Kėdainiečiai turi unikalią galimybę pirmą kartą gyvai pamatyti ir tyrinėti Woo šeimos labdaros fondo kolekcijos parodą – autentiškus japoniškus kimono.
Iš Rygos atvežta restauruotos Kimono kolekcijos paroda Kėdainių krašto muziejaus Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje buvo atidaryta lapkričio 8-ąją ir veiks iki 2025 m. sausio 5 dienos.
Vėliau Kimono kolekcija keliaus pas jos savininkus – Woo šeimos labdaros fondą, įsikūrusį Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Galėjo sukarpyti, bet restauravo
Parodos atidarymo dieną japoniškus kimono pristatė bei daug įdomių detalių apie šį unikalų rūbą atskleidė iš Latvijos atvykusi Latvijos dailės akademijos dėstytoja ir tekstilininkė Elina Veilande-Apine.
Viešnia pasakojo, kad kimono į jos gyvenimą atėjo netikėtai. Ji yra Amerikoje gyvenančio pono Woo, kuris yra Woo šeimos labdaros fondo prezidentas, asistentė.
Žinodamas, jog Elina yra tekstilės menininkė, prieš daugiau nei dešimtį metų ponas Woo jai padovanojo labai prastos būklės kimono – kad Elina galėtų jį karpyti ir sukurti kokių nors kūrybinių darbų.
Tačiau Elina pasielgė visiškai kitaip, ji kimono nesukarpė, bet jį restauravo.
Po gero pusmečio dovanotojas atvykęs pamatė, kad jai tai puikiai pavyko. Kadangi jis yra kolekcionierius, pasiūlė Elinai, jog galėtų atsiųsti daugiau kimono restauravimui. Per dešimtį metų buvo restauruota 50 kimono.
Į Kėdainius atvežta maždaug pusė kolekcijos. Yra vilties, kad kada nors čia galėtų būti eksponuojama ir kimono kolekcijos antroji dalis.
Iš viso kimono restauravo keturi žmonės. Pagrindinė restauratorė – Latvijos tekstilės meno asociacijos narė Antra Salina, atlikusi didžiausius darbus.
Pristatomi 23 autentiški kimono
Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje pristatomi 23 autentiški kimono, obi diržai ir kiti atributai. Parodoje demonstruojami kūriniai pabrėžia gilią pagarbą darbui, paveldui, medžiagoms ir įvairioms sudėtingoms tekstilės metodikoms, kurios ir yra kimono gamybos meno pagrindas.
Parodos atidarymo metu, vaikštant nuo vieno eksponato prie kito, tekstilininkė iš Latvijos pasakojo, kaip jis yra sukurtas, kokie yra jo simboliai bei kokiai ceremonijai buvo naudojamas.
Kolekcijos vinis – vienas įspūdingiausių japonų nuotakos vestuvinės suknelės elementų – uchikake. Uchikake – tai viršutinis drabužis su pamušalu ilgomis rankovėmis, kurį nuotaka paskutinį kartą dėvi savo vestuvių dieną. Jis yra baltos spalvos, dėvimas tik ceremonijos metu, po to nusivelkamas ir dėvimas spalvingesnis.
Dauguma kimono yra ilgomis rankovėmis. Tokius kimono dėvi jaunos moterys. Ištekėjusioms moterims kinomo rankovės nukerpamos per pusę.
Seniausiam kimono – 200 metų
Kolekcijoje yra seniausias kimono, kuriam daugiau nei 200 metų. Tai vestuvinis kimono, ant jo išsiuvinėti trys herbai. Jie simbolizuoja skirtingas šeimas, iš kurių kilusi moteris ir vyras, o trečiasis herbas simbolizuoja naujai sukurtą šeimą.
Kimono naudojamas tik ceremonijai, jį dėvint daug nejudama, kadangi jis pakankamai sunkus, reikia pasirengti daugybę sluoksnių.
Kalbant apie kimono restauraciją, tai sudėtingas procesas ir tam reikia specialių žinių, kad nebūtų pakenkta, nes kimono siuvamas iš šilko, marginamas bei siuvinėjamas.
Parodoje rasite instrukciją, kaip ir su kokiais priedais kimono yra dėvimas. Parodą papildo diržai, kurie rišami prie kitų kimono.
Namuose kimono negali būti pakabintas, jis turi būti sulankstytas ir laikomas popierinėje dėžėje, paguldytas ant lygaus paviršiaus. Norint jį ilgiau išlaikyti, reikia tinkamai juo pasirūpinti. Kimono apačioje prisiūta juosta, kurios paskirtis – apsaugoti kimono nuo įvairiausių sugadinimų, nešvarumų.
Kimono – iš 8 dalių
Kai audinys būna išmargintas, išsiuvinėtas, visiškai paruoštas, jis kerpamas į 8 dalis ir iš tų dalių siuvamas kimono. Kalbant apie priežiūrą, kimono yra neskalbiami. Juos stengiamasi išlaikyti kiek įmanoma ilgiau švarius ir tvarkingus. Po dėvėjimo jie išnešami į lauką, kad vėjas juos išvėdintų.
Jei vis dėlto ant kimono išsiliejo vynas ar arbata, jį reikia išvalyt. Turėtumėte išardyti visas dalis, merkti į vandenį, ir plauti ne kaip visą rūbą, bet kaip audinį.
Kai kurie kimono buvo skalbiami tradiciniu būdu, išardant visas dalis ir tai buvo atliekama Havajuose, kur yra viena iš seniausių kimono valymo įmonių.
Vieną kimono išvalyti užtrunka 3–4 savaites. Kimono lyginamas ant žemės, prieš tai patiesus kimono dydžio patiesalą, lyginama ne tiesiogiai, bet garais.
Šiuolaikiniam kimono – 16 metų
Elina Veilande-Apine parodė, kuris kimono jai yra pats mylimiausias – tai ryškiai raudonos spalvos, unikalus meno kūrinys. Mylimiausias dėl to, kad jame gausu įvairiausių technikų – panaudota šibori, tapyba, siuvinėjimas, atspaudai, žakardinis audimas, kuriame vaizduojami tie patys simboliai, kurie ir išsiuvinėti.
Naujausias, šiuolaikinis kimono išsiskiria tuo, jog jam apie 16 metų, jis yra sukurtas pramoniniu būdu, siuvinėtas ne rankomis, bet kompiuterine siuvinėjimo mašina. Juodas, puošnus, skirtas ne laidotuvėms, bet vestuvėms.
Kimono tipą lemia sezonas
Tradiciškai dėvimo kimono tipą taip pat lemia sezonas. Kimono su vidiniu pamušalu dėvimi nuo spalio iki gegužės.
Nuo birželio iki rugsėjo japonai paprastai renkasi apdarus be pamušalo, o karštesniems liepos ir rugpjūčio mėnesiams jau siūlomi lengvo šilko arba plonos medvilnės kimono.
Kimono tipai, motyvai, spalvos ir medžiagos turi konkrečią reikšmę ir skleidžia simbolinę žinią. Konkretūs motyvai siejami su sezonu, dėvėtojo socialine padėtimi arba Japonijos istorijos įvykiais ir tradicijomis. Kita vertus, kimono audinio spalva turi stiprią metaforinę ir poetinę prasmę.
Parodoje atrasti ir iššifruoti atskirų drabužių simboliką padės instrukcijos prie kiekvieno atskiro kimono ar jų grupės.
Po parodos pristatymo lankytojai buvo pakviesti išgerti puodelį japoniškos arbatos bei paragauti japoniškų skanumynų.
Vyks paskaitos ir edukacijos
Kėdainių krašto muziejaus Janinos Monkutės-Marks muziejaus-galerijos vadovė Asta Fedaravičiūtė-Jasiūnė pagarsino, kad kėdainiečiai turės galimybę ne tik ateiti ir apžiūrėti parodą, bet dalyvauti ir edukacinėje programoje bei glaudžiau prisiliesti prie japoniškos kultūros.
Janinos Monkutės-Marks muziejaus-galerijos vadovė A. Fedaravičiūtė-Jasiūnė (iš kairės) ir tekstilininkė iš Latvijos E. Veilande-Apine.
„Esame labai dėkingi Janinos Monkutės-Marks labdaros ir paramos fondui, kuris remia paskaitas ir edukacijas.
Parodos eksponavimo laikotarpiu organizuosime japonų kultūrą pristatančias paskaitas ir edukacijas visuomenei.
Numatyta vieša paskaita apie japonišką arbatą ir japoniškų arbatų degustacija. Taip pat turėsime Japonijos įkvėptos užrašų knygelės ir sumi-e tapybos dirbtuves, Origami paskaitą-praktikumą, Kimekomi technika kuriamų kalėdinių žaisliukų edukacija.
Vyks paskaita-praktikumas apie Temari technika kuriamus kalėdinius žaisliukus ir japoniškas žvaigždes – mandalas. Renginių kalendorius netrukus bus paskelbtas“, – teigė Asta Fedaravičiūtė-Jasiūnė.
Į parodą atvyko kimono dėvinti Irena Putnienė, kuri kimono įsigijo viešėdama Japonijoje. (A. Raicevičienės nuotr.)
