Projektas: „Kūrybinio rašymo savaitė su rašytoju bibliotekoje“ (V)
XVI a. pabaiga, Kėdainiai
Kažkas pabeldžia į duris.
– Ponia Daumile, jūsų jau laukia!- pasigirsta balsas iš kitos durų pusės.
– Ačiū, Janina, tuojau būsiu, – atsidūstu tyliai, žiūrėdama į veidrodį.
Nužvelgiu savo dailiai supintas ir susuktas, rudas garbanas. Jos nuostabiai dera prie mano naujos, rausvos suknelės. Tėvelis ją nupirko praeitą savaitę iš Vakarų. Šiandien vėl rengiamas pokylis, penktas šį mėnesį, tačiau šį kartą atvyko daugybė žmonių, net iš svetimų kraštų ir miestų. Aš pasitvarkau sijono raukšles ir užsidedu naujai pasiūtą, prašmatnų galvos apdangalą. Tėvas minėjo, kad šiandien turiu atrodyti nepriekaištingai, nes jis turės nuostabių naujienų visiems. Įdomu, ar vėl įsigijo naują dvarą? Vėl pasigirsta beldimas į duris.
– Ateinu! – šūkteliu, šiek tiek susinervinusi.
Įžengiu į pagrindinę salę. Šiandien ji išpuošta ypa
gražiai. Išmarginta auksiniais raštais ir ornamentais, langus puošia dailiausiai išsiuvinėtos raudonos aksominės užuolaidos, o ant lubų kabo milžiniški krištoliniai šviestuvai su žvakėmis. Grindys šildosi po milžinišku tikro kailio kilimu. Stalai puošiasi staltiesėmis, identiškomis su užuolaidomis. Stalai paserviruoti auksiniais įrankiais ir indais, o per vidurį padėta po žvakę arba auksinę vazą su puokšte raudonų rožių.
– Brangioji, štai kur tu! Visur tavęs ieškojom, – iš nugaros girdžiu vis artėjantį motinos balsą. – Tavo tėvas prašė pakviesti, jog prisijungtum prie jo priimti ir sveikinti atvykusius svečius.
Aš..? Priiminėti svečius..? Neprisimenu, kada paskutinį kartą tai dariau aš, o ne motina, tačiau nustūmiau visas abejones į šalį ir nukulniavau pas tėvą.
Pagaliau jau visi atvyko, galiu atsipalaiduoti ir aš. Salė pilnut pilnutėlė žmonių, visur laksto ir nešioja maistą tarnai, vos yra vietos šokiams. Dalis žmonių išeina į parką atsikvėpti. Matau, kaip tėvo kakta šiek tiek įsitempia. Turbūt jis irgi pastebėjo, kad ne visi salėje. Jis prabraukia susiraukšlėjusia ranka savo trumpus, žilus plaukus, nužingsniuoja iki ceremonmeisterio ir kažką pakužda. Šis, atrodo, visai nesureagavo, tik užlipo ant pakylos ir pradėjo pūsti savo paauksuotą trimitą. Nekenčiu šio garso. Jis toks aštrus ir skardus, tarytum ausis pjauna. Žmonės iškart nurimsta. Girdėti tik gale salės besišnabždantys keli svečiai. Pagaliau trimito garsai baigiasi, o ceremonmeisteris skardžiu balsu taria:
- Prašau visų nurimti ir paklausyti mūsų mylimo, brangaus kunigaikščio svarbių naujienų!
Mano tėvas vos matomai linkteli savo pavaldiniui, leisdamas žinoti, kad jo pagalbos nebereikia, ir pats užlipa ant pakylos.
– Gerbiami svečiai, šis vakaras yra ypatingas. Ypatingas ne tik skaniomis vaišėmis ir linksmais šokiais. Džiugiai galiu pranešti, kad greitai įgysime vienus iš turtingiausių ir galingiausių sąjungininkų iš Pietų, kadangi mano brangiausioji dukrelė apjungs mūsų šeimas vestuvėmis! Tokių galimybių dažnai neturime, tad švęskite, puotaukite, šokite ir linksminkitės!
Tą akimirką, atrodo, pamiršau, kaip kvėpuoti. Mano krūtinė sunki, vos galiu įkvėpti, o širdis ima plakti taip stipriai, kad rodės, kažkas plaktuku daužydamas iš vidaus bando ištrūkti. Vestuvės..? Kaip jie galėjo šitaip pasielgti… Kaip jie galėjo priimti tokį sprendimą, manęs nepaklausę?! Visą gyvenimą jie kalbėdavo, kaip mane myli ir rūpinasi, tačiau be problemų nori išsiųsti mane į kitą Lietuvos galą! Mano mintis nutraukia aplink susispietę žmonės, kurie pristoja mane sveikinti, tačiau aš jų nematau. Akyse susikaupusios ašaros tarytum paskandina visą salę po vandeniu. Matau tik šešėlius, kurie, atrodo, bando mane praryti, ir nueinantį tėvo kontūrą. Prasibrovusi pro žmonių minią nuseku paskui jį.
Jis eina sparčiai, manau, žino, jog jį seku. Sustoja tik nuėjęs į balkoną. Nežiūrint aplinkybių, čia būtų nuostabi vieta, viena gražiausių visame dvare. Aš dažnai čia būdavau, skaitydavau knygas ir grožėdavausi kraštovaizdžiu. Man čia patiko, buvo ramu, iš čia galima stebėti netoliese esančius žmones, o jie tavęs nepastebi. Čia būdama jaučiuosi nepaliečiama.
Kunigaikštis atsiremia į baltus akmeninius turėklus ir žiūrėdamas į parką taria:
– Kalbėk, – atsidūsta garsiai. – Žinau, kad pyksti.
Manyje užverda pyktis. Jis ką tik sugadino mano ateitį ir gyvenimą ir net nesugeba į mane pažvelgti?!
– Kaip jūs galėjote! Tėveli, juk pats puikiai žinote, ką manau apie tėvų renkamas vedybas. Ar aš jums visai nerūpiu? Ar pagalvojote, kaip man teks jaustis ir gyventi?! Aš to vyro net nepažįstu, kaip galiu už jo tekėti.. Argi manęs visai nepasiilgsite, kai būsiu kitam Lietuvos gale? Ar visai nemylite? – lemenu žodžius, vos tramdydama ašaras.
– Atsiprašau dukrele, bet nebuvo kito pasirinkimo. Mes turime daug priešų ir daug kas nori mums pakenkti, pasisavinti mūsų turtus. Jų šeima yra labai turtinga ir turi daug galios. Tau niekada nieko netrūks, visko turėsi…
– Man ir čia nieko netrūksta, – įsiterpiu.
Jis pagaliau pakelia akis ir pasižiūri į mane. Jo akys perpildytos sielvarto, o kaktoje matyti daugiau raukšlių nei visada. Akimirką gali pasirodyti, jog jam reiks tekėti, o ne man.
– Gal ir taip, – tęsė jis. – Tačiau tai nėra tokia tragedija, kokią tu darai. Daugelis tavo amžiaus merginų jau seniai turi vyrus. Tavo pusseserė Barbora jau net ir laukiasi palikuonių. Kodėl negali ir tu? Juk darytum tai dėl savo šeimos, ne vien dėl savęs. Tavo vyras dar sveikas, esi jo tik antra žmona, tad jis žino, kaip elgtis su savo sutuoktine. Kelis metus dar galėsi dėl nieko nesukti galvos, o po kelių metų galėsi prižiūrėti savo vyrą senatvėje. Aš ir tavo motina labai tave mylime ir linkime geriausio, o jis puikus, turtingas jaunikis.
Negaliu patikėti savo ausimis, ką girdžiu. Noriu dar kažką sakyti, tačiau esu priblokšta. Aš jam tikrai nerūpiu, jei nori mane ištekinti už kažkokio senio! Visą vaikystę svajojau sutikti savo sielos draugą, patirti tikrą meilę, tačiau jie visa tai atėmė. Deja, negaliu niekam prieštarauti, neturiu pasirinkimo. Nebegaliu sutramdyti savo ašarų, jaučiu, kaip dideli lašai plaukia mano skruostais. Atrodo, viskas sustojo laike, girdžiu tik balsų aidus, nors matau, kad tėvas man dar kažką sako, vaizdas liejasi aplinkui, viskas pradeda suktis. Jau nebevaldau savo kūno, bet juntu, kad imu bėgti. Jaučiu, kaip visi į mane spokso, bet man jau nebesvarbu. Išbėgu iš dvaro į parką, tačiau nesustoju tol, kol nepasiekiu upelio. Parklumpu ant kelių ir pradedu verkti. Čia vienintelė vieta, kur nevaikštinėja žmonės. Vaikystėje visada čia ateidavau, kai norėdavau pabūti viena ir pasislėpti. Čia gražu. Ne. Magiška. Ypa
dabar, naktį. Sidabrinė mėnesienos šviesa apšviečia visą parką. Girdžiu, kaip švelniai vėjo kutenami lapai kužda man į ausį. Jaučiu, kaip pašiurpo mano oda nuo naktinio vėjo, o po kojomis drėgna, švelni žolė glosto man kelius. Čia taip tylu ir gera. Tik fone girdisi tylūs iš dvaro sklindantys balsai. Tačiau per ašaras nieko nei matau, nei girdžiu. Staiga net krūpteliu pajutusi, kad kažkas palietė mano petį. Pakėlusi galvą matau dvi gražiausias akis pasaulyje: sodriai mėlynos spalvos, jose atsispindi visi pasaulio vandenynai ir jūros. Jos atrodo šiltos ir pažįstamos, lyg mamos apkabinimas.
– Panele, ar jums viskas gerai? – atsipeikėti padeda švelnus, žemas balsas. – Gal galėčiau jums padėti? Atrodote pabalus…
Dabar galiu jau geriau įsižiūrėti į mįslingąjį vaikiną. Jis aukštas, per drabužius matyti, kad tvirto sudėjimo. Jo auksiniai, geltoni plaukai tarytum švyti, net ir naktį. Užburiančios didelės, mėlynos akys su ilgomis blakstienomis ir vešliais antakiais. Jo oda įdegus, greičiausiai nuo darbo lauke. Iš drabužių matosi, jog jis nėra kilęs iš kilmingųjų, greičiausiai tėvas jį pasamdė šiam pokyliui kaip tarną. Jis žvelgia į mane žemyn su švelnia išraiška.
– Panele Daumile? – sutrikęs paklausia. – Ar jūs gerai jaučiatės?
Staiga grįžtu iš savo minčių ir prisimenu, kas įvyko. Nenoriu atrodyti silpna, tad bandau praryti ašaras ir ramiai atsakyti, tačiau nesėkmingai. Kūnas neklauso. Vėl pradeda riedėti ašaros.
– Ne… – atsakau pašnibždomis.
Nesuprantu, kaip tai įvyko, kodėl juo pasitikėjau. Juk jis prasčiokas, niekada nesupras mano sunkumų. Apskritai gėda būti pastebėtai su juo kalbant, tačiau man per daug visko buvo galvoje, kad laikyčiau tai savyje. Pradedu išsipasakoti. Jis nieko nesako, tik žiūri į mane su užuojauta ir prisėda šalia. Taip liekame sėdėti beveik visą naktį.
Tai buvo pirmas kartas, kada sutikau Vincentą.
/Asociatyvi nuotr./
