas be lapų savų.

Kirpsim vėl tamsius trafaretus Kalėdoms,

Svaigsim dėl balto sniego…

Bet geriau užsimerkti,

Žvaigždynų gelmėn pasinerti,

Sapnuoti vėl šokį klevų,

Pasėdėt prie ugnelės namų

Ir sutikti su tuo, kaip yra…

O gal jau ir ateina žiema?

(Stovi) poetė Palmira Vansevičienė ir (sėdi) poetė ir fotomenininkė Aušra Kuusienė.

.

Aušra KUUSIENĖ

SPALIS

Pribarstė spalis aukso dulkių

Į širdį, jausmus, į krūtinę…

Nenuplaus jų pašėlęs lietus,

Liks svajingo šokio prisiminimas.

.

Nurimo vėjas, švendres paguldęs,

Pakrantei paklojęs kilimą margą.

Paliktas jaunas našlaitis kragas

Nedrąsiai irsto nežinomybės krantą.

.

Janina STANKŪNIENĖ

ATEIK

Ateik į jaunystės sodą

Ir priskink man 

Ramunių baltų.

Aš visam šitam pasauly

Už jas gražesnių nerandu.

.

Ateik į mano sapną,

Kai aš skrajosiu drugeliu,

Tu į mane padvelki

švelniu, švelniu vėjeliu.

Ateik į mano dieną,

Kai aš klajosiu po gatves.

Širdis tau pasakys,

Kur aš…

.

Violeta VOZNIKĖ

TAVO ŽVAIGŽDĖ

Nors keletas minučių ir akimirkų

Palauk, pabūk truputį.

Kiek daug saulėtekių, saulėlydžių

Galėjo būti.

.

Prisiminimai tarsi ietys varsto

Visų širdis, kurie mylėjo.

Bet ir apsaugot, numanyt

Likimo juodą taką kas galėjo.

.

Tavo žvaigždė užgeso, išėjai anapus,

Negrįši niekad į namus.

Laikyt delnuos, priglaust tik nuotrauką galėsim,

Gal būt sapnuos dar aplankysi mus.

.

Ir ašaros riedės, ir degins skruostus,

Į klausimą KODĖL atsakymo nebus.

Tu išėjai -gyvent net nepradėjęs,

Tu išėjai. Te sielą laimina dangus…

.

(Iš dešinės) L. Mockienė, A. Tamašavičienė, Vitalija Praskorienė.

Anelė TAMAŠEVIČIENĖ

RUDUO

Šalti rudenio lietūs piktai ir įkyriai

Prausia veidą žemelės pilkos.

Paskutiniai pageltę lapeliai jau byra

Nuo nusvirusios beržo šakos.

.

Gervių klyksmas virpina pilką padangę,

Nelepina saulė žemelės karštais spinduliais.

Ruduo mano tėviškės vieškeliais žengia,

Soduos krinta prinokę, sultingi, rausvi obuoliai.

.

Putinų krūmai lyg laužai liepsnoja palaukėj,

Miško samanoj armijos grybų rikiuojas.

Lengvos gijos voratinklių vėjyje draikosi,

Čeža kilimas lapų auksinis po kojom.

.

Liūdesys palengva mano širdį suspaudžia,

Rodos, aš prarandu kažką artimo, mielo, brangaus.

Tik senoji giria, rudens vėjo linguojama, gaudžia

Tartum varpas galingas nuo aukšto, beribio dangaus.

.

Pranciška STRODOMSKIENĖ- GROBIENĖ

RUDENS LAIŠKAS

Kas rudenį ant geltono lapo

Laikas parašo man laišką.

Šį laišką išlėto skaitau.

Ir pamatau, kad šis laiškas

Skirtas visiems.

Ir man, ir tau,

Ir medžiui,

Ir paukščiui,

Ir debesiui…

Todėl, kad

Visi mes esam kelyje,

Kuris likimo vingiais

Visus mus nuveda

Į nebūtį…

Ir lieka žemėje mūsų pėdsakai…

Kai kas įsirašo į istoriją,

Kai kas…

Kažkur…

Šiek tiek

Pripėduoja…

.

A. Kuusienės foto darbai.

Leokadija NORBUTIENĖ – MOCKIENĖ

NEIEŠKOJAU TAVĘS

Neieškojau aš tavęs,

Kai vėl ruduo atėjo,

Tik pageltę lapai krito

Ir vanduo žydėjo.

Ar tau netrūksta tų akimirkų,

Netyčia pagautų?

Ar delne tu neišsinešei

Mano bučinių?

Pakrantės mintim žydi,

Sušildė saulė smėlį…

Parašysiu tau žodžius

Ant žalio lapo

Ir nuplukdysiu pasroviui

Į pasaulį tavo.

Neieškojau aš tavęs,

Kai vėl ruduo atėjo,

Tik žinau,

Kad ryto lašas

Manęs nepastebėjo…

.

(Sėdi) Birutė Menčikova ir (stovi) Nijolė Sujetova.

Nijolė SUJETOVA

ATPAŽINSIU TAVE

Aš ieškosiu tavęs, kol surasiu,

Eisiu ten, kur širdis pakuždės.

Atpažinsiu tave aš iš balso,

Jis kaip muzika man suskambės.

.

Net tamsiausioj nakty atpažinsiu

Iš karštų bučinių kaip ugnis.

Tūkstantinėj minioj atpažinsiu

Iš spindėjimo tavo akių.

.

Atpažinsiu tave kaukiant vėjui,

Atpažinsiu tave lietuje.

Atpažinsiu, priglausiu, paklausiu-

Ir kodėl taip ilgai tu ėjai pas mane?..

.

Birutė MENČIKOVA

ŠALNA

Nesitiki, kad vasara jau baigės,

o vėjas vis šaltesnis pučia.

Greit ims skraidyti snaigės,

greit vėl ateis ir Kūčios.

.

Medžiu lapus šalna pakando,

jie krinta žemėn pamažu.

Šalna visiems pakenkti bando,

apdengs ir žemę ji sniegu.

Girgžda vis baltas sniegas,

kai einame gatve,

O miestas puošis žvaigždėmis

ir taip sutiks visas šventes.

Taip pat skaitykite