Viena iš iniciatyvos „Žvelk Giliau“ ambasadorių Kėdainiuose Genutė šiame projekte dalyvauja kaip mama, auginanti vaiką su autizmo spektro požymiais. Tačiau ji sako, kad kalbėti gali įvairiomis temomis, nes gyvenime daug patyrė. Traumuojančios vaikystės patirtys, psichinės sveikatos sunkumai, pagalbos sau paieškos knygose, gamtoje ir galiausiai – per sukauptą patirtį ateinanti išmintis.
„Galiu kalbėti apie daug ką, nes viską jau praėjau, man nebeskauda ir nebegėda. Žmonės labai bijo pasakyti, kad jiems yra blogai, nes gyvename socialinių medijų sukurtoje kreivų veidrodžių karalystėje, – sako jaunatviška moteris. – Anksčiau buvo daugiau bendravimo, išsikalbėjimo su draugais, giminėmis.
O dabar atrodo, kad visi gyvena gražiai ir laimingai, šypsosi, keliauja. Ir atrodo, kad čia tik tau vienam nesiseka, kad tik tu neturi pinigų, kad tik tu nelaimingas. Ir tada gal dar sunkiau pasakyti, kaip iš tikrųjų jautiesi.
Tau sako: pažiūrėk, juk tu viską turi, rankas ir kojas, namus, darbą, ko tau dar trūksta? Tu negali pasakyti, kad viduje tuštuma.
Trūksta dvasingo bendravimo, pokalbių, išklausymo. Dėl to žmonės serga depresija, pradeda vartoti alkoholį, nes nėra su kuo nuoširdžiai pasikalbėti.
Tad matau ambasadorystę kaip progą padrąsinti žmones kalbėti, nes išsikalbėjus palengvėja. Tas, kuris turi panašių išgyvenimų, pamatys, kad ne jam vienam būna blogai, gaus padrąsinimą kreiptis pagalbos.“
Pati Genutė sako, kad dėl patiriamų sunkumų į psichinės sveikatos specialistus pagalbos kreipėsi tik suaugusi, nes anksčiau apie tai nežinojo, nebuvo nei informacijos, nei artimųjų palaikymo. Gyvenimas nelepino, tad ji pasinėrė į kitą pasaulį – knygų.
„Perskaičiau visą mokyklos ir miesto biblioteką, – šypsosi pašnekovė. – Fantastiką, detektyvus, istorines, psichologines knygas. Ir būtent psichologinės knygos labiausiai „užkabino“. Domėjausi toliau ir galvodavau apie save, ieškojau priežasčių, kodėl galvoju būtent taip, kodėl būtent taip jaučiuosi. Tas labiausiai mane ir gelbėjo.“
Ji sako išsiugdžiusi supratimą, kad gyvenimas nebūtinai nulemtas: „Sakoma, jeigu žmogus rūko ar geria, tą patį darys ir jo vaikai. Bet aš sakau, kad žmogus turi du kelius – arba tau tinka, kaip gyvena tavo tėvai ir eini tuo pačiu keliu, arba supranti, kad nenori ir neprivalai taip gyventi, ir pasirenki kitą kelią.
Nors man visada kalė į galvą, kad iš manęs nieko nebus, kad būsiu kaip mano mama, kuri vartojo alkoholį, aš priešinausi – o kodėl turiu tokia būti? Kur tas antspaudas, kad turiu būti tokia? Aš galiu kitaip gyventi. Tad turėjau vidinius saugiklius.
Man padeda darbas su savimi, terapija. Kai labai sunku, išvažiuoju į gamtą. Užrašau viską, kas negera, sąsiuvinyje ir užkasu, išmetu, sudeginu. Taip atsikratome blogų minčių.“
Psichikos sveikatos ambasadorė Genutė taip pat dalijasi patirtimi auginant vaiką, turintį autizmo spektro požymių. Į klausimą, kaip jautėsi sužinojusi diagnozę, pašnekovė atsakė, kad pripažinti nebuvo lengva: „Būdavo, ir verki, ir galvoji, kodėl man, pereini visas fazes – liūdesį, savęs kaltinimą, pyktį, susitaikymą. Daug apie autizmą skaičiau, viską, ką radau.
Apskritai jaučiu nusivylimą medikais, nes pagalbos negauni, didžiulis informacijos trūkumas. Iki šiol nesu tikra, ar teisingai nustatyta diagnozė. Nemokami apsilankymai pas logopedę poliklinikoje nepavyko. Patempė už rankos, užrėkė… Tad mes važinėjame privačiai. Ir darysime tai tiek metų, kiek reikės.
Mums padeda holistinis požiūris į žmogaus sveikatą. Matome, kad mano vaikui viskas keičiasi ir gerėja, ugdosi savarankiškumas. Yra tekę išgirsti klausimą, ar būtum gimdžiusi, jeigu būtum žinojusi, kad vaikas bus „toks“. Koks toks? Juk jis gyvena, funkcionuoja sėkmingai, tampa savarankiškesnis.“
Kitokių didelių sunkumų šeima nepatyrė – mokykloje klasė gera, pedagogai irgi. Moteris įsitikinusi, kad tėvai, auginantys vaikus su autizmo spektro požymiais, turėtų mokyti savo vaikus gyventi visuomenėje, auklėti.
„Bet iš patirties matau, kad dauguma autistiškų vaikų tėvų nori, kad kiti su jų vaikais elgtųsi gerai, pripažintų, elgtųsi gražiai, atlaidžiau žiūrėtų, bet į kitus autistiškus vaikus žiūri ne taip“, – pastebi ji.
…………
Apie iniciatyvą „Žvelk giliau” čia
