Kėdainių Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje vyksa ne tik parodos ir edukacija. Čia paskaitą „Mūsų gimimas, gyvenimas, ligos ir mirtis. Kaip tai suprasti, įveikti ir būti laimingu?’’ skaitė vedų žinovas.
Lektorius – Anantara das, vedų žinovas, konsultuojantis žmones įvairiais klausimais, Dvarakos bendruomenės prezidentas, kuris per 14 metų suorganizavo daugiau nei 3 tūkst. susitikimų ne tik įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, bet ir užsienyje. Vedų žinovas yra dviejų knygų ,,Meilės troškulys“ ir ,,Santykių menas“ autorius, 20 kartų keliavęs į Indiją pas žinomus mąstytojus ir mokytojus.
Tiek bendros, tiek asmeninės jo konsultacijos padeda žmonėms išspręsti problemas, įgyti ramybę, susitvarkyti santykius bei atrasti gyvenimo prasmę.
Mintimis dalijasi Anantara das:
– Stresas, įtampa, skubėjimas – tai dažni šiuolaikinio žmogaus gyvenimo palydovai. Ką reikėtų daryti, kad nepasimestume gyvenimo tempe?
– Matyt reikėtų atsisukti į senovę, pasižiūrėti kaip gyveno mūsų seneliai, protėviai – iš viso, mūsų lietuviškas kraštas.
Mes užmirštam viską, savo papročius, nes mus daugiau valdo Vakarų kultūra, greitis, skubėjimas, telefonai, dažniausiai bendraujama internetu – nebeliko šeimyninių suėjimų, natūralių liaudies švenčių.
Reikia stabtelėti ir susimąstyti, kokia gyvenimo prasmė. Kokia gyvenimo prasmė? Jeigu paklaustum bet kurį ir bet kur gyvenantį vyresnį žmogų, jis pasakys, kad gyvenimas labai greitai prabėgo.
Tokie žmonės jau turi patirtį ir supranta, kad gyvenimas greitai praeina. O jeigu jis greitai praeina, reiškia – jis labai vertingas.
Sakoma, nieko nėra vertingesnio už žmogaus gyvenimą. Dėl to kiekvienas turėtume susimąstyti, iš kur aš atėjau, ką per šitą gyvenimą turiu čia daryti ir kur aš išeisiu. Tuos tris klausimus per amžių amžius senovės išminčiai užduodavo sau.
Atsakymus į tuos klausimus galima rasti šventraščiuose, galima rasti bažnyčioje, galima rasti visur, net tautosakoje. Tik reikia sustoti ir susimąstyti, kaip reikia teisingai gyventi.
O tas skubėjimas, lėkimas atveda tik tai prie ligų, narkotikų, alkoholio, prie visko visko…
Kai šiuolaikinis žmogus skuba, jis nei akimirkai neturi laiko sustoti. O kiekvienas turėtume sustoti ir paklausti, ką aš veikiu, dėl ko veikiu ir kam viso to reikia.
– Kaip reikėtų vertinti gyvenimą, kaip juo džiaugtis?
– Veduose, pačiuose seniausiuose šventraščiuose, sakoma, kad mūsų visatoje yra 8 mln. 400 tūkst. gyvybės formų. Ir į mus panašių yra net labai daug – net 400 tūkst. Žmogaus gimimas yra pats stebuklingiausias.
Sakoma, kad žmogumi gimti, tai yra tas pats, kas vandenyne rasti adatą – tai yra toks vertingas žmogaus gyvenimas. O mes jį taip beprasmiškai praleidžiame arba taip skundžiamės, arba taip būnam nelaimingi, o turėtume kiekvieną dieną Dievuliui dėkoti: ,,Ačiū, Viešpatie, aš gyvas. Aš matau saulę, aš matau lietų, aš kvėpuoju Lietuvos oru, jūra yra. Turiu mamą, tėtį, brolį, seserį, žmoną, vyrą, turiu kaimynus, tiek visko turiu…“
Pas mus karo nėra, bado nėra, vargo iš esmės nėra. Mes esame labai turtingi, tik reikia tą pamatyti, pajausti ir suprasti. Kad žmogumi vadintis, turi būti žmogiškas, tai reiškia – užjausti, suprasti, mylėti, priimti, nekariauti, ginti, melstis.
Mes dabar nieko nebeturim – taip viskas byra tiesiog pro pirštus. Todėl aš važiuoju, skaitau paskaitas, kad žmonės ,,prabustų“, pajaustų ir mokėtų džiaugtis tuo gyvenimu, ką turi. Nereikia į nieką kitą žiūrėti.
Mes visi kažką turim. Mes kiekvienas turim Dievo dalelytę, tik reikia tuo pasinaudoti. Kiekvienas žmogus yra kažkuo gabus, kiekvienas žmogus yra gražus, kiekvienas žmogus kažką žino, kažką jaučia, jis kažką turi, tik reikia tą pamatyti.
Reikia mokytis kiekvieną žmogų per gyvenimą priimti, nes jis yra unikalus, nepakartojamas. Kiekvieną žmogų reikia vertinti – jis kažko mus moko ir pats mokosi.
– Ar žmogus gimdamas atsineša savo likimą ar lemtį ar jis pats gali jį keisti?
– Kiekvienas žmogus savo likimą atsineša jau gimdamas. Kai tik žmogus gauna pirmą oro gurkšnį, jam jau nulemta, kiek jis gyvens, ką jis turės, kokie jo gabumai.
Kiekvieną dieną mes gauname išbandymus ir pasirenkame patys, kur eiti ir kokiu keliu eiti. Kiekvieną dieną mes mokomės ir priimame sprendimą kaip elgtis.
Ir nuo to, kokį sprendimą mes priimame – kaip aš su jumis kalbuosi, kaip į jus žiūriu, nuo to priklauso mūsų santykiai ir kaip toliau viskas vystysis.
Žmogus ir gauna likimą, ir keičia likimą. Kaip žmogus gyvena dabar, panašiai gyveno praeitame, praeituose gyvenimuose. O kaip gyvena dabar, jis dėliojasi ateitį, dabartinis jo gyvenimas tik sekančio gyvenimo tęsinys.
Mes viską iš šio gyvenimo išsinešame. Jei esu geras, geras ir būsiu, jei esu blogas, blogas ir būsiu, Man reikės tiek kentėti, kol pasitaisysiu.
– Lietuviai labai daug gedi, aprauda išėjusius ar teisingai mes elgiamės?
– Gedėti nėra blogai. Juk apraudi artimą žmogų, su kuriuo turėjai ryšius – tai tėtis, mama, senelis, močiutė, kurie mus mylėjo. Juk mes visi ieškome meilės, mes nieko kito pasaulyje neieškome, tik tai meilės.
Kiekvienas nori, kad jį kažkas mylėtų. Kai išeina kažkas, kas mus mylėjo arba ką mes mylėjome, tokio jausmo daugiau nepakartosime, neišgyvensim, tada ir gedime.
Žmonių, kurie mus myli arba tie, kuriuos mes mylim yra labai nedaug. Jų netekę, mes liekam labai vieniši, dėl to mums labai sunku.
Visose tautose mirusiųjų gedėdavo, melsdavosi už juos. Nes daugiau tokio nesutiksi, o jeigu ir sutiksi sekančiame ar dar sekančiame gyvenime – nebepažinsi.
– Žmogus kiekvieną dieną kelia sau klausimą, kodėl aš einu į darbą, kodėl aš veikiu tą ar aną, kokia to prasmė?
– Žmogaus prasmė šiame gyvenime – išmokti mylėti. Pirmiausia reikia pamilti Dievą ir jo kūriniją – žmones, gyvūnus, viską, kas supa. Ne mes tai sukūrėme, ne mes turime sugriauti.
Šitame gyvenime reikia nugyventi kaip viešbutyje – atvažiuoji, nieko negadini, palieki dar kažką geriau. O mes viską kažkodėl gadinam. Sugadinam taip, kad nieko normalaus nenusipirksi.
Ekologinis skyrius parduotuvėje būna labai mažas, o visa kita užteršta – visokie chemikalai, trąšos. Patys save užsiteršiam dėl pinigų, kad tik daugiau uždirbčiau. Iš to, kad ,,daugiau uždirbčiau“, paskui sergam, ir išleidžiam pinigus kažkam tai kitam.
Kai žmogus sužino gyvenimo prasmę, kad reikia čia išmokti mylėti, priimti visus – jis keičiasi. Jis kitaip žiūri, nepavyduliauja, nepyksta, atleidžia, tada mažiau turi ligų.
Juk viena iš ligų priežasčių – mūsų nuodėmės. Kažkam pavydžiu, kerštauju, neapykantą jaučiu, savęs nepriimu, taip mūsų fiziniame kūne vystosi ligos.
Ryte prabudus reikia nusišypsoti ir sakyti: ,,Viešpatie, ačiū, leisk man šiandien būti geram, nusišypsoti, padėkoti, paprašyti, būsiu geras, duok man jėgų, Viešpatie“. Dievas yra vienas, tik mes jį visaip vadinam.
Ryte reikia paprašyti jėgų, o vakare padėkoti. ,,Viešpatie, atsiprašau, užmiršau, neturėjau jėgų, atleisk man, rytoj noriu būti vėl geras“. Nepriklausomai nuo amžiaus. Jeigu atsiremtumėm į Dievą, eitumėm išpažinties, laikytumėmės tų dvasinių ritualų, nesvarbu kokių konfesijų, mes būtumėm geresni.
Bet mes nutolom, bažnyčia mums liko kažkur toli, kunigais nepasitikim, šventikais nepasitikim ir tapom vieni. Užtat atsirado psichologai, psichiatrai ir vaistai, kurie mus slopina, bet nepadeda rasti santykio su Dievu.
Kai reikia mirti, mes bijome. Žmogus per gyvenimą turėtų užmegzti santykį su Dievu. Užmegztų santykį, jeigu kiekvieną dieną melstųsi, jam tada būtų lengviau, o paliekant gyvųjų pasaulį, jis ne tiek bijotų.
