Sekminės – sena, dar pagoniškuosius laikus menanti šventė. ,,Tai – senovinio augalijos kulto liekana, rodanti iš baltų senovės ateinantį tikėjimą magišku pavasariu. Juk sprogstančių augalų galia gali lemti vaisingumą, sveikatą, gausinti derlių”, – sakė Kėdainių krašto muziejaus etnografė Regina Lukmininė.
Vėliau, kraštui tapus krikščioniškam, Sekminės imtos švęsti septintą sekmadienį po šv. Velykų ir yra trečioji svarbiausia krikščionims šventė po šv. Kalėdų ir šv. Velykų. Lietuvoje, skirtingose vietovėse, ši šventė turi ir išskirtinių, tik tam kraštui būdingų akcentų. Kėdainių kraštas – ne išimtis.
Susiliejo dvi tradicijos
Pasak etnografės, Sekminių šventimo tradicija mūsų krašte – labai sena.
„Tiksliai pasakyti, kiek laiko žmonės švenčia Sekmines, sunku. Šventė atėjusi iš baltiškų laikų, vėliau prisitaikė prie krikščionybės. Pastebima, kad labiau pagoniškos šventės apraiškos pasireikšdavo mūsų kaimuose – juk čia būdavo aktualiausia, kad būtų geras būsimas derlius, gerai augtų gyvuliai“, – pastebi ji. Tačiau nebūdavo pamirštamas ir krikščioniškasis šventės aspektas. Sekminės tai – Šventosios Dvasios atsiuntimo į žemę šventė. Šis įvykis aprašytas Biblijoje, Apaštalų darbų antrajame skyriuje. Manoma, jog iki Sekminių Šventoji Dvasia lanko tik atskirus Dievo pateptuosius, o po šios šventės jau gyvena kiekviename tikinčiajame.
Kiaušinius dažydavo žaliai
Gali pasirodyti keista, tačiau per Sekmines mūsų krašte gyvenę žmonės dažydavo kiaušinius. „Kiaušiniai būdavo marginami tris kartus per metus – ruošiantis šv. Velykoms ir Atvelykiui (šios šventės būdavo suprantamos kaip viena), vėliau per Jurgines, na ir galiausiai, per Sekmines“, – sakė etnografė. Dažniausiai per Sekmines kiaušiniai būdavo marginami žalia spalva – būtent tokia, nes aplinkui jau būdavo sužaliavę laukai ir pievos. Spalvą išgaudavo iš vantų – sudžiovintų beržų lapų.
Dažė Janušavoje
Vos prieš 20 metų šį margučių dažymo paprotį R. Lukminienė užfiksavo ir mūsų krašte – būtent Janušavoje. Ten iš kaimų gyventi į Kėdainius atsikėlusios moterys dar buvo nepamiršusios savo protėvių tradicijų. „Janušavoje pamačiusi, kad prieš pat Sekmines moteris dažo kiaušinius, labai nustebau. O ji man visai paprastai paaiškino, kad tiesiog ruošiasi Sekminių šventei. Tuo metu aš jau maniau, kad ši tradicija iš mūsų krašto buvo išnykusi visiškai, tačiau, pasirodo, dar ne“, – šypsojosi pašnekovė.
Pats kiaušinis to meto žemdirbiams būdavo labai svarbus savo simbolika. „Kiaušinis atspindi pačią pradžių pradžią, gausą ir vaisingumą. Todėl tikėta, kad kiaušinis užtikrins gerą derlių, gerą gyvūnų prieaugį“, – sakė R. Lukminienė
Džiovinti berželiai suteikdavo stiprybės
Sekminės – tai augalų ir naminių gyvulių garbinimo šventė. Didelis dėmesys būdavo skiriamas ir jauniems berželiams, kurie senovės baltų tikėjime buvo laikomi žmogaus ir gyvūnijos protėviais. Beržas simbolizavo visatos amžinumą, gimimą, mirtį ir atgimimą. Todėl kiekviename name per Sekmines namai ir kiemas būdavo apkaišomi sužaliavusių berželių šakomis – jie į namus įnešdavo gaivos, vaiskumos, pavasariškumo, tikėta, kad nulems derliaus vaisingumą, derlingumą, sveikatą. Kėdainiečiai tokių berželių neišmesdavo – surišdavo iš jų vantas ir vanojosi pirtyse, sudžiovinti lapeliai būdavo saugojami iki kitų šv. Velykų ir būdavo naudojami dažant margučius.
Patiekalai iš pieno ir kiaušinių
Išaušus Sekminių rytui, nudažytuosius margučius prie stalo susėdusi šeimyna susidauždavo. Vėliau, po pusryčių, visa šeimyna vykdavo į laukus apžiūrėti sužaliavusių javų, susitikdavo su kaimynais. Taip pat būdavo paprotys pasisupti sūpynėse – vėlgi, kad javai būtų kuo didesni, kad derlius būtų kuo gausesnis.
„Apskritai visoje tos dienos simbolikoje vyraudavo pieno patiekalai ir kiaušiniai. Pavyzdžiui, Kunionių kaime virdavo rūgštynių sriubą, į kurią dėdavo kiaušinį, taip pat kepdavo pyragus, kur įkepdavo visą kiaušinį. Sūrius darydavo ir saldžius, pavyzdžiui, su razinomis“, – sakė etnografė.
Tą dieną linksmintis – būtina
Sekminių šventė – kartu ir piemenėlių bei skerdžių šventė. Piemenys iš beržų pindavo vainikus ir jais apvainikuodavo karves – prašydavo, kad šios duotų kuo daugiau pieno. Na, o sodiečiai piemenėlius apdovanodavo skanumynais – pyragais, sūriu, sviestu, lašiniais, būdavo dovanojami ir nudažytieji margučiai. Vėliau piemenėliai rengdavo savo šventę – visi kartu susirinkdavę kepdavo pautienę – tradicinę kiaušinienę su miltais, lašinukais, šlakeliu pieno. Viską kepdavo ant laužo. Vėliau visi linksmindavosi – šokdavo, dainuodavo, žaisdavo įvairiausius žaidimus, linksmindavosi iš visos širdies.
