Belaukiant Ilgių, buvusi ilgametė Kėdainių dailės mokyklos direktorė Vida Burbulienė pasakoja apie laidojimo papročius Indonezijoje. Visa tai ji patyrė ir pamatė savo akimis, viešėdama Indonezijos salose.
„Keliaujant matai, kokių pasaulyje yra įdomybių, kad net protu neįmanoma suvokti. Mūsų civilizacijai tai nesuprantami dalykai.
Pavyzdžiui, Indonezijoje žmonės praktiškai visą gyvenimą dirba ir kaupia pinigus tam, kad galėtų palaidoti savo artimąjį – vyrą, žmoną, vaiką, mamą, tėtį ir t. t.“, – intrigavo ponia Vida pokalbio pradžioje, bet šokiruojančių istorijų netrūko viso pasakojimo metu.
Jautis – šventas gyvulys
Sulavesis – tai išskirtinės išvaizdos Indonezijos sala, kurios ryškiausia vieta yra salos centre esanti unikali žemė, vadinama Tana Toraja. Joje visi namai labai įdomūs – praktiškai vienodi, primena jaučių ragus. Arba jie papuošiami jaučio kaukolėmis. Indonezijoje jautis arba kitaip vadinamas buivolas – šventas gyvulys.
Toradžių namai simbolizuoja čia itin vertinamus bulių ragus. Stogai dengiami palmių lapais, ant jų pridygsta paparčių ir kitų augalų, todėl namai atrodo kaip gyvi. Jei namas ir šiuolaikinis, vis tiek jo stogas bus užriestas, kaip tie jaučių ragai.
Jei šeimoje tuokiasi vaikai – mokama jaučiais, kuo daugiau jaučių, tuo didesnis kraitis. Laidotuvės taip pat priklauso nuo jaučių, kuo daugiau šeima jų galės nupirkti, tuo laidotuvės bus didesnės.
Jaučiai yra be galo brangūs. Jie pardavinėjami turguje, būna yra įvairių veislių, bet vertingiausi yra balti, nes jie yra brangiausi, pigiausi yra juodi jaučiai, pilkos spalvos yra vidutinio brangumo.
Jaučiai kainuoja nuo 50 iki 70 dolerių, tačiau yra net 8 tūkst. dolerių kainuojančių. Indonezijoje tai didžiuliai pinigai. Vienas doleris maždaug prieš dešimtį metų buvo 11 tūkst. rupijų vertės, o dabar – 1 doleris – 1 tūkst. 400 rupijų.
„Teko būti jaučių turguje ir matyti, kaip perkami ir išvežami jaučiai, kurie skirti arba vestuvėms kaip kraitis, arba laidotuvėms. Bet dažniausiai perkami laidotuvėms, nes žmonių mirštamumas Indonezijoje labai didelis, ten plačiai paplitę narkotikai, todėl juos vartojantys žmonės nesulaukia tokio amžiaus kaip mūsų šalyje“, – pasakoja Vida.
Mirusieji tarp gyvųjų
Pasak V. Burbulienės, nuo senų senovės Indonezijos gyventojai laikosi savo senųjų tradicijų, nors jie yra krikščionys. Kai žmogus miršta, yra dvi ceremonijos. Pirmojoje paruošiamas mirusiojo kūnas.
Kai miršta žmogus, velionio kūnas balzamuojamas.
Mirusį kūną panardina į formaliną, į kurį įdėta kavos, arekos riešutų, kažkokio medžio lapų ir žievės, jaučio odos ir ragų.
Žmogus palaikomas tame mišinyje. Po to jį ištraukia, išdžiovina ir namuose… sodina į fotelį, guldo į lovą, pasodina prie įjungto televizoriaus…
Mirusysis tarsi gyvena šeimoje. Jis nėra laikomas mirusiu, o tik sergančiu. Kol jis nepalaidotas, su juo elgiasi kaip su gyvu. Su juo bendrauja, jam padeda maisto.
Mirusiojo vieno palikti negalima, nes gali supykti dvasios ar pan. Kažkas iš šeimos narių visada turi būti namuose ir jį prižiūrėti.
Mirusysis taip gali „gyventi“ vienus, dvejus ar trejus metus, kol šeima sukaupia pakankamai pinigų, kad iškeltų tinkamas laidotuves. O tai jau antroji ceremonijos dalis.
Laidotuvės – kaip žiaurus spektaklis
Laidotuvės tęsiasi visą savaitę – septynias dienas. Artimieji laidotuvėms ruošiasi labai stipriai, joms reikia labai daug pinigų.
Pirmiausia, žinia apie laidotuves išsiunčiama per visą salą ir toliau, kur gyvena mirusiojo artimieji, giminaičiai, pažįstami, kad jie atvyktų į laidotuves.
Laidotuvėms užsakomas didžiulis stadionas.
Ten statomos dekoracijos, ruošiama vieta karstui. Ant stadiono žolės suvaryti visi jaučiai, kiaulės ir tam tikromis dienomis jie skerdžiami, kad visi suvažiavę giminės ir svečiai – tūkstančiai žmonių, turėtų ką valgyti.
Vieną dieną paskerdžia vienus galvijus, kitą dieną – kitus. Jie skerdžiami visų akivaizdoje.
Kiekvienas žmogus, einantis į laidotuves, atneša dovanų.
Pagrindinės dovanos – cigaretės, kava, arbata, narkotikai, pinigai, visa tai skirta namiškiams, o cigaretės skirtos mirusiajam. Turtingi giminaičiai mirusiojo artimajam dovanoja jautį su ta sąlyga, jeigu nelaimė ištiks jų šeimą, tą skolą, gautą jautį, turės grąžinti.
Laidotuvėms samdomi artistai, jie pasipuošę, su šukuosenomis, prie stadiono vartų pasitinka svečius. Grojama linksma muzika, visi šoka, dainuoja.
Griežta tradicija – pagarba atiduodama vienam žmogui ir daugiau giminės žmonių negali būti laidojama vienu metu.
Indonezijoje – trys laidojimo būdai
Vidos pasakojimu, Indonezijoje yra trys laidojimo būdai: laidojama į medį, laidojama į uolas ir laidojama sarkofaguose prie namų.
Keliaudama po visą Indoneziją, aplankydama daug salų, ji pastebėjo, kad dažniausiai laidojama prie namų. Pas mus po langais auga rožės ir bijūnai, ten po langais stovi sarkofagai.
Kiekviena šeima turi kelis namukus, viename gyvena daugiavaikės šeimos, kitame – padėtas karstas ar net keli, kur palaidoti šeimos nariai. Tą namuką galima pavadinti mauzoliejumi. Tai yra laidojimo vieta gyvenamojoje vietoje.
Uolose yra kapai – išskobia akmenį, palaidoja ir uždaro. Prie kiekvienos nišos, palaidojus uoloje žmogų, balkonėlyje vietoj antkapio pastatoma medinė žmogaus atvaizdo skulptūrėlė.
Tų žmogeliukų veidai skobiamai panašiai, kaip tas mirusysis atrodė, kad jis išlaikytų suaugusio žmogaus arba vaiko bruožus. Jos gali būti labai didelės, net viso žmogaus ūgio. Tai – kapų lėlės.
Jei prie vienos nišos pristatyta daug medinukų, reiškia, tiek toje vietoje yra palaidota žmonių, nes viena skulptūrėlė simbolizuoja vieną žmogų.
Kur medinių žmogeliukų nebėra, toje vietoje seniai palaidota ir skulptūrėlė jau sudūlėjo. Kiekvienas šeimoje moka iš medžio išskobti medinę lėlę.
Matyti, kur palaidoti turtingi žmonės – prie jų kapaviečių medinės lėlės sėdi su skrybėlėmis, papuošalais.
Kitoje laidojimo vietoje mediniai, gražiai išraižyti karstai pakabinami ant uolų arba įdedami į natūraliai susiformavusias didesnes olas.
Suaugusieji laidojami uolose
Lemo, viena iš populiariausių laidojimo vietų Tana Torajoje, atrodo lyg šveicariškas sūris su uolose iškaltomis skylėmis mirusiesiems ir balkonais laidojimo lėlėms, kurios atstoja mūsiškius antkapius.
Uolose laidojami žmonės, kurie turi mažiau pinigų. Akmenyje išskobiama niša, kurioje galėtų tilpti net ne vieno žmogaus kūnas. Niša padaroma pakankamai aukštai, ji pasiekiama užlipus kopėčiomis.
Kai jaučiama, kad žmogus serga, ar jau numatomos laidotuvės, uola jau pradedama kalinėti, nes tas procesas sunkus ir užtrunka ilgai.
Yra specialūs nameliai su stogeliais, skirti atnešti karstą iki uolos. Kūnas įdedamas į karstą, o neturtingųjų kūnai suvyniojami į drobę.
Paprastai laidojama su papuošalais ar kitais asmeniniais daiktais. Karstas užkeliamas aukštai uoloje, nes siautėjantys kapų plėšikai gali apvogti mirusiojo nišą.
Neseniai palaidotų žmonių nišos užtaisytos dailiomis durelėmis.
„Uolose teko matyti tokių kapaviečių, į kurių vidų galima įlįsti. Ten sudūlėję karstai, žmonių kaulai, kaukolės. Mėtosi labai daug cigarečių pakelių ir pačių cigarečių. Tai yra aukos, skirtos mirusiesiems“, – komentavo Vida.
Vaikai laidojami medyje
Pasak V. Burbulienės, vaikai toje saloje laidojami medyje, bet ne visi. Šis laidojimo būdas skirtas kūdikiams, mirusiems iki tol, kol išsikala pirmieji dantys.
Jų kūneliai suvyniojami į medžiagą ir dedami į specialaus laidojimo medžio ertmę. Drevė uždaroma, o augantis medis absorbuoja kūną. Ertmė „užtaisoma“ įvairiais palmių lapais, šakelėmis, uždengiama, kad nesimatytų ir kad jokie paukščiai neišlestų.
„Kai prieini prie to medžio, savijauta labai slogi, tiesiog daugeliui nueina šiurpas per kūną. Nes tas medis yra tiek prisisotinęs tų kūdikėlių, atrodo, kad jis pats visas eina į dangų.
Medžio šakos dar žaliuoja, bet pagrindinis kamienas uždengtas. Per audrą žaibas nutrenkė tą medį, todėl jis tarsi po stogu, kad į medį neprilytų ir jis nepūtų. Medis aptvertas.
Ertmės užvertos – jauni bambukai perpinti ir surišti virvele, padarytos tarsi durelės. Kai vaikų kūneliai medyje suirsta, kiti kūdikėliai laidojami į tą pačią ertmę“, – neįtikėtinomis laidojimo ceremonijų istorijomis dalinosi keliautoja.
Dalyvavo laidotuvių ceremonijoje
„Teko ir mūsų turistų grupei dalyvauti laidotuvių ceremonijoje, kuomet, išlaikę trejus metus namuose, namiškiai laidojo mamą. Karstas uždengtas, pastatytas ant pakylos, o visiems matomoje vietoje buvo pastatyta medinė mamos skulptūra.
Lankantis laidotuvių ceremonijoje aikštyne teko matyti daug galvijų kraujo. Mes, turistai, taip pat atėjome ne tuščiomis, paprašėme, kad gidas suruoštų tinkamų dovanų, už kurias mes sumokėjome ir kurias įteikėme namiškiams“, – apie šokiruojančias laidotuvių tradicijas pasakojo ji.
Kai laidotuvių ceremonijos metu mieste pamatai sunkvežimį, pilną juodai apsirengusių žmonių, per petį užrištomis juodomis juostomis, supranti, kad tie žmonės vyksta į laidotuves.
Indonezijos gyventojų šeimos labai didelės, į laidotuves suvažiuoja net labai tolimi giminaičiai.
Baigiantis laidojimo ceremonijai, septintą dieną skerdžiami gyvuliai, juos visi masiškai valgo, o ko nesuvalgo, išdalina į kaimus skurdžiai gyvenantiems žmonėms arba aukoja bažnyčiai. Didžiuliame katile ant laužo mėsą verda bei kepa, aplinkui pilna dūmų. Laidotuvės vyksta sausuoju metų laiku – nuo liepos iki rugsėjo.
