Kėdainiečiai Liliją Labeckienę pažįsta kaip ilgametę Kėdainių muzikos mokyklos mokytoją, paruošusią daugybę mokinių, su kuriais dalyvavo ir laimėjo ne vieną konkursą, pati yra surengusi daugybę koncertų.
Darganotą lapkričio 7-osios pavakarę Kėdainių rajono M. Daukšos bibliotekoje tarp muzikos garsų buvo pristatytas dar vienas L. Labeckienės talentas – tapyba.
Muzikos garsų fone
Pasiklausyti mini koncerto susirinko pilnutėlė salė jos artimųjų, draugų, kūrybos gerbėjų. Tą vakarą į rudens spalvas susiliejo ir poezija, ir muzika, ir žodis.
Susitikimą pradėjo jautri Lilijos Labeckienės akordeono melodija.
Vėliau jai smuiku pritarė muzikos mokytoja, bičiulė Zina Geičienė bei dainuojamosios poezijos atlikėja Jūratė Dailydėnienė.
Liejosi populiarių melodijų garsai, o dainuojamoji poezija skambėjo apie meilę, ilgesį, gyvenimą ir viltį.
Dainuojamosios poezijos atlikėja Jūratė Dailydėnienė.
,,Tai nuostabi oazė – ir dailė, ir muzika, o šalia akordeono ir smuiko, būtinai reikalingas ir trečias instrumentas – gitara. Labai džiaugiuosi, kad galiu būti šalia jūsų ir matyti tas gražiausias žvaigždes, kurios yra mažai žinomos Lietuvoje. Kad žmogus sugeba ir groti, ir tapyti – tai retas reiškinys. Mums muzikantams paprasčiau, pasiimam instrumentą, grojam ir tiek. Ir visą gyvenimą taip“, – sakė iš Kauno atvykusi atlikėja Jūratė, dainuojamosios poezijos jautriomis ir skambiomis frazėmis įpynusi į Lilijos Labeckienės kūrybą gitaros ir žodžio skambesį.
Pradėjo nuo natiurmortų
„Noriu padėkoti visiems, gausiai čia susirinkusiems, tai man tikrai netikėta. Esu daugiau muzikantė negu tapytoja. Tapyti pradėjau tik prieš keletą metų. Mane įkvėpė žymių dailininkų paveikslai, į kuriuos žiūrėdama galvojau, na kaip galima taip nutapyti, kaip galima tokius natiurmortus sukurti.
Vieną vakarą paėmiau teptuką, atsisėdau ir galvoju: ,,Aš gi galėčiau taip nutapyti. Paėmiau savo vyro taurę, kurią ir bandžiau tapyti. Ir man pavyko. Kai aš vyrui parodžiau darbą, jis ir sako: ,,O, čia mano bernautinė taurė“.
Aš tokia buvau patenkinta, kad pataikiau. Prie taurės toliau lipdžiau tai vieną, tai kitą daiktą. Taip vienas po kito gimė natiurmortai. Po kiek laiko aš juos atidėjau į šalį, nes man juos tapyti kiek pabodo, toks darbas reikalauja labai daug valandų.
Paskui pradėjau piešti gėles, o naujausi darbai – medžiai. Aš esu gamtos vaikas, tapyti tokius objektus man labai patinka“, – apie savo iš vaikystės atėjusį talentą piešti pasakojo Lilija Labeckienė.
Lilijos Labeckienės tapybos darbų paroda eksponuojama bibliotekos II-ame aukšte (Didžiosios Rinkos a. 5) iki metų pabaigos. (A. Raicevičienės nuotr.)
Tapybos įgūdžius talentinga moteris atgaivino lankydama Kėdainių dailės mokyklos Suaugusiųjų dailės studiją, kur tapybos meno mokėsi pas mokytoją Iriną Dimą. Anksčiau ji liejo akvarele, o pastaruoju metu tapo akriliniais dažais.
Norėjo būti medike
Paklausta, kodėl ji rinkosi muziką, o ne tapybą, nes ji piešė dar būdama maža, visus nustebino Lilijos prisipažinimas: ,,Aš visą laiką norėjau būti medike, bet taip jau susiklostė, kad nuo mažens piešiu, piešti mus visas, tris seseris, mokė mama, kuri buvo gavusi tapybos pagrindų. O tėvelis nuo mažumės mokė groti, nes jis mokėjo groti bajanu“.
Vakaro metu ne vienu talentu apdovanota L. Labeckienė pasakojo, jog gimė Igarkoje. Jos tėvai – buvę tremtiniai. Tėtis – ukrainietis, mama – lietuvė.
Nuo mažens jai nebuvo svetimas nei tapybos menas, nei muzika. Jai patiko ir piešti, ir groti. Kai reikėjo rinktis, ką studijuoti, Lilija pasirinko muziką. Tapyba tuomet buvo padėta į šoną.
Muziką ir tapybą sieja jausmas
,,Tapusi pensininke, turiu laisvo laiko, dabar jau tapau. Nors iš tikrųjų, pamelavau, kad turiu daug laiko – esu labai užsiėmusi, bet piešimui skiriu pakankamai laiko. Nepaleidžiu iš rankos teptuko, tiesiog man ,,skanu“, kai piešiu. Aš visą širdį atiduodu ir prisipažinsiu, kad labai sunkiai skiriuosi su savo darbais“, – pasakojo kūrėja. Nors vėliau Lilija pasakys, kad daug savo darbų ji išdovanojusi.
Ar ilgai užtrunka, kol gimsta paveikslas?
,,Jeigu aplanko mūza, tai greitai, bet jeigu jos tą dieną nėra, tai nieko negali padaryti“, – atsakė ji.
Kas jūsų manymu, labiausiai sieja muziką ir tapybą?
,,Aš manau, kad tiek muzikai, tiek tapybai reikalingas jausmas. Vis tiek tu turi išjausti – tapyti taip, kad tau patiktų. Aš nežinau, ar žmonėms patinka mano tapymas, bet man patinka, ką aš darau, kiek aš sugebu“, – kalbėjo Lilija.
Dėkojo už jautrų koncertą
Gėlėmis, šiltais žodžiais kūrėją sveikino jos bičiuliai bei artimieji.
Kėdainių rajono M. Daukšos viešosios bibliotekos direktorė Virginija Grigorjevienė dėkojo visoms trims damoms, kurios žvarbų rudens vakarą sušildė susirinkusiųjų sielas, ne vienas nubraukė ir ašarą.
,,Mes talentingų žmonių ieškom kažkur labai toli, bet kiek turim talentingų atlikėjų, kūrėjų savo žmonių.
Garso, žodžio, spalvos sintezė tiek duoda mums surambėjusiems, susvetimėjusiems šiais laikais, ačiū už šilumą ir nepamirškit mūsų“, – sakė bibliotekos direktorė.
Vakaras užbaigtas su vilties kupina skambančia nata, kas linksmą ar liūdną akimirką gydo, kas palaiko ir veda mus gyvenimo keliais.
