Kultūros dienos proga, balandžio 15 d., Akademijos kultūros centre paskelbus Kėdainių ,,Kultūros versmės“ laureatą, kad ,,Už viso gyvenimo nuopelnus“ apdovanojama Violeta Berlėtaitė, jai plojo visa salė.
Ji buvo įvertinta už aktyvų ir ilgametį darbą Kėdainių rajono paminklosaugos srityje, indėlį į kultūros vertybių išsaugojimą ir prikėlimą naujam gyvenimui.
,,Man buvo didelis siurprizas, aš to nesitikėjau. Po to net apsiverkiau. Jau beveik dvidešimt metų nebedirbu to darbo, bet labai džiaugiausi, kad po tiek metų mane dar prisimena ir įvertina“, – atslūgus įspūdžiams, neslėpdama emocijų sakė pati laureatė, sutikusi ,,Kėdainių mugei“ papasakoti apie savo darbų pradžią bei labiausiai atmintyje įstrigusius momentus.
Darbo pradžia buvo sunki
,,Gimiau Krakėse, bet gyvenom ir Kėdainiuose, paskui vėl truputėlį Krakėse, ir vėl Kėdainiuose.
Krakiškiai mane laiko sava – ir dabar nuvažiavus į Krakes, visi mane Vilyte vadina.
Mane daug kas pažinojo, žinojo, kad tokia Violeta Berlėtaitė vaikšto po rajono apylinkes pėsčia, kad galėtų savo akimis pamatyti vertingus paminklus. Niekas daugiau taip nevaikščiojo.
Iš tiesų, pėsčiomis apėjau visus rajono istorinius paminklus, atminties ženklus ir pan., kad žinočiau, kur jie yra ir pasakyčiau kitiems.
Nuo 1975 m. sausio 1 d. pradėjau darbą. Pradžia buvo labai sunki, užtat, kad niekas iki tol nebuvo dirbęs tokio darbo, nebuvo ko paklausti. Pradžioje aš buvau paminklotvarkininke ir metodininke, vėliau tapau paminklosaugininke.
Kaip dabar prisimenu, Kultūros ministerija suorganizavo pirmą seminarą ir surinko iš visų Lietuvos miestų paminklosaugininkus. Visiems aiškina, visi sėdi, žiūri, klausosi ir galvoja tikriausiai taip, kaip ir aš: ,,Parvažiavus pirmiausia pasakysiu, kad aš to darbo nedirbsiu“.
Kai visi pasikalbėjom, geri patarėjai mus ramino sakydami, kad iš pradžių bus sunku, o paskui pamatysit. Juk vaisių nuskini tik įdėjus darbo“, – prisiminė darbo pradžią jauna specialistė.
Pirmiausia susidarė planą
Gavusi šį darbą, pirmiausia susidarė tokį planą, kad sužinotų, kur kas yra, ir ką reikia daryti, juk šiame darbe turi būti ir archeologas, ir architektas, ir istorikas, ir dailėtyrininkas. Ir viską turi nusimanyti.
Pasakojo, jog pradžioje buvo sunku, bet ji turėjau daug gerų mokytojų. Jei ko nežinodavo, visada klausdavo.
Paskambindavo į Kultūros paveldo departamentą, klausdavo, ką daryti, jei iškildavo kokia problema. Ir jai tikrai visada padėdavo ir atsakydavo.
Dirbdama paminklosaugininke, Violeta Berlėtaitė turėjo sužinoti, kur rajone yra ir kokie archeologiniai paminklai – senkapiai, piliakalniai; istoriniai paminklai – istoriniai pastatai; architektūros paminklai – bažnyčios, pastatai, Dvaro sodybos, dailės paminklai – tapybos darbai, skulptūros, daugiausia jų išliko bažnyčiose.
Mėgo darbą padaryti iki galo
,,Pradžioje ypač sunku buvo dirbti bažnyčiose, kadangi iki to laiko tokio darbo niekas nedirbo. Nuvykus į bažnyčią, kunigai klausdavo: ,,O ko tu čia atvažiavai, gal nori atimti tuos paveikslus?“.
Bet man labai pasisekė, kad su visais kunigais aš labai gerai sutardavau ir dirbti man nebuvo jokių problemų. Netgi paprašydavau, kad man papasakotų, paaiškintų, koks čia pavaizduotas šventasis, kad aš teisingai jį aprašyčiau.
Ypač daug vertingų istorinių paminklų yra Paberžėje.
Lietuvos kultūros registre yra visas Paberžės dvaro sodybos ir Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios statinių kompleksas. Visi esantys dailės kūriniai yra dailės paminklai.
Jie jau buvo įtraukti į paminklų sąrašą, tik reikėdavo padaryti jų aprašus, išmatavimus, aprašyti, kokia jų būklė (ar suskilęs, ar suaižėjęs, ar patamsėjęs, ar nusitrynęs lakas ir pan.)
Bet tai nebuvo sunku, po truputį išmokau tai daryti. Žinodavau, kad reikia tą padaryti ir darydavau. Aš mėgau darbą padaryti iki galo“, – prisimena Violeta.
Kėdainių rajonas buvo pirmose vietose
,,Mūsų Kėdainių rajonas šio darbo srityje buvo pirmose vietose – Kėdainius susirinkimuose minėdavo pavyzdžiu.
Tada aš turėjau gerą užnugarį Kultūros paveldo departamente. Jie matydavo, kad aš tikrai stengiuosi. Dažnai ten važiuodavau. Ko nežinodavau, klausdavau ir visus mums pavestus darbus, atlikdavau.
Kas kiek laiko turėdavau pateikti ataskaitas – ką padariau per metus, aš turėdavau atvežti surašius technikinius apžiūros aktus, įsipareigojimus, žodžiu viską, kas buvo liepta padaryti.
Kompiuterių tada tai nebuvo, viską rašydavom ranka. Su spausdinimo mašinėle irgi negalėdavai dirbti. Nes vietoje surašius įsipareigojimą, reikėdavo duoti atsakingam žmogui pasirašyti.
Įsipareigojimai buvo sudaromi tam, kad žmogus žinotų, kad tas dailės ar architektūros paminklas, su kuriuo jis susijęs, jau yra įtrauktas į kultūros vertybių sąrašą ir jį reikia saugoti.
Be leidimo, negalima buvo restauruoti, turėdavom gauti leidimus. Restauruoti galėjo tik profesionalūs restauratoriai, kurie turėjo teisę dirbti šį darbą“, – neeilinio darbo virtuvę atskleidžia specialistė.
Surinko V. Svirskio kryžius
V. Berlėtaitė pasakojo, kaip ji rinko garsiojo lietuvių dievdirbio, liaudies menininko, vieno žymiausių XIX amžiaus kryžių skaptuotojo Vinco Svirskio kryžius, kurie buvo išsimėtę po visą rajoną. Tikslas buvo išsaugoti blogos būklės V. Svirskio kryžius, juos konservuojant ir restauruojant.
Teko jai važiuoti pas kiekvieną žmogų, reikėjo paprašyti, kad leistų tą kryžių nuimti. Buvo tų kryžių ir kapuose, ir prie sodybų, kryžkelėse. Kiti buvo paimti iš Kėdainių kapų – nuvirtę, sutrūniję.
Medis – neilgalaikis, neatlaikęs metų naštos, pradeda pūti. Nors dėl kryžių ilgaamžiškumo, kryždirbys medį pastatydavo atvirkščiai – šaknys būdavo į viršų, o viršūnė – į apačią.
,,Gynė“ kryžių su kastuvais ir šakėmis
Žmonės juos noriai atiduodavo. Kai kuriuos konservuotus kryžius ji sugrąžindavo atgal.
,,Dabar aš džiaugiuosi, kad tokia graži Vinco Svirskio salė, su jo kryžiais yra Kėdainių krašto muziejuje.
Ne visi esantys muziejuje kryžiai yra mano surinkti, bet didžioji dauguma surinkti ir visi yra konservuoti.
Aš juos išveždavau į Vilnių, kur restauravimo dirbtuvėse atlikdavo konservavimo darbus ir atveždavo atgal“, – pasakojo ji prisiminusi vieną kiek tragikomišką situaciją.
Violeta pasakojo, kaip gavusi mašiną nuvažiavo į Šventybrastį, kur buvo planuota paimti kryžių ir nuvežti jį restauravimui, bet atėjo žmonės su kastuvais, su šakėmis jo ,,ginti“, galvodami, kad norim kryžių pavogti.
Paskui nuvažiavus pas tą žmogų, kuris atidavė tą kryžių, jis pats pamatė, kad reikia jį gelbėti, žmonėms buvo paaiškinta, kad viskas sutarta ir taip turi būti.
Už darbą dienai – 3 rubliai
Pašnekovė pasakojo, kad tuo metu Kėdainių rajone vyko daugiausiai ekspedicijų.
,,Dar aš tokį darbą darydavau, ko niekas nedarė. Kadangi į paminklų apskaitos sąrašą buvo įtraukta laikinos kaimo kapinaitės, kuriose jau nebuvo laidojama.
Mums reikėjo patikrinti ar ten buvo kapinaitės, ar jų ten nebuvo. Atvažiuodavo archeologas iš Kultūros paveldo departamento, Kultūros ministerija skirdavo lėšų – vaikams po 3 rublius per dieną.
Į ekspediciją dirbti važiuodavo mano kiemo vaikai, visi mano daugiabučio laiptinės vaikai, mano sūnus Arnas. Važiuodavom su sunkvežimiais.
Vaikai mielu noru važiuodavo ir visą dieną už tuos 3 rublius saulėje dirbdavo. Kasti reikėjo su kastuvais, labai sunkiai. Tai buvo žemės plotas, kur reikėdavo padaryti perkasas“, – pasakojo ji.
Aptiko Plinkaigalio senkapį
,,Būdavo, kad viduryje lauko iškasam kokius žmonių griaučius ar kaulus. Aš taip 1976 metais aptikau Plinkaigalio senkapį. Juk dirbant tokį darbą domiesi, skaitai, vartai knygas.
Visai netikėtai aptikau žalvarines detales, nuvežiau į Vilnių, paklausiau, ar toje vietoje negalėjo būti kokie nors kapai. Nors tada kapai buvo visai ne toje vietoje.
Atvažiavo tuomet archeologu dirbęs Eugenijus Jovaiša, visą mėnesį tyrinėjo, patikrino, nustatė, kad tai yra kapinynas.
Paskui 8 metus Plinkaigalio senkapis buvo tyrinėtas. Istorijos institutas tam skyrė lėšų. Buvo surasta beveik 500 eksponatų. Tai buvo labai įdomus senkapis, žinomas nuo 4 amžiaus.
Kasmet dirbti atvažiuodavo žmonių ir iš Vilniaus. Sudarydavom sąlygas, jie būdavo apgyvendinti. Archeologas Vytautas Kazakevičius atvažiuodavo dirbti iš Vilniaus.
Dirbo Plinkaigalio vaikai ir Istorijos instituto darbuotojai. Kai susitinku, ir dabar prisimenu tuos žmones iš Istorijos instituto – labai gražiai sutariau su visais, labai buvo gera dirbti“, – prisimena kone penkiasdešimties senumo įvykius.
Dėmesys Kėdainių senamiesčiui
Didelį dėmesį Violeta skyrė unikaliam Kėdainių senamiesčiui.
Violeta Berlėtaitė pasakojo, jog darbo pradžioje didelį dėmesį ji skyrė unikaliam Kėdainių senamiesčiui. Mūsų senamiestis archeologiškai nebuvo ištirtas – kas kaip norėjo, tas taip dažė, ką norėjo, kasė. Reikėjo užsiimti pirmiausia tais darbais.
Kur buvo vykdomos statybos, reikalavo, kad būtų atlikti archeologiniai tyrimai. Didžiausias jos pagalbininkas darbe buvo šviesios atminties archeologas Algirdas Juknevičius. Kad ir nedidelį lopinėlį kasdavo, ji prašydavau, kad archeologas atvyktų ir kaip profesionalas įvertintų, kokia to vertė.
Tuomet buvo dirbama su kastuvais, padėdavo vaikai ir moksleiviai. Prieš statant tuometinį prekybos centrą ,,Saulutė“, toje vietoje stovėjo labai įdomūs namai, buvo stiklo pūtykla.
Deja, atsirado ,,Saulutė“, vėliau – biblioteka. Buvo užstatyta Evangelikų reformatų bažnyčia, žmonių vadinama Kalvinų bažnyčia.
Pas mus kiekviena konfesija turėjo savo bažnyčią. Visas bažnyčias reikėjo prižiūrėti, tvarkyti, sudaryti projektus, juos parengti ir gauti pinigų, kad būtų išsaugotos. Tuo irgi rūpinausi.
Džiaugiuosi, kad turėjau gerų draugų, kurie man padėjo“, – prisimena Violeta.
Jai šiandien smagu pereiti Kėdainių senamiesčiu. O kai atvažiuoja pažįstami, iš Dailės instituto.
Atvažiavo kartą grupė žmonių, paskambino Violetai ir paprašė, kad ji surengtų ekskursiją po senamiestį. Ilgai jie stebėjosi, kaip čia gražu.
Dar nebuvo tiek daug gėlynų, kaip dabar, bet vis tiek, mūsų senamiestis, aikštės, gatvės sutvarkytos. Restauruoti pastatai, atsižvelgus į tai, kaip jie atrodė anuomet.
Savo rankomis tvarkė Radvilų kriptą
Pasak paminklosaugininkės, ypač vyresniosios kartos žmonės žino, koks buvęs Evangelikų reformatų bažnyčios likimas, kaip ji buvo niokojama.
Sovietmečiu ten buvęs grūdų sandėlis, maždaug nuo 1960-ųjų veikė Kėdainių sporto mokykla.
1980 m. buvo nuspręsta pertvarkyti į koncertų salę. Tada prasidėjo restauravimo procesas, jis gerokai užtruko, pasibaigė Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir 1991 m. šita bažnyčia pateko į Krašto muziejaus priklausomybę. Ten įkurtas Radvilų muziejus – patalpinta Kunigaikščių Radvilų sarkofagai – vienas iš lankomiausių objektų.
,,Bažnyčios požemiuose buvo labai daug kriptų. Reikėjo jas sutvarkyti, surinkti besimėtančius žmonių kaulus. Ten laidodavo didikus, žymesnius žmones, reformatus. Kristupo Radvilos radom tik kaulus, Jonušo Radvilos – mumiją, dar rasti keturi vaikų karstai.
Kai reikėjo požemiuose tvarkyti, niekas nėjo, turbūt bijojo, teko tvarkyti pačiai. Išlikę buvo tik kai kurių žmonų skeletai. Aš juos išsitraukiau, susidėliojau, susirišau ir išvežiau į Vilnių ištyrimui.
Buvo sudaryta komisija, keliami reikalavimai ištyrinėti, kas palaidota, kokiomis ligomis sirgo žmonės, nuo ko jie mirė. Buvo rasta labai daug vaikų kaukolių, bet viskas buvo išdraskyta, dalis kriptų buvo sunaikinta visai.
Mat vedant šildymą, ten buvo kasama, niekas anksčiau nekreipė dėmesio, kad ten žmonių palaikai.
Paskui mes po vieną kriptą padarėm, sutvarkėm, pastatėm stelažus, įjuos sudėjom žmonių palaikus“, – pasakojo Violeta Berlėtaitė, nesureikšmindama savo darbo, nors ji Kėdainiams ir visai Lietuvai padėjo išsaugoti dalį Lietuvos istorijos.
Violeta sakė buvusi labai laiminga, kai jai pavyko įgyvendinti dar vieną projektą. Jos dėka Kalvinų bažnyčiai buvo gautas suolų projektas, pagaminti tokie patys suolai kaip Vilniaus katedroje – jų atlošai reguliuojasi ir atsisėdus gali žiūrėti į vieną ir į kitą pusę. Gali patogiai klausytis vargonų ir tuo pačių stebėti kas vyksta bažnyčios priekyje. Dabar tie suolai praverčia tolimesniam gyvenimui.
Gelbėjo Šv. Juozapo bažnyčią
Kėdainiečiai taip pat mena, kai sovietmečiu Šv. Juozapo bažnyčioje veikė Elektros aparatūros sandėlis. Altoriai buvo užkrauti net ir degiomis medžiagomis. Rajono paminklotvarkininkė ir dėl to negalėjo ramiai gyventi.
,,Išsikviečiau tuometinį Kėdainiuose dirbusį Higienos centro direktorių Romą Sabaliauską.
Kadangi sanitarinės sąlygos ten buvo labai blogos, mes surašėm tokį dokumentą, kurį nuvežus į Kultūros paveldo departamentą, atsivežiau didžiulę komisiją.
Ši komisija Įpareigojo Elektros aparatūros gamyklą altorius atskirti su vielinėmis perdangom, atjungti elektrą, kad nekiltų gaisras, kadangi medinėje bažnyčioje buvo laikomi tepalai. Šiek tiek išgelbėta buvo.
Kai gamykla išsikėlė, net pasiekėm Maskvą, kad mums tą pastatą atiduotų.
Buvo paruoštas ir pirmasis projektas – įkurti religinio turinio muziejų, ten pastatyti V. Svirskio kryžius.
Tačiau geriausia išeitis buvusi, kai viskas buvo atiduota teisėtiems šeimininkams – bažnyčiai.
Projektas buvo pataisytas, jį finansavo Kultūros ministerija. Reikėjo gauti medžiagų bažnyčios stogui atnaujinti.
Dėl stogo važiavau į Vilnių, pas šviesios atminties Algirdą Brazauską, kuris tuomet užėmė aukštas pareigas, vadovavęs Statybos ir planavimo skyriui. Gavus jo leidimą, į Kėdainius atsivežėme skardos visai bažnyčiai uždengti.
Restauruoti tuomet reikėjo daugiau ką. Tuo metu su to meto bažnyčios tarnavusiais kunigais, bendromis jėgomis viską padarėm. Labai gaila, kad nebuvo sukaupta pinigų pabaigti restauruoti šoninius bažnyčios altorius.1991 m. Šv. Juozapo bažnyčia buvo atšventinta.
Bažnyčios požemiuose buvo viena kripta, buvo išlikęs karstas, žmonių kaulų likučiai. Šią kriptą irgi teko man sutvarkyti, paskui ją uždarėm“, – vardino savo darbus V. Berlėtaitė.
Išskirtinis ryšys su Tėvu Stanislovu
V. Berlėtaitė pasakojo, kad ją siejo išskirtinis ryšys su Tėvu Stanislovu.
,,Kai pirmą kartą pas jį darbo reikalais atvažiavau į Paberžę, jis manęs klausinėjo, ką aš čia darysiu. Aš jam gražiai paaiškinau, viską pasakiau, prisistačiau, kas aš esu, kad man reikia apžiūrėti ir aprašyti šventuosius paveikslus, kurie yra dailės paminklai. Jis sutiko pasakęs: ,,Eik, daryk, ką nori, tik jų neišvežk“. Sakiau, kad jums reikės pasirašyti, kad jie yra saugomi.
Paskui mes labai sutarėm, aš pasistengiau, kad visi kryžiai, esantys Paberžėje būtų restauruoti. Jis prašė, kad juos atgal sugrąžinčiau į bažnyčią. Du kryžiai jau buvo pieš mane surinkti ir dar du V. Svirskio kryžius aš atvežiau.
Tai unikalūs istoriniai paminklai, kurie yra išlikę. Dabar jie konservuoti, visi keturi stovi Paberžės bažnyčioje“, – šiltai pirmąją pažintį su Tėvu Stanislovu prisiminė ji.
Paberžėje – 1863 metų sukilimo muziejus
Ne tik Paberžės bažnyčia, bet visas bažnyčios statinių ansamblis yra istorinis paminklas.
Netoli Paberžės bažnyčios buvo Šilingų dvaras, kuriame vėliau įkurtas vienintelis Lietuvoje 1863 metų sukilimo muziejus. Šis muziejus atsirado irgi Violetos Berlėtaitės dėka.
Tačiau prieš tai ten buvusi mokykla, paskui mokykla išsikėlė, gyveno asocialūs žmonės, daug kas buvo išdraskyta, suniokota.
,,Norėjau, kad tame pastate įsikurtų kokia muzikos ar dailės mokykla, kad vyktų vasaros plenerai.
Tačiau tuometinė valdžia ten neleido nieko įkurti, nes tai buvo Paberžė, didžiulis traukos centras, ten gyveno Tėvas Stanislovas, pas kurį atvykdavo žmonės iš visos Lietuvos, net ir tie, kurie neturėjo dvasios ramybės, ieškodavo paguodos. Jis visus priimdavo. Jam buvo nesvarbu, koks tu būsi – tikintis ar netikintis.
Važiavau vėl į Kultūros paveldo departamentą, į Kultūros ministeriją, kad leistų įkurti čia tokį muziejų. Kultūros departamentas finansavo projektą, pastatą mes atgavom.
Taip buvo įkurtas pirmasis ir vienintelis 1863 metų sukilimo muziejus. Į tuos namus įsikėlė labai geri žmonės – skulptorius Genrikas Galvanauskas su žmona Regina“, – dalinosi prisiminimais Violeta.
Rado gerus žmones
V. Berlėtaitė teigė, kad su Galvanauskais ją siejo dar viena istorija.
,,Aš juos prisiviliojau, kad jie atvažiuotų iš Šiaulių. Jie gyveno mieste. Regina buvo solinio dainavimo mokytoja, o jis buvo skulptorius.
Kaip dabar atsimenu, Krakėse vyko pleneras, kuriame dalyvavo dailininkai iš įvairių vietų. Nuvažiavusi aš jiems pasiūliau padaryti ekskursiją į vieną vietą. Pagalvojau, kad kažkam ta vieta vis tiek ,,užklius“.
Aš juos visus nuvežiau į Paberžę, pasakojau apie ją, supažindinau su Tėvu Stanislovu. Viską jiems parodėm.
Ir vienas iš tų menininkų sako: ,,Aš čia atvažiuosiu gyvent“. Tai buvo G. Galvanausko pasakyti žodžiai“, – kaip šiandien juos atsimena pašnekovė.
Iš pradžių, kaip pasakojo Violeta, ji abejojusi, ar gali žmogus iš didmiesčio atvažiuoti į Paberžę ir čia apsigyventi. Bet jie atvažiavo ir iki šiol gyvena. Jie saugojo, gražino tuos namus.
Regina Galvanauskienė surinko unikalią medžiagą muziejaus ekspozicijai, niekas tiek nebūtų surinkęs. Ji apvažiavo Lietuvos muziejus, ieškodama medžiagos šiam muziejui. Pradžioje buvo nedaug eksponatų, paskui jų vis daugėjo.
Po rekonstrukcijos Paberžės sukilimo muziejus žymiai pasikeitė, bet pirminis muziejus paminklosaugininkei buvo artimesnis, labiau priminęs tuos istorinius laikus.
Muziejus tapo traukos centru
Kaip mena istoriniai šaltiniai, Antanas Mackevičius, sukilimo vadas, iš kaimo surinko 250 žmonių, dar 50 iš kitų vietų ir 1863 metais pradėjo sukilimą.
Jo atminimui pastatyta kalvelė, simbolinis kapas, aplinkui pastatyti keturi koplytstulpiai, viduryje – saulutė. Tai G. Galvanausko darbas. Jis yra padaręs labai daug skulptūrų, kryžių, atminties ženklų, kurie matomi Paberžėje bei kituose kaimuose.
Dabar užaugę ir Galvanauskų vaikai, kurie ir savo vaikų turi.
,,Dabar jie sako, mes niekada negrįžtume ten, kur gyvenome. Kai atsikraustė su visa šeima, vaikai pasakė, kad jie nori čia būti.
Regina pradžioje nežinojo, kokio darbo imtis. Ji dirbo vargonininke Paberžės bažnyčioje, Miegėnų mokykloje mokytojavo. Įkūrus muziejų, ji oficialiai tapo muziejaus darbuotoja.
Dabar muziejuje dirba jos marti Alina. Regina lankytojams veda ekskursijas, ji išsamiai papasakoja, ji nuoširdžiai įsigilinusi į tą darbą. Čia organizuojamos parodos, kiti renginiai“, – kalbėjo V. Berlėtaitė, iki šiol palaikanti artimą ryšį su Galvanauskų šeima.
Tvarkė Česlovo Milošo gimtinę
Lygiai taip pat, ji norėjo sutvarkyti Nobelio premijos laureato Česlovo Milošo gimtinę. Pirmiausia ji pakvietė atvykti Andžejų Milošą, jo brolį ir dar vieną lenką. Atvežė juos į tą vietą, kur buvo jų vaikystės namas Šetenių kaime.
,,Atsivežiau ir parodžiau. Andžejus pažadėjo pakalbinti, kad atvažiuotų čia jo brolis Česlovas. Nutarėm atstatyti jų namus.
Tada daug prisidėjo tuometinis Tiskūnų kolūkio pirmininkas šviesios atminties Vansevičius. Daug buvo surengta talkų, labai daug dirbo Tiskūnų moksleiviai, buvo tvarkomas parkas.
Viskas buvo daroma kartu su žmonėmis, kurie pasitikėjo ir tikėjo, kad tas darbas turi būti dirbamas“, – teigi ji.
,,Kovojo“ dėl sinagogų
Violetai teko nemažai ,,kovoti“ su žydais dėl Kėdainių sinagogų: ,,Pas Žydų draugijos pirmininką Alperovičių važiuodavau gal po tris kartus į mėnesį.
Jiems buvo gražintos tos sinagogos, bet jie jų nerestauravo, nieko nedarė. Vienoje iš jų veikė alkoholinių gėrimų parduotuvė.
Aš jiems pasakiau, jeigu mano bažnyčioj būtų taip, aš nežinau, ką padaryčiau. Jei savo turto nerestauruojate, aš jums surašysiu tokį aktą, kad jums reikės tūkstančius mokėti. Taip ir sutarėm.
Paskui sinagogas jie vėl gražino savivaldybei. Padedant Kultūros departamentui, rajono savivaldybei, paruošus projektą, sinagogos buvo restauruotos.
Turime gražų kultūros objektą – Daugiakultūrį centrą, kuriame yra vietos ir žydų atminimui, čia lankosi daugybė žmonių. Kitoje restauruotoje sinagogoje veikia Dailės mokykla“.
Širdį skauda dėl dvarų
,,Labiausiai man širdį skauda dėl dvarų, kai kuriuos jų galima būtų restauruoti. Nenoriu nieko smerkti.
Buvom paruošę projektą, bet Sirutiškio dvaro neleido restauruoti, nors būtų jis jau restauruotas. Buvo sutvarkytas parkas, sutvarkytos, išvalytos kapinaitės. Buvo nugriauti tie priestatai, kuriuos naudojo elektros aparatūros gamykla. Taip viskas ir liko.
Buvo atvažiavęs Milošo sūnus, kadangi jų senelių čia buvo dvaras, žadėjo milijonus, kad mes sutvarkytume.
Laukėme tų milijonų, bet nesulaukėme. Būdama nepuiki, ėmiau jam ir parašiau, kad norim pasitarti dėl dvaro likimo, ką mums daryti. O jis pasakė: ,,Darykit, ką norit, man tas pats“.
Jau ta karta neturėjo jokių sentimentų savo praeičiai, gyveno kitokį gyvenimą. Tik mums rūpėjo viską išsaugoti, palikti ateinančioms kartoms.
O dvarus restauruoti labai sunku, daug reikia lėšų. Reikalingi įvairūs tyrimai – architektūriniai, menotyriniai, archeologiniai, dar projektą reikia parengti – viskas labai brangu.
Be valstybės pagalbos tokių darbų nepadarysi. Kitose šalyse valstybė tokiems reikalams skiria kažkokį procentą, tik pas mus – ne.
Arba Lančiūnavos dvaras – jame išlikę tokios krosnys, Venecijos kokliai.
Tris kartus tas dvaras buvo aukcione, trečią kartą ji nupirko labai pigiai, už keletą tūkstančių su visais pastatais.
Bet tas savininkas irgi gyvena užsienyje. Kartą atvažiavo ir klausė: Jūs man patarkit, ką aš čia turėčiau padaryti, klausė, kokį darbą jam dirbti. Aš jam pasakiau, kad atvažiuotų gyventi. Sakiau, kad yra tvartų, avidės, galite avis auginti.
Jis tada kažką darė, kad krosnys būtų apsaugotos, sargą pasamdė. Kokia to dvaro situacija dabar, jau nežinau“, – apie dvarų likimus kalbėjo paminklosaugininkė.
Ryšys nenutrūko ir Dotnuvoje
Iškėlus Tėvą Stanislovą iš Paberžės į Dotnuvą, jie palaikė ryšį ir toliau. Violeta prisimena, kad iš vienuolyno išsikėlus internatui, visas rūsys buvo patvinęs fekalijom, reikėjo viską išsemti, sutvarkyti.
Tėvas Stanislovas mokėjo gražiai su ūkio vadovais susitarti, gaudavo transportą, statybinių medžiagų.
,,Aš kiek galėjau, tiek padėjau. Pati važiavau į Jonavos betono mazgą, atvežti betono.
Žmonės ateidavo dirbti, lygiai kaip į Paberžę važiuodavo, tiek ir čia atvažiuodavo.
Vienuolyne buvo įrengti kambariai, atvažiavę galėdavo gyventi, tik krosnį teko pačiam pasikūrenti.
Tėvas Stanislovas gelbėjo vienuolyną, kiek galėjo, o lėšų niekas neskyrė, viskas buvo tvarkoma jo iniciatyva. Lėšų skirdavo tik medžiagom, bet viskam reikėjo žmonių rankų.
Dotnuvos žmonės irgi labai daug prisidėjo prie to, kad ten būtų viskas tvarkoma. Žinau, kad miestelio žmonės eidavo gaminti visiems darbininkams valgį“, – pasakojo apie darbus, tvarkant Dotnuvos vienuolyną.
Į Paberžę sugrįžo visiems laikams
Tėvas Stanislovas sakė: ,,Aš keliais pareičiau į Paberžę, jeigu tik man leistų“. Paskyrus kunigą į Dotnuvos bažnyčią, Tėvas Stanislovas sugrįžo į Paberžę.
Violeta skaudžiai išgyvenusi ir Tėvo Stanislovo ligą.
Dažnai jį lankydavo, atvirai su juo pasikalbėdavo, rūpinosi, kad jis gautų geriausių vaistų.
,,Tą dieną, kai jį ruošėsi išvežti į Kauną, aš jį aplankiau.
Nelabai norėjo manęs leisti, bet aš vis tiek įsiprašiau.
Jis labai prašė, kad jo nevežtų. Sakiau, kad ligoninėje jam bus tik geriau, nes jis nieko negalėjo valgyti.
Atsisveikinom, jam per skruostus nuriedėjo ašaros, vis prašė: ,,Neatiduok manęs“. Raminau, kad ten jam bus geriau.
Po trijų dienų jis mirė. Buvau atsakinga ir už jo laidotuves. Prieš mirtį jis prašė: ,,Palaidokit mane priešais bažnyčią, kad aš matyčiau, kas ateina“. Jo valia buvo išpildyta.
Buvo įteikta Krašto kultūros premija
,,Smagu man buvo tą darbą dirbti, kurį aš tikrai labai mylėjau.
Dirbdama atiduodavau visą širdį, kai kada mane ,,koplytėle“ vadindavo, gal kas ir juokdavosi iš manęs, ypatingai kai atstatinėjom nugriautus paminklus, kurie buvo pastatyti Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo proga.
Pažymėjom Lietuvos partizanų veikimo vietas, kitas atmintinas istorines vietas.
Žinoma, nemano vienos čia nuopelnas, viskas padaryta gerų žmonių pagalba.
Patys žmonės paraginti eidavo dirbti.
Vien Paberžėje buvo suorganizuota 17 talkų. Vietos valdžia mums parūpindavo transportą.
Darbo metu sukaupiau didelį archyvą, jau kiek nedirbu, mažai jau kažką galiu ir pasakoti.
Prieš išeinant iš darbo, davė kompiuterius. Kiek galėjau, visą medžiagą apie dvarus ir kt. surašiau ir palikau kompiuteryje.
Bet po manęs atėjo kiti žmonės, kiti kompiuteriai…
Kai Jonas Jucevičius rašė knygą apie Kėdainių architektūrą, aš jam daviau daug medžiagos.
Beveik 20 m. nebedirbu, smagu, kai žmonės mane pažįsta ir atsimena“, – užbaigė pokalbį Violeta Berlėtaitė.
Rajono vyr. paminklosaugininkei Violetai Berlėtaitei 1992 metais buvo įteikta Krašto kultūros premija.
