Kėdainiuose karo pabėgėliai iš Ukrainos antrus metus mokosi lietuvių kalbos

,,Sunkiausia derinti žodžių galūnes ir kirčiuoti,“ – taip lietuvių kalbos mokymąsi apibūdina karo pabėgėliai iš Ukrainos, kurie antrus metus Kėdainių suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centre (SJMC) turi galimybę mokytis lietuvių kalbos pagal parengtą programą ,,Lietuvių kalbos pradmenys kitakalbiams kasdienėje ir profesinėje veikloje“. Kaip sekasi lietuvių kalbos mokyti bei mokytis, kalbėjomės su pačiais šios programos dalyviais, mokytoja ir organizatoriais.

Išreiškė savo palaikymą

Kai lankiausi Kėdainių suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centre, programos dalyviai, besimokantys lietuvių kalbos, atidžiai klausėsi lietuvių kalbos mokytojos Genoefos Aužbikienės ir stengėsi įsiminti ant lentos užrašytus lietuviškus žodžius: pieštukas, rankos, tušinukas. Kol dar nesibaigė pamoka, šią mokymo programą sutiko pakomentuoti Kėdainių SJMC direktorė Irina Jančiukienė.

,,Centro bendruomenė, kaip atsakinga, pilietiška bendruomenė, ukrainiečiams, kurie dėl karo veiksmų Ukrainoje pasitraukė į Lietuvą, išreiškė savo palaikymą ir norą padėti. Įgyta patirtis organizuojant įvairias veiklas jaunimui ir suaugusiems, pasitarnavo siekiant ukrainiečiams padėti integruotis į visuomenę, pakalbinti ir prakalbinti lietuviškai. Sėkmingai bendradarbiaudami su Kėdainių skyriaus Užimtumo tarnybos specialistais, subūrėme grupelę dalyvių, norinčių mokytis lietuvių kalbos,“ – teigė I. Jančiukienė.

Šiemet daugiau nei pernai

Pasak direktorės, jau pernai Kėdainių SJMC Neformaliojo suaugusiųjų švietimo skyriuje parengta ir įregistruota Nacionalinėje švietimo agentūroje neformaliojo švietimo mokymo programa „Lietuvių kalbos pradmenys kitakalbiams kasdienėje ir profesinėje veikloje“, siekia formuoti besimokančiųjų lietuvių kalbos gebėjimus, kurie jiems padės gyventi Lietuvoje, įsitvirtinti darbo rinkoje tokiose veiklos srityse, kur reikalingas minimalus arba patenkinamas kalbos mokėjimas: socialinės gerovės, sveikatos priežiūros, transporto paslaugų ir kitų paslaugų asmenims srityse.

,,Pats mokymo procesas vyko sėkmingai, atsiliepimai iš besimokančiųjų pusės kuo geriausi. Labai džiaugiamės, kad lūkesčiai pasiteisino, užsimezgė draugiški, pagarbūs santykiai tarp administracijos, mokytojų, besimokančiųjų. Tai įrodo, kad šiais metais atsirado dar daugiau dalyvių norinčių mokytis lietuvių kalbos. Pasiremdami įgyta patirtimi, tobuliname mokymo procesą ir svarstome galimybę pereiti prie aukštesnio lietuvių kalbos lygio mokėjimo programos įgyvendinimo,“ – ateities planais dalinosi Kėdainių SJMC direktorė.

Programa vykdoma antrus metus

Kėdainių SJMC Neformaliojo suaugusiųjų švietimo skyriaus vedėja Jūratė Vaitonienė papildė, jog šiais metais minėtą mokymo programą šiek tiek teko koreguoti. Kadangi praėjusių metų patirtis parodė, kad dirbti – mokytis kalbos per dieną 8 val. yra per sunku. Šiemetinė programa buvo patikslinta ir užsiėmimai vedami 6 val. per dieną. Truputį pailgėjo mokymosi laikas, tačiau sutrumpėjo kiekvienos dienos darbas, tad lengviau įsisavinamos žinios, atliekamos tam tikros užduotys ir t. t.

,,Visi programos dalyviai siunčiami iš Kėdainių skyriaus Užimtumo tarnybos, su kuria mes aktyviai bendradarbiaujame, rengiant ir vykdant kitų profesijų programas. Lietuvių kalbos mokymo programą kitakalbiams pristatėme Kėdainiuose, Užimtumo tarnyboje susirinkusiems dalyviams ukrainiečiams ir sulaukėme nemenko susidomėjimo. Šiuo metu pagal šią programą mokosi 14 karo pabėgėlių iš Ukrainos – 1 vaikinas ir 13 moterų. Pernai pagal šią programą mokėsi ir ją sėkmingai baigė 9 Ukrainos piliečiai. Džiugu, kad mūsų lietuvių kalbos mokymas padėjo įsidarbinti ne vienam šios programos dalyviui. Lietuvių kalbos pradžiamokslį čia įgijo Hanna Ishchenko iš Mariupolio, kuri šiuo metu sėkmingai dirba VšĮ Kėdainių PSPC odontologijos skyriuje gydytoja odontologe. Kiek teko girdėti, kiti taip pat lengviau susirado darbą. Lietuvių kalbos mokymas trunka porą mėnesių, po to žinios vertinamos testu“, – teigė Jūratė Vaitonienė.

Mokytoja pasiilgo lentos ir kreidos

Ukrainiečius lietuvių kalbos moko lietuvių kalbos mokytoja Genoefa Aužbikienė, anksčiau dirbusi keliose rajono mokyklose – Kėdainių ,,Atžalyno“ gimnazijoje, M. Daukšos pagrindinėje mokykloje bei keliose kaimo mokyklose. Mokė ne tik lietuvių, bet ir anglų kalbos, kadangi be išsilavinimo universitete yra baigusi ir Kėdainių Jonušo Radvilos kolegiją. Vos keli mėnesiai kaip mokytoja tapo senjore ir priėmė iššūkį lietuvių kalbos mokyti ukrainiečius.

,,Pagalvojau, kad tai suaugę žmonės, kad mokyti bus įdomu. Pati prisiminsiu tą laiką, kai dirbau, kadangi keletą metų užsidarius mokyklai, likau be darbo. Ryžausi pabandyti vėl būti mokytoja. Pasiilgau kolegų, buvimo tarp žmonių, mokymo proceso. Pasiilgau ir lentos, ir kreidos,“ – su šypsena pasakoja dabartinė ukrainiečių mokytoja G. Aužbikienė.

Už kiekvieno ukrainiečio – skaudi istorija

Paklausta kaip sekasi mokyti šiuos mokinius, taip mokytoja juos vadina, G. Aužbikienė net negalvodama atsako: ,,Mano mokiniams galvočiau, kad sekasi labai gerai. Jie yra suaugę, motyvuoti, jie žino, ko čia atėjo. O atėjo dėl to, kad nori išmokti lietuvių kalbos, išlaikyti egzaminą, jiems bus lengviau gauti ne tik darbą, bet lengviau bus ir buityje, orientuotis parduotuvėje, leidžiant laisvalaikį gatvėje. Ir mano mokiniai labai nori mokytis, jiems tai yra įdomu. Viena dar mokosi ketvirtame kurse Charkive ir dabar rašo diplominį darbą, kiti jau turi diplomus ir yra įvairaus išsilavinimo – yra juristų, inžinierių. Lietuvių kalbos mokosi vaikinas, kuriam 18 metų. Yra merginų, moterų, kurioms 20, 24, 30 ar per 40 metų. Jie visi yra karo pabėgėliai iš Ukrainos, Kėdainiuose gyvenantys apie metus.

Pasak mokytojos, ji neklausinėjusi kaip jos mokinai atsidūrė Lietuvoje, nors ji žinanti iš kokių vietų jie atvykę ir kad už kiekvieno ukrainiečio – skaudi istorija. ,,Paprašiau praėjusį antradienį per pamoką, gal jie galėtų padainuoti ukrainietiškai. O jie atsakė: negalime dainuoti, mums šiandien sunku dėl to, kad rusai susprogdino Kachovkos hidroelektrinę. Ir man sunku klausinėti jų apie tuos skaudžius įvykius, priminti jiems skaudžius išgyvenimus,“ – mintimis dalinosi ukrainiečius lietuvių kalbos mokanti G. Aužbikienė.

Rimtai žiūri į mokymąsi

Pasidomėjus ar ukrainiečiai mokytis pradėjo nuo lietuviškos abėcėlės, mokytoja Genoefa atsako, kad reikėjo supažindinti su raidėmis, balsiais, paaiškinti, kokie lietuvių kalboje yra dvibalsiai. Ypač jiems sunku ištarti lietuvišką y, kadangi ukrainietiškai ji reiškia u garsą. Sunku ištarti ir derinti žodžių galūnes, aišku, tam reikia laiko.

,,Gal kai kurie mokiniai jau mokėjo keletą lietuviškų žodžių?“ – teiraujuosi mokytojos. Ši atsako, kad viena moteris, kuri dirbo darželyje, keletą lietuviškų žodžių žinojo, bet lietuviškai nekalbėjo. Bet jie visi stengiasi, nori išmokti ir labai rimtai žiūri į mokymąsi. ,,Niekas nesako, kad mums to nereikia – tikrai nėra to. Viena šios programos dalyvė pasakojo, kad norėtų būti čia dar penkerius metus. Klausiau jos, ar ji grįžtų į Ukrainą, jei karas baigtųsi. Tiesaus atsakymo neišgirdau, nes ir situacija labai neaiški. Ji atvykusi karti su šeštoku sūnumi sakė norinti, kad jis čia baigtų mokyklą, labai gerai išmoktų lietuvių kalbą, o paskui Kaune arba Vilniuje studijuotų mediciną. Labai gražūs norai,“ – šyptelna mokytoja.

Pamokos vyksta ir gatvėje

Lietuvių kalbos pamokos vyksta ir žada vykti ne tik Centre, bet ir kitoje aplinkoje. ,,Mes ėjome į miestą, vaikščiojome po senamiestį, tiesiog apžiūrėjome miestą, paminklus, aikštes. Buvome nuėję prie ,,Vaivorykštės“ bei naujojo pėsčiųjų tilto. Planuojame įvairias užduotis atlikti neformalioje aplinkoje: eiti į parką, pabūti gamtoje ir ten mokytis naujų lietuviškų žodžių. Dar pasimokysim žodžių apie rūbus, kad kiekvienas išmoktų apibūdinti savo išvaizdą, rūbus, kokiais apsirengę. Gal aš per daug mokomosios medžiagos jiems duodu, bet kas būna neaišku, jie patys paklausia apie kažką, nors tokių žodžių mes nesimokėm. Jiems įdomu, svarbiausia – nori žinoti tiksliai, ką reiškia vienas ar kitas žodis. Kaip pavyks iki galo prisiminti tai, bus matyti,“ – apie netradicinį kalbos mokymosi procesą pasakojo G. Aužbikienė.

,,Ar mokote ne tik tarimo, bet ir rašybos?“, – vis klausinėju mokytoją.

,,Išmokti rašybos per du mėnesius yra neįmanoma. Mums svarbiausia – perskaityti, suprasti, rasti informaciją ir kalbėti. O rašybos mokysimės tik tiek, kad mokėtų užpildyti tarkim anketas, jei reikėtų darbintis, parašyti savo CV ir pan.,“ – sakė lietuvių kalbos mokytoja, daugiausiai su mokiniais bendraujanti rusų kalba, pridūrusi, kad visi žmonės labai draugiški, atviri, linksmi, jie neparodo, kad jiems labai sunku. Susirinkę į pirmąją pamoką, jie nebuvo tarpusavyje pažįstami, o dabar jau vienas kitą pažįsta. Vieni daugiau bendrauja, kiti – mažiau. Jaunesni daugiau bendrauja mobiliaisiais telefonais, vyresni – daugiau pasišneka.

Galinos vyras iš Lietuvos

Prasidėjus pertraukai, kas nuskubėjo čia pat išgerti kavos ar arbatos puodelį, kas ėjo į lauką pakvėpuoti grynu oru, ar nusileidę į pirmąjį aukštą, užsuko pažiūrėti kaip laiką leidžia Atviroje jaunimo erdvėje paliktas mažylis.

Pakalbinus ne vieną programos dalyvį, norėjosi išgirsti ne tik kaip sekasi mokytis lietuvių kalbos, bet ir apie jų išgyvenimus.

Galina iš Mariupolio į Kėdainius atvyko praėjusių metų gegužę. Kartu atvyko su 11 metų dukra, nuomoja butą P. Lukšio g., netoli upės, jos žodžiais tariant, tai veikia labai raminančiai. Jai lengviau, nes jos vyras atvyko čia ir dirba dar iki karo. Bet Charkive liko jos 22 metų sūnus, kuriam išvykti negalima.

,,Mano vyras iš Lietuvos, jis gimė čia. Kai jam buvo 10 metų išvyko su tėvais į Ukrainą. Jis visada norėjo mus atvežti į Lietuvą, ir štai atvežė… Mariupolyje liko jo tėvai,“ – atvirai pasakojo Galina.

Nuotoliniu būdu dirba Ukrainoje

Šiuo metu moteris nuotoliniu būdu dirba savo kompanijoje Ukrainoje, kurią vadina labdaringa organizacija. Ten dirbo iki karo, dirba ir dabar.

,,Organizuojame žmonėms aprūpinimą vandeniu, atnaujiname vandens tiekimą, keičiame ir atnaujiname vandens tinklus, kanalizaciją, kad tinkamai veiktų, pristatome geriamą vandenį. Padedam žmonėms Ukrainoje. Dėl karo veiksmų didelė problema su vandentiekiu. Aš organizuoju darbą nuotoliniu būdu,“ – kalbėjo apie savo darbą pašnekovė.

Paklausta, kaip nusprendė, kad reikia mokytis lietuvių kalbos, Galina sakė, kad būtina, juk ji čia daugiau nei metus. Todėl bendraujant su lietuviais, reikia suprasti ką jie kalba, be to, reikia ir dėl perspektyvos darbe.

,,Dabar mano diplomą pripažino, ir jeigu aš dirbsiu pagal specialybę, žinoma, man reikės lietuvių kalbos. Mokytis sekasi gerai, bet per du mėnesius jokios kalbos neišmoksi, nors pagrindus mums mokytoja duoda. Gerai, kad jau kai ką žinom. Lietuvių kalba sunki ypatingai dėl žodžių galūnių, sunkoka, kai daug naujų žodžių tenka per dieną išmokti. Juk mes iš karo lauko, mums dar labai sunku…“ – atviravo Galina.

Paprašyta pasakyti ką nors lietuviškai, Galina atsakė ir pati nusijuokė: ,,Aš turiu dukrą, sūnus ir vyras“.

Vertėja mokosi ir lietuvių kalbos

Pakalbinta jauna mergina prisistatė esanti 24 metų Jelizaveta iš Nikolajevo, atvykusi į Kėdainius praėjusių metų balandį. Ji yra baigusi Nikolajevo universitetą, yra vertėja iš anglų kalbos į ukrainiečių ir atvirkščiai, mokanti ir vokiečių kalbą. Atvykusi į Lietuvą vertėjos darbo ji neieškojo, pirmiausia norinti pramokti lietuvių kalbos.

,,O lietuvių kalba sunki – pastoviai lygina su rusų, lenkų gramatika. Sunku lietuviškai skaityti, žinoti kirčius. Aišku, dar sunkesnė būtų kinų kalba, bet esant dideliems norams, galima išmokti.

Sunkiausia vis dėlto bandyti kalbėti lietuviškai. Bet jau per porą mokymosi savaičių, kai ką daugiau suprantu, jau suprantu, kai išgirstu anksčiau girdėtus žodžius. Einu į mokyklą ir galvoju, kaip tą pasakyti, kaip aną. O kai reikia pasakyti, nieko nebeatsimeni. Galvoje viskas yra, bet pasakyti sunku.

Iš čia atėjusių ukrainiečių, nepažinau nė vieno, o dabar jau tapome geri pažįstami, bendraujame. Dėl amžiaus skirtumo artimiau bendrauti nelabai pavyktų, bet jei reiktų pagalbos, jau žinotum kieno prašyti pagalbos,“ – mintimis dalinosi Jelizaveta.

Nežinai kalbos – nebendrausi

Mergina prisipažįsta turinti draugą lietuvį, su kuriuo bendrauja, taip pat bendrauja ir su jo šeima. Jį pažinojo iki karo Ukrainoje. ,,Kai dėl prasidėjusio karo reikėjo rinktis kur pasitraukti, aš atvykau į rajono gyvenvietę, bet joje gyvenant, man nebūtų buvę jokio darbo. Pradžioje maniau vykti į Vokietiją, bet pasirodė, kad vykti ten labai sudėtinga ir brangu. Ieškojau variantų, kur dar galėčiau, kur lengviau būtų pakliūti, taip ir nusprendžiau atvykti į Lietuvą.

Dauguma bendrauja normaliai, mandagiai. Pradžioje juos kiek baugino, kad esu svetimas žmogus iš kitos šalies, nedrįsdavo prieiti, pakalbinti. Dar pernai pastebėjau, kad jaunimas nenori bendrauti, nes gėdinasi, kad pakankamai gerai nemoka angliškai, o vyresni, dėl suprantamų priežasčių nenori bendrauti rusų kalba. Ir tokia situacija, kai nežinai kalbos, negali pakalbėti, pabendrauti,“ – kalbos kaip bendravimo būtinybę išskyrė ji.

Pradžia buvo sunki

Iš karo niokojamos Ukrainos ji atvyko viena, tėvai liko savuose namuose. Pusę metų merginai buvo labai sunku. Viskas anot jos, čia kitaip – medicina, bankai, produktai kitokie, niekaip ji negalėjo priprasti prie lietuviško skonio. Pasak Jelizavetos, pagamino būdavo kažką, galvoja, kad bus tokio paties skonio kaip namuose, bet pasirodo – ne.

,,Galvoji kodėl? Nors atrodo padarai viską kaip reikia. Ir ukrainietiški barščiai išvirti Lietuvoje ne tokie, kaip Ukrainoje. Po metų maždaug pripranti ir jau skanią duoną radau. Dabar jau žinau, ką pirkti, kokie produktai geresni, kaip ką gaminti. Pastebiu, kad kai kurie vaisiai čia žymiai brangesni nei Ukrainoje, pavyzdžiui, arbūzai. Mane aplanko mama, ji gali atvykti į Lietuvą, o tėčio neišleidžia. Tai mamos visad prašau, kad atvežtų kokių nors produktų iš Ukrainos,“ – savo išgyvenimais dalinosi mergina.

Paklausta, kas labiausiai patinka Kėdainiuose, ji atsakė, kad patinka pasivaikščioti po senąjį miesto parką, labai gražiai sutvarkyta Nevėžio pakrantė prie bibliotekos ir einanti tolyn. Mieste ramu, čia jaučiasi saugiai. Iš lietuviškos virtuvės jai patinka cepelinai, kurių pati dar nesiryžo pagaminti ir šakotis.

Vaikai turi kuo užsiimti

Kai besimokančios neturi kur padėti savo vaikų, ne viena moteris juos tiesiog atsiveda kartu. Ir tai ne problema jai mokytis lietuvių kalbos. Kai mama mokosi, vaikai puikiai leidžia laiką Atvirajame jaunimo centre. Vaikams sako čia labiau patinka negu darželyje – čia nėra didelių nurodymų, kitokie žaidimai ir žaislai, jie susipažįsta vieni su kitais, susidraugauja. Vaikai ir nemokėdami kalbos, susikalba. Per pertraukas pas juos ateina mamos, jiems duoda pavalgyti. Ir mamoms ramiau, ir mokytis vaikai netrukdo.

Ramunė Ūsė, jaunimo neformaliojo ugdymo organizatorė teigia, kad Kėdainių SJMC būsimosios socialinių darbuotojų padėjėjos turi gerą praktiką – jos irgi bendrauja su ukrainietėmis mamomis ir jų vaikais. ,,O mamos turi galimybę, kai dėl tam tikrų priežasčių jos mažametis neina į ugdymo įstaigas, juos atvesti čia, kur yra pritaikytos patalpos, kur vaikai ne tik prižiūrimi, bet ir ugdomi. Lygiai taip pat vaikai lavinasi ir mokosi lietuvių kalbos. Tam pritaikytos mūsų ugdymo priemonės, kurias naudodami vaikai tikrai džiaugiasi galėdami mokytis lietuviškų raidžių, žodžių. Jauniausiai mūsų lankytojai 4, o vyriausias – 10-ties. Atvirajame jaunimo centre yra pabuvoję šeši ukrainiečių vaikai, čia apsilankę po vieną ar po du,“ – pasakojo Ramunė Ūsė.

Viršelio nuotraukoje: Karo pabėgėliai iš Ukrainos jau antrus metus Kėdainių SJMC mokosi lietuvių kalbos. Juos moko lietuvių kalbos mokyta Genoefa Aužbikienė (stovi iš kairės).