Ji veikli, spinduliuojanti energija, kūrybiška ir talentinga, atrodo, kokios veiklos ji imasi, jai viskas sekasi ir ateityje pasiseks. Norisi būti šios jaunos moters aplinkoje, su ja bendrauti, klausyti jos gyvenimo istorijų. Šiandien Indrė Povilauskaitė-Krakienė gyvena Kaune, bet jos darbas Kėdainiuose, nors ji turi veiklos, kuriai nereikia tradicinio darbo stalo. Labiausiai žavi tai, jog ji su didele meile kalba apie savo gimtuosius namus Gudžiūnuose.
„Tą akimirką, kai sulaukiau pasiūlymo apie save papasakoti, kiek sutrikau. Niekada nemaniau, jog galiu būti pakankamai įdomi aplinkiniams ar juo labiau duoti interviu laikraščiui – juk esu paprasta, dirbanti mama, kilusi iš ūkininkų šeimos Kėdainių rajone. Vis dėlto galbūt kitoms moterims galiu būti savotiškas įkvėpimas, nes leidau sau ieškoti papildomos veiklos ir darbo, kur jausčiau balansą. Kol kas atrodo, jog esu tinkamame kelyje“, – pokalbio pradžioje prisipažįsta Indrė, sutikusi daugiau paatvirauti apie savo gyvenimą.
Iš kur esate kilusi, kur augote, kokią mokyklą baigėte?
Esu kilusi iš Gudžiūnų miestelio Kėdainių rajone, nuo mažumės mokiausi vietinėje pradinėje, o po to ir Gudžiūnų Pauliaus Rabikausko pagrindinėje mokykloje. Tėvai man suteikė galimybę lankyti ne tik būrelius mokykloje, bet ir kelis kartus per savaitę veždavo į Radviliškio muzikos mokyklos padalinį Baisogaloje, kur mokiausi groti pianinu, solfedžio, chorinio dainavimo, muzikos istorijos. Joje mokiausi aštuonerius metus, todėl nenuostabu, jog prieš uždarant mokyklą Gudžiūnuose, paskutinius metus baigiau Baisogalos gimnazijoje. Taip pat sekmadieniais giedodavau ir grodavau gitara bažnyčios ansamblyje. Jo iniciatorės buvome mes, kelios miestelyje gyvenančios merginos su muzikine patirtimi, pačios ruošdavomės mišioms, kartą teko ir vestuvėse giedoti. Manęs visada būdavo daug, nes esu labai žingeidi ir, nors iš nuovargio kartais norėdavosi nuleisti rankas, bet tėvų pavyzdys ir jų pastangos man suteikti viską, ko jie negalėjo turėti vaikystėje, motyvavo stengtis.
Minėjote, kad didelę įtaką Jūsų gyvenime padarė tėvai.
Iš tėvų visuomet girdėjau, jog visa šeima mane myli besąlygiškai ir, kas benutiktų, jie bus kartu. Jie manimi pasitikėjo labiau nei aš pati savimi, elgėsi kaip geriausi draugai, nors buvo griežti bei nuolat kartodavo, jog aš esu pakankamai talentinga ir protinga, todėl turiu susiimti ir įveikti iškilusius sunkumus. Kompleksų turinčiai paauglei tai buvo daugiau nei tik žodžiai, aš jais patikėjau, pradėjau pasitikėti savimi. Manau, viskas visada prasideda nuo tėvų ugdymo, tad šias vertybes stengiuosi išlaikyti ir savo šeimoje.
Ar, pradėjusi mokytis ir gyventi didmiestyje, jautėtės, jog esate iš provincijos, ar priešingai, didžiuojatės, jog esate kilusi iš mažo miestelio?
Žinoma, jog didžiuojuosi, dabar retas gali tuo pasigirti. Įstojusi į Kauno technologijos universitetą galbūt ir jaučiausi nejaukiai sakydama, jog esu iš nedidelio miestelio, tačiau taip buvo tik pirmosiomis dienomis. Suvokiau, jog gyvenamoji vieta mokslo kokybei ar socialiniams įgūdžiams neturi įtakos – viskas, ko noriu pasiekti, priklauso tik nuo mano pačios pastangų ir noro. Prisimenu, jog pirmą mėnesį glumino kiek neįprasta Kauno viešojo transporto sistema, juk į mokyklą važiuodavau su vienu tiesioginiu autobusu. Dabar tas periodas kelia šypseną.
Vėliau, būdama KTU mentore, pati dalijau patarimus pirmo kurso studentams, ypač atvykusiems iš kitų Lietuvos miestų, besiilgintiems ten paliktų draugų ir aplinkos. „Praleiskite kuo daugiau laiko universitete – nesvarbu, ar tai būtų užsiėmimai, laboratorinė veikla, mokymasis kartu, susitikimai su draugais. Elkitės taip, lyg tai būtų jūsų naujieji namai. Taip bus lengviau pamiršti namų ilgesį“, – tokiais patarimais dalinausi žurnale „Kur stoti“.
Ar universitete, kaip ir mokykloje, buvote aktyvi ir pilna idėjų?
Taip, manau, jog buvau pakankamai aktyvi. Įstojau į Ekonomikos ir verslo fakulteto ekonomikos specialybę, jau antrą studijų savaitę dalyvavau atrankoje į KTU akademinį chorą „Jaunystė” pas meno vadovę Danguolę Beinarytę ir į jį patekau. Per tuos metus, kai dainavau chore, dalyvavome ir „Arena show” įvairiuose Lietuvos miestuose su Linu Adomaičiu ir Gyčiu Paškevičiumi, miuzikle, universiteto renginiuose, Žalgirio arenoje, tarptautiniuose renginiuose Lietuvoje ir užsienyje ir kt. Taip pat mano veidas reklaminiame lipduke vis dar puošia KTU III rūmų langus.
Lyg to būtų maža, nes buvau ir taip užsiėmusi, antraisiais metais sugalvojau, jog noriu dar vienų gretutinių marketingo studijų ir įsijungti į KTU studentų atstovybę. Tuo metu šiokiadieniais keldavausi 6 ryto, o namo po dienos užsiėmimų grįždavau 22 val. Savaitgaliais, jei nebūdavo koncerto, skubėdavau namo pas tėvus, tėtis tuo metu sunkiai sirgo. O dar ir mokytis reikėjo, ir darbus rašyti. Nežinau, kaip aš tą periodą išgyvenau.
Trečiaisiais studijų metais sumaniau pailsėti ir išvykau į Erasmus+ mainus: atlikau ir praktiką Graikijoje, ir pusę metų studijavau Ispanijoje. Nors į poilsį mano kelionės panašios nebuvo, įgijau daug patirties ir žinių, grįžusi vėl įsitraukiau į tas pačias veiklas. Pradėjau aktyviau galvoti apie karjerą, tad atlikau keletą rinkodaros praktikų Lietuvos įmonėse. Po bakalauro studijų iš karto įstojau ir įgijau verslo vadybos magistrą.
Grįžkime prie darbų, koks buvo pirmasis Jūsų darbas?
Kaip ir daugelis jaunuolių, pirmiausia prisidėjau prie buities darbų, kaime jų visada būdavo daugiau: daržo ravėjimas, rudeninio derliaus nuėmimas, akmenų rinkimas laukuose, taip pat padėdavau tvarkytis sandėliuose, kur laikėme grūdus, ir kt. O pirmasis oficialus darbas baigus bakalauro studijas buvo AB „East West Agro” finansų valdyme. Nors iš pradžių planavau dirbti marketingo srityje ir kryptingai atlikdavau praktikas, tačiau norėjau save išbandyti ir veiklose, susijusiose su ekonomika. Tačiau ši pozicija nebuvo skirta man. Gera tik tai, jog pirmo darbo ir puikių kolegų jau niekada nepamiršiu, tai buvo labai gera pradžia. Kitas mano darbas buvo susijęs su energetikos įmonės vystymu ir jos plėtra į užsienį: Latviją, Suomiją. Šis darbas buvo kiek netikėtas, susijęs su viešaisiais pirkimais, tačiau pasiūlė vystyti naują, man gal tuo metu gerokai per rimtą projektą. Kaip aš sakau, įmetė lyg į didelį vandens telkinį ir tada jau stebėjo – išplauksiu ar ne. Periodas buvo labai sudėtingas, kasdien reikėjo mokytis ir gilinti kompetencijas. Juokiuosi, jog turbūt „išplaukti“ padėjo tai, jog išmokau plaukti būdama ketverių, tad jau buvau rimtai pasikausčiusi.
Moliūgų duona. Tradicinė Pavlova. Užkandukai.
Kaip susipažinote su vyru, atleiskite, bet jo pavardė labai artima mūsų rajonui?
Mano vyras – žemaitis, taip pat ūkininkų vaikas ir muzikantas, tad mūsų šeimų vertybės labai panašios ir aiškūs prioritetai. O susipažinome mes darbe, iš pradžių vienas kitam visiškai nepatikome, tačiau netyčiomis mus supiršo mūsų tuometis vadovas ir štai dabar kartu auginame sūnų Taurą. Gal tik kiek juokinga tai, jog mano rajone yra Krakės, o jo – Krakiai, tad pavardę Krakienė priimti buvo gan paprasta.
Esate pasakojusi, jog, pagimdžiusi sūnelį, pajutote, kad trūksta savirealizacijos, tuomet ko ėmėtės?
Susilaukus sūnaus, po itin įtempto savo gyvenimo ir darbo tempo teko sustoti. Man tai buvo kaip dovana pirmaisiais mėnesiais, nes visoje Lietuvoje buvo paskelbtas karantinas. Pagaliau galėjau atsipūsti, susidėlioti prioritetus, tačiau pastaroji ramybė greitai pradėjo slėgti, jaučiausi vieniša, todėl intensyviai ir savanoriškai prisidėjau prie gimtojo kaimo bendruomenės, kurios valdybos pirmininkė buvo mano mama, vystomų projektų bei pradėjau dalintis receptais socialiniame tinkle Instagram.
Socialiniuose tinkluose rašėte, jog receptų filmavimo ir fotografavimo pradžia įvyko po savotiškų lažybų su vyru, nors nepamenate detalių, bet pamenate, kad jis stengėsi Jus paskatinti užsiimti tuo, kas pačiai patinka.
Anksčiau man nesisekė gaminti pagal knygoje pateiktus receptus nepamačius vizualaus proceso, situacija pasitaisė praktikuojantis, daugiau gaminant artimiesiems ir sūnui. Kalbėdama su aplinkiniais supratau, jog esu ne vienintelė, kuri neįstengė prisijaukinti virtuvės dėl to, kad tam tikri receptai knygose atrodo sudėtingi, sunkiai suprantami, nors procesas iš tiesų gali būti itin paprastas ir trumpas. Tad tuomet ir pradėjau kelti trumpus gaminimo klipus į socialinius tinklus. Tai nėra naujiena, užsienyje tokie tinklaraštininkai yra itin populiarūs ir įkvepia gaminti.
Ar receptus pati kuriate, ar tik fotografuojate?
Adaptuoju kitų šalių patiekalus prie lietuviškų gaminimo tradicijų, vaikų maisto raciono, dalijuosi savo šeimos ir asmeniniais receptais bei atradimais kelionėse. Būna mėnesių, kai mano paskyros sekėjai renkasi, kokius patiekalus turėčiau gaminti. Kartą išbandžiau įvairių šalių obuolių pyragų receptus, sūrio pyragus, kitą kartą gaminau vien veganiškai. Manau, kad gyvenime reikia siekti balanso ir įvairovės, o sekėjai pasirinks, kokius receptus norės išbandyti patys.
Ką pati labiausiai mėgstate gaminti? O ką valgyti?
Labiausiai mėgstu išbandyti naujus desertus ir kepinius, tad jais dalijuosi dažniau, o valgyti – lietuviškus patiekalus, tačiau jais dalijuosi rečiau, nebent atrandu ką nors naujo, pvz., bulvinius blynus su įtarkuotais marinuotais agurkėliais.
Prisijaukinote ir kitą aistrą – fotografuoti, filmuoti ir tuo užsiimti profesionaliai bei keisti karjeros kryptį. Papasakokite apie tai plačiau.
Receptų filmukus pradėjau kurti telefonu, kurio kokybė buvo vidutinė. Esu perfekcionistė, visuomet stengiuosi dėl rezultato, tad pasikeičiau telefoną. Manau, mano moto „jei darai, daryk gerai, o jei nesistengsi – nedaryk visai“ visuomet mane lydėjo, todėl aplinkiniams ir atrodo, jog man daug kas sekasi. Jei ką nors pradedu, tai užvaldo visą mano laisvą laiką. Praėjus dar keletui mėnesių, maistą pradėjau fotografuoti nauju fotoaparatu. Turbūt tai ir buvo tas kertinis lūžis, kurio taip reikėjo motinystės atostogų metu. Netikėtas paskatinimas iš vyro kurti socialiniams tinklams grąžino į prieš daugiau nei 10 metų užgimusią aistrą fotografijai ir dar studijų metu pasirinktą marketingo karjeros kryptį.
Suprantu, jog pradėjote užsiimti profesionaliomis fotosesijomis. Kokių fotosesijų užsakymų sulaukiate dažniausiai? Kaip pasiseka atrasti ryšį su žmogumi ir įžiūrėti, kas jame yra gražiausia?
Daugiausia tenka fotografuoti socialinių tinklų įvaizdines fotosesijas, šeimas, poras, ir turiu kelis krikštynų užsakymus. Mane renkasi artimieji, draugai, kaimynai, pažįstami iš universiteto, nes žino, jog spinduliuoju pozityvia energija. Jie fotosesijos metu tikrai turi puikią pramogą ir atsipalaiduoja. Atsipalaidavę ir besišypsantys jie patys gražiausi – tokius labiausiai ir mėgstu fotografuoti.
Neseniai tapote Mas Laus komandos nare. Koks Jūsų vaidmuo joje?
Pradėjusi ieškoti darbo motinystės atostogų metu, susidūriau su seksizmu, kurio nesitikėjau. Bene kiekvienas darbo pokalbis baigdavosi klausimais apie vaiko priežiūrą, tad rasti tinkamą darbovietę, kurios vertybės sutaptų su manosiomis, buvo sunku. Mano nuostabai, tai yra didelė, pakankamo dėmesio nesulaukianti problema. Apie ją moterys turėtų drąsiau kalbėti ir dalintis.
Po sąlyginai ilgų paieškų radau puikų darbą. Kol kas esu labai dėkinga „Mas Laus“ direktoriui Benui Maslauskui ir jo vakarietiškam požiūriui į darbo kultūrą ir galimybę ne kalbomis, o atliktų užduočių rezultatais įrodyti, jog galiu puikiai papildyti „Mas Laus“ komandą. Dirbu su skaitmeniniu marketingu, jiems fotografuoju, kuriu video turinį, maketuoju, strateguoju ir esu atsakinga už daugelį kitų veiklų, tad daug fotosesijos užsakymų priimti negaliu, nespėčiau, per daug ir nesireklamuoju. Džiugu tai, jog jie man suteikė tęstinumą ir tobulėjimą veiklose, kurias pradėjau motinystės atostogų metu.
Esate prisidėjusi prie naujo projekto Gudžiūnų bendruomenės namuose įkūrus kavinę “Gar2ma”? Prisipažinote, jog su malonumu nemažai prisidėjote prie vizualios šio projekto Kavinė Gar2ma dalies.
Kartais pati susimąstau, kokie yra žmogaus limitai, nes atrodo, jog jie – tik mūsų galvose. Be visų išvardytų veiklų, prisidėjau ir prie Gudžiūnų bendruomenės kavinės „Gar2ma” projekto. Kadangi Gudžiūnų bendruomenės centro valdybos pirmininkė atsakingai vykdė projektą, laiko viską aprėpti jai vis pritrūkdavo, tad prie jo prisidėjau ir aš.
Neseniai įsirenginėjome butą Kaune, buvau neseniai baigusi interjero dizaino kursus, todėl turėjau patirties konsultuoti dėl tam tikrų sprendimų pagal turimą biudžetą. Padėjau atrinkti kuo ilgaamžiškesnes ir lengviau prižiūrimas apdailos medžiagas, kavinės interjerą atnaujinome ir pritaikėme daug modernių sprendimų. Be to, kaip marketingo žmogus, pagal bendruomenės viziją sudėliojau logotipą, vykdau komunikaciją socialiniuose tinkluose ir kuriu turinį. Galbūt kavinėje ir norėtųsi tam tikras vietas pakeisti ar patobulinti, tačiau tam reikia finansų, kol kas yra didesnių prioritetų nei naujos užuolaidos ar naujas laikrodis, svarbiausia – gardus ir kokybiškas maistas bei bendruomeniškumas.
O pokalbio pabaigoje, kokių patarimų ar linkėjimų norite duoti moterims?
Dėkodama už šį gražų pokalbį norėčiau pasidalinti mintimi, jog aukšta savigarba ir pasitikėjimas savimi yra kiekvienos veiklios moters pagrindas. Turime tikėti, jog mūsų teisė yra svajoti ir siekti savo tikslų. Galime keistis, tobulėti bei atrasti vidinės stiprybės įveikti kliūtis ir nenuleisti rankų. Man šią mintį perdavė mama, kai buvau dar maža mergaitė, ir ją nuolat kartojo, tikiuosi, jog savo žodžiais galiu ją perduoti ir kiekvienai jaunai merginai ar moteriai, kuriai tai reikia priminti. Gyvenimas per trumpas laukti, reikia iš jo pasiimti viską, ką galime, bei svajoti, svajoti, svajoti – juk svajonės pildosi, jei to siekiame ir dėl jų sunkiai dirbame.
Asmeninio archyvo nuotraukos
Titulinė nuotrauka: Indrė Povilauskaitė-Krakienė: „Gyvenimas per trumpas laukti, reikia iš jo pasiimti viską, ką galime, bei svajoti, svajoti, svajoti…“
