Tie, kas yra LRT žaidimo ,,Auksinis protas“ fanai, be abejonės vieną penktadienio vakarą galbūt atidžiau stebėjo žaidimą ir akyliau sekė vieno žaidėjo spėjimus, mat šiame žaidime geriausiai pasirodė ir ,,Auksinio proto“ ženklelį pelnė Gintas Lukšys, 56 metų Kėdainių rajono ugniagesys gelbėtojas, dirbantis Miegėnų ugniagesių komandoje ir nemažai metų šį žaidimą žaidžiantis Surviliškio komandoje ,,Liepupis“.
Šiandien jis dalinasi žaidimo ,,Auksinis protas“ užkulisiais, žaidimo įspūdžiais ir išduoda, iš kur semiasi žinių.
Pirmiausia, kaip patekote į LRT žaidimą ,,Auksinis protas“?
Žaidžiame Surviliškyje, mūsų komanda vadinasi ,,Liepupis“, kai laimėjome kvietimą į šį žaidimą, komanda delegavo mane. Anksčiau šiame žaidime yra dalyvavusi Irena Vaitkevičienė, dirbanti Kėdainių muziejuje, paskui važiavau aš, po manęs dalyvavo Karolis Galvelė ir paskutinis – vėl aš.
Kaip sekasi žaisti komandai, kaip vyksta žaidimas?
Kėdainių rajone esame vienintelė komanda ,,Liepupis“, dalyvaujanti ,,Auksinio proto“ turnyruose, artimiausia komanda turbūt būtų Baisogaloje, bet tai jau Radviliškio rajonas.
Kažkada esame važiavę žaisti pas juos, jie buvo surengę turnyrą ,,Šaukštu proto neįkrėsi“, bet vėliau nutarė pereiti į aukštesnę lygą ir dabar taip pat dalyvauja ,,Auksinio proto“ turnyruose.
Surviliškio ,,Liepupio“ komanda, vienintelė rajone žaidžianti komandinį žaidimą ,,Auksinis protas“. (J. Karmelavičienės nuotr.)
Mūsų komandoje visada žaidžia ne mažiau penkių narių. Renkamės Surviliškio bibliotekoje kiekvieną antradienį nuo 19 iki 21 val. Klausimus gauname internetu.
Bibliotekininkė Jekaterina Karmelavičienė yra žaidimo vedėja, ji užduoda klausimus, nors ir ekrane juos matome. Mes surašome atsakymus, ji juos suveda žaidimo organizatoriams.
Žaisti ateina Erlenda Turskienė, mano žmona Vilma, Surviliškio seniūnė Reda Lukoševičienė, Irena Vaitkevičienė, Rasa Povilaitienė ir kt. Tai labai geras laiko praleidimas, ypač rudens, žiemos vakarais.
Lietuvoje vienu metu ,,Auksinio proto“ žaidimą žaidžia apie 300 komandų. Dar žaidžia lietuvių komandos Norvegijoje, Airijoje ir kt.
Kada gaunate kvietimus?
Kvietimai dažniausiai būna už kažkokį tai turą. Žaidimo organizatoriai pasirenka, kuri komanda geriausiai atsakė ir atsiunčia kvietimą vykti į LRT . Komanda išrenka žaidėją, kurį deleguoja vykti į ,,Auksinio proto“ filmavimą. Pirmą kartą, kai žaidė Irena, važiavome į televiziją su palaikymo komanda.
Tai jau nebe pirmas jūsų dalyvavimas televizijoje, kaip tada jums sekėsi?
Tai buvo maždaug prieš ketverius metus, žaidime likau antras. Tiesa, gerai pamenu, tada buvo karantinas, kai į Vilnių galėjai atvykti tik su leidimu. Važiavau dviese su sūnumi, bet sūnus į studiją nebuvo įleistas.
Grįžkime prie jūsų sėkmingo antrojo bandymo, kada vyko jo filmavimas?
Filmavimas vyko rugpjūčio mėnesį, paskambino per Žolinę ir susitarėm, kada turėčiau atvykti. Vykau vėl vienas, kadangi el. laiške buvo parašyta, kad atvykti be palaikymo komandos. Buvo paaiškinta, kad susirinkus grupelei žmonių, gali kilti triukšmas, girdisi komentarai, todėl buvo nutarta, kad filmavimas vyktų be palaikymo komandos.
O jums norėtųsi, kad būtų žiūrovų?
Tiesą pasakius, net nežinau. Esi susikaupęs, susikoncentravęs į žaidimą, be to, į akis plieskia prožektoriai, kad žiūrovų tikriausiai ir nematytum.
Kaip vyksta pasiruošimas filmavimui jau atvykus į studiją?
Elektroniniame laiške buvo reikalavimas atvykti be palaikymo komandos ir maždaug kaip apsirengti, kad būtų dalykinė apranga, nebūtų blizgių, juostuotų rūbų, o prieš filmavimą pagrimuoja ir viskas. Mano žmona juokavo, kad ji mane ,,paruošė“. O ,,paruošė“ vadinasi gerai, nes rezultatą žinote (juokiasi).
Kokia buvo reakcija, kai studijoje pamatėte savo priešininkus, konkurentus?
Išsigandau kaip kažin kas. Kai pradėjo vardinti dalyvius… Buvo stipri žaidėja iš Žaslių, jau ne vieną kartą dalyvaujanti žaidime, kitas dalyvis – ,,Auksiniam protui“ sudarinėja klausimus, kryžiažodžius, dar kitas – muziejaus direktorius, docentas. Mūsų trejete – moteris dalyvavusi vasaros lygoje, šalia- inžinierius statybininkas. Man jie pasirodė labai stiprūs.
Kaip nusiteikę ir kaip su žaidėjais bendrauja laidos vedėjai Arūnas Valinskas su Andriumi Tapinu?
Visi labai geranoriški – ir prodiuseriai, ir žaidimo vedėjai. Įsivaizdavau, čia buvo mano klaida, kad mane pavadins kaimiečiu ar pan. Visiškai to nebuvo. Ten visi yra vienodi. Požiūris į kiekvieną žaidėją yra pagarbus.
Kokiose temose ar srityse jaučiatės labiausiai stiprus?
Kažkodėl visi galvoja, kad aš istorikas. Aš istorija domėjausi nuo mokyklos laikų. Bet istorija irgi keičiasi. Stiprus nesu vienoje kurioje nors srityje, domiuosi viskuo po truputį.
Ar įmanoma šiam žaidimui pasiruošti namuose, ar galima atlikti ,,namų darbus“?
Nemanau. O ką galima padaryti iš vakaro? Mendelejevo lentelę pasikartoti? Nors iš tikrųjų, važiuodamas traukiniu į Vilnių ją peržiūrėjau. Bet nebuvo tokio klausimo. Žmogus pakankamą žinių bagažą jau turi būti sukaupęs iš anksčiau.
Iš kokių šaltinių jūs kaupiate žinias?
Iš knygų.
Žinynų, enciklopedijų?
Iš grožinės literatūros, romanų. Aš mėgau ir mėgstu knygas. Žmona juokiasi, kad dažnai cituoju knygas. Patinka net ir visaip vertinamas Juozas Baltušis. Ir iš jo knygų galima daug ko sužinoti. Arba Aleksandro Diuma ,,Trys muškietininkai“ – yra ką pasimokyti.
Grįžtant į žaidimą, einant link finišo tiesiosios, kai pagal temas reikėjo rinktis klausimus, jūs pasirinkote religiją. Kodėl?
Daug kas stebėjosi, kad ją pasirinkau. Bet yra toks dalykas – kas būtų, jeigu būtų. Tikrai neatsakysiu, kodėl ją pasirinkau, nes religija specialiai nesidomiu.
Visi mano aplinkos žmonės, kurie žiūrėjo klausė, kodėl nesirinkau temos apie ratus. Atsakymas mano toks: ,,nežinau“. Po atsakymų, kurių teisingų atsakiau labai menkai, jau buvau garantuotas, kad liksiu trečias.
Aš net negirdėjau, kaip trečioji dalyvė atsakinėjo. Bet tikriausiai taip reikėjo ir tų keturių taškų užteko išeiti į žaidimo finalą. Tai buvo kažkas tokio. Tada vėl pabandžiau susikaupti.
Ar žaidimo finale jautėt stiprų priešininką?
Iš tiesų, taip. Nes jis irgi pakankamai išsilavinęs.
Jums pasisekė, kai turėjote antrą galimybę spėti ir atspėjote, jog britų sportinio automobilio markė ,,Lotus“?
Visus atsakymus toje grandinėlėje žinojau, o būtent šis pavadinimas tarsi ,,užkrito“. Bet antrą kartą spėjant, pavadinimas atsigamino. Pusbrolis iš Anglijos, žiūrėdamas žaidimą rašo: ,,Aš rėkiu, kad automobilis ,,Lotus“. Būtent ta viena teisinga raidė (priešininkas įvardino ,,Lotos“) man ir pelnė ,,Auksinio proto“ ženklelį.
Koks jausmas buvo po žaidimo, tapus ,,Auksinio proto“ nugalėtoju? Kam pirmiausia pranešėt?
Apie laimėjimą pirmiausia pranešiau žmonai, o ji pajuokavo: ,,Užtat, kad gerai paruošiau“. Po žaidimo paskambinau sūnui, kad jis privažiuotų prie studijos mane paimti. Kai sūnus atvažiavo, sako: ,,Parodyk ženklelį“. Klausiu jo: ,,Iš kur tu žinai, kad laimėjau?“ O jis atsako: ,,Iš balso supratau“.
Iš tiesų, žmona mane įtraukė į šį žaidimą. Kai ji pradėjo važinėti žaisti į Surviliškį, aš pusmetį nevažiavau. Paskui ji mane prikalbino nuvažiuoti pasižiūrėti. Po vieno, antro karto ,,užsikabinau“, tiesiog patiko. Ir taip beveik 10 metų.
Ginto Lukšio iškovotas ,,Auksinis ženklelis“.
O kada vėl pasirodysite ,,Auksiniame prote“?
Dabar turėsiu dar kartą važiuoti žaisti dėl vietos finale, maždaug kitų metų vasario mėnesį.
Ar ,,Auksinio proto“ ženklelį namuose laikote matomoje vietoje?
Žmona kažkur įsegė. Jis pakankamai mažas ir tikrai ne auksinis, bet jis kitaip vertingas.
O kas vis dėlto jums padėjo nugalėti – žinios, greita orientacija, palankios aplinkybės ar tiesiog sėkmė?
Galiu pacituoti A. Diuma ,,Trys muškietininkai“: ,,Sėkmė – geriausia meilužė pasaulyje“. Visko niekas nežino ir niekas nežino, ko kada kas paklaus. Ir Surviliškyje žaidžiant, kartais iš pasąmonės ,,šauna“ teisingas atsakymas, o kartais nueini visiškai į lankas.
Kaip po žaidimo jus sutiko komandos nariai?
Jie nieko nežinojo, apie laimėjimą aš jiems nepasakojau. Po filmavimo, kuris vyko rugpjūtį, kad gavau ,,Auksinio proto“ ženklelį žinojo tik žmona, sūnus ir marti. Visiems buvo didelė naujiena kai apie mano laimėjimą sužinojo žiūrėdami žaidimą jau spalio mėnesį.
Tai po laidos turbūt pasipylė sveikinimai?
Tikrai jų daug sulaukiau, buvo labai smagu, viskas vėl atsinaujino. Ne vienas sakė: ,,Kiek galėjai tampyti mūsų nervus?“
O save per LRT pamačius, kaip reagavote?
Čia buvo baisiausia save matyti iš šono. Pirmą kartą per filmavimą labiau prakaitavau, dabar kažkiek mažiau, bet sau priekaištavau, kodėl taip pasakiau, kodėl taip pasisukau, kodėl aš taip padariau.
Ar pakeis jūsų gyvenimą ženklelis?
Žinoma ne, ėjo praėjo, žaidžiu toliau. Antradieniais vėl laukia žaidimai komandoje ,,Liepupis“. Aš linkiu, kad jei komandai pasiseks, kad ir kiti komandos nariai išbandytų LRT studiją. Svarbiausia, kad nebijotų atvažiuoti.
Papasakokit apie savo tiesioginį darbą?
Miegėnų ugniagesių komandoje ugniagesiu gelbėtoju dirbu jau 25-eri metai. Nėra taip, kad mes bėgiotume kiekvieną budėjimą ar pan., bet yra naktų, kad tenka išvažiuoti porą kartų – visai neseniai teko vykti į Gudžiūnus ir į Krekenavą.
