Dešimt metų. Tiek praėjo nuo to laiko, kai Pelėdnagių kaimas tapo vienu iš nedaugelio Lietuvoje esančių teminių kaimų. Pasak edukacijas vedančių Vitalijos, Alvynos ir Zitos, jubiliejų Pelėdų kaimas atšvęs kartu su Pelėdnagių kaimo bendruomene, pavasarį minėsiančią savo 20 metų jubiliejų.
Prisidėjo daug žmonių
Vos keli kilometrai nuo Kėdainių įsikūręs kaimas svečius iš visos Lietuvos vilioja įvairiomis edukacijomis, pasakojamomis istorijomis.
Pokalbio apie Pelėdų kaimą susėdame su trimis edukatorėmis – Virginija Vilkeliene, Alvyna Vyšniauskiene ir Zita Kazakevičienė.
Prisimindamos kaimo ištakas moterys sako, kad už teminio kaimo idėją yra dėkingos Aušrai Vaidotienei, vietos veiklos grupės pirmininkei. Būtent ji Pelėdnagių kaimo moteris pirmą kartą nusivežė į kitus Lietuvoje esančius teminius kaimus Zarasų ir Molėtų rajonuose, taip pat į užsienį – tam, kad žinotų, kaip panašūs kaimai veikia kitur.
Pelėdnagiškės netruko suprasti ir kitą tiesą – teminis kaimas ir vykstančios edukacijos pritrauks turistus, o už jas gaunamas atlygis padės išlaikyti patalpas, taip pat atsiveria durys rašyti projektus ir pagaliau – tai ir užimtumas bei širdžiai miela veikla.
Tad moterys ėmė mokytis, giliau domėtis savo krašto istorija bei suprato, kad kaimas, kuriame jos gyvena – išties išskirtinis, jis gali būti įdomus turistams.
„Esame dėkingos buvusiam seniūnui Valentinui Tamuliui, kurio iniciatyva kaimas buvo sutvarkytas. Prie Pelėdų kaimo prisidėjo ir daugiau žmonių – Irena Ginelevičienė, kuri jau iškeliavusi anapus. Pagal jos eiles apie Pelėdnagius, parašytas prieš 18 metų, iki šiol skamba daina, kuriai Janina Dirgienė sukūrė muziką. Daug prisidėjo Genutė Grinienė, Jadvyga Janeliūnienė, Gitana Adomavičienė“, – kalbėjo moterys.
Svarbiausias žodis – pelėda
Tuo tarpu svarbiausias teminio kaimo raktažodis, žinoma, yra pelėda, kurios skulptūrų šiame kaime – apstu, o viena iš pramogų – jas suskaičiuoti.
Pats kaimo pavadinimas, sako moterys, susijęs su legenda, ir ne visi žino, kad senais laikais Pelėdnagiai su pelėda neturėjo nieko bendra.
„Kėdainius valdė kunigaikščiai Radvilos, o čia, šiame kaime, gyveno darbininkai, kurie ne visada nusiplaudavo rankas. Todėl buvo vadinami pelėdnãgiais.
Kiek seniau turėjome projektą, kurio metu sužinojome daug istorijos apie mūsų kaimą. Jis įkurtas daugiau kaip prieš 400 metų. Mums daug padėjo istorikas Vaidas Banys, mat jis yra kilęs iš mūsų kaimo. V. Banys atrado daug istorinės medžiagos, kuri pasitarnavo kuriant teminį kaimą“, – pasakojo V. Vilkelienė.
Edukacija – tris valandas
Edukacijas teminiame kaime užsisakančioms grupėms, tarp kurių – ir suaugę, ir vaikai, – moterys siūlo įvairias veiklas.
Visų pirma, grupės pakviečiamos į pažintinę kelionę po Pelėdnagius, vėliau – pažintis su du tūkstančius metų siekiančia siūlų rišimo technika, ypatingojo morkų pyrago ir „pelėdos kiaušinio“ skanavimas, užsigeriant gilių kava, šaudymas iš lanko, istorijos ir legendos apie Pelėdnagių kaimą, čiuožimas ypatingomis slidėmis, lauko instrumentų išbandymas bei kitos pramogos.
Moterys sako, kad, viešėdami Pelėdnagiuose, visi nori ypatinga siūlų rišimo technika nusipinti apyrankes, nes juk kiekvienas mazgelis apsaugo nuo blogio: „Kodėl senutės anksčiau pinigėlius dėdavo į nosinės kampelį ir surišdavo mazgelį? Ne todėl, kad neturėjo piniginės, o kad būtų apsauga. Tai yra tautosaka, istorijos, kurios ateina iš senų laikų ir per mus išsitransliuoja.“
Trys valandos – netrumpas laikas, tačiau, sako moterys, svečių dėmesį tiek laiko išlaikyti pavyksta, o tada, kai grįžta jau buvusios mokytojos su kitomis vaikų grupėmis, – vadinasi, edukacija yra įdomi: „Tai reiškia, kad kažkuo esame patrauklūs, įdomūs.“
Tuo tarpu į klausimą, ko palinkėtų pačios sau, visos trys moterys sutartinai atsako: sveikatos.
Rolano Valionio nuotraukos
