„Visos ligos – nuo nervų“, – sako 91 metų kėdainietis Jonas Ardavičius. O paklaustas apie sveikatą, pasiskundžia tik sinusitu („Bet yra tokie neblogi vaistai. Kitų ligų neturiu. Kaip sakoma, seni ratai braška, bet važiuoja.“). Jono gyvenimas – nuolatinis judėjimas, džiaugsmas dėl sūnaus šeimos, taip pat jau užaugusios anūkės. Dar Joną džiugina sodas. Čia svyrančios trešnės, kvepiančios rožės.

91 metai J. Ardavičiui sukako šiemet vasarą. Jau 30 metų jis vairuoja tą patį automobilį – „VW Passat“. Negana to, techninę apžiūrą senutėlė transporto priemonė įveikia iš pirmo karto – specialistai jai priekaištų neturi. Taip yra turbūt dėl to, kad ne vieną dešimtį metų Jonas dirbo vairuotoju, tad apie automobilių priežiūrą nusimano.

Su Jonu vieną besibaigiančio rudens dieną susėdome pasikalbėti apie jo gyvenimą, apie kurį pasakoti kėdainietis galėtų be paliovos, prisimindamas net ir menkiausias detales, vietovardžius, pavardes.

Daug galėtų kalbėti ir apie pokarį, apie savo asmeninį gyvenimą. Jame būta visko, tačiau vienas skaudžiausių prisiminimų – anksti mirusi žmona.

„Tada sūnui buvo ketveri metukai. Auginti padėjo ir brolis, nes gyveno šalia, o aš visą gyvenimą dirbau“, – sako Kalnaberžėje gimęs ir čia vaikystę praleidęs Jonas.

Su anūke Laura. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Įsivaizduojat, prieš mirtį sąmonę atgavo, pasirūpino sūnumi“

Jonas vedė būdamas 30 metų. Jo žmonai tuomet buvo 27-eri. „Labai graži buvo, todėl tiek metų vienas kito laukėm. Aš jos trisdešimt metų ieškojau“, – šypteli.

Tačiau šeimos laimė nebuvo ilga. Sunkus gimdymas, vėliau – paūmėjusi širdies liga: „Porą metų po gimdymo blogiau nesijautė, paskui sutriko širdies rimtas, paguldė į Kėdainių ligoninę. Vis gydo, gydo. Taip praėjo mėnuo. Kartą, kai atvažiavau pas ją į ligoninę, sako: „Jonai, paimk mane iš čia greičiau, nes galą gausiu.“

„Ją operavo. Po operacijos savaitę jautėsi gerai, o paskui vėl sutriko ritmas. Neįmanoma buvo žiūrėti, kaip kankinasi“, – pasakojo Jonas.

Vėliau – gydymas Kaune, kur, sako, širdies vožtuvų operacija buvo įkainota 500 rublių („Gydytojas buvo geras, bet geras ir į kišenę. Tarifas buvo 500 rublių. Rubliai auksiniai tada buvo. O dar gydytojas jai į akis pasakė: aš tavęs neoperuosiu, nes tau nepadės. Taip į akis žmogui pasakė.“). Paskui – konsultacijos Vilniuje, kur medikų prognozės buvo šviesesnės.

„Ją operavo. Po operacijos savaitę jautėsi gerai, o paskui vėl sutriko ritmas. Neįmanoma buvo žiūrėti, kaip kankinasi“, – pasakojo Jonas.

Grįžus į namus netrukus vėl teko važiuoti į ligoninę. Maždaug savaitę laiko moteris buvo komoje. O vieną dieną staiga atsimerkė ir paklausė, kur sūnus („Sakau, pas tavo seserį. Gal tau valgyti atvežti, manų košės išvirsiu. Ji sutiko, tai aš greitai į mašiną, atlėkiau namo, išviriau ir tada – skambutis. Kad miršta. Įsivaizduojat, prieš mirtį sąmonę atgavo, pasirūpino sūnumi. Žmona mirė 42 metų, o sūnui tada buvo 4 metukai.“)

Tai kokio proto reikia būti, kad taip elgtis?“

Praėjus maždaug trejiems metams po žmonos mirties Jonas bandė kurti kitą šeimą ir norėjo savo gyvenime ne tik moters, tačiau ir mamos sūnui („Ramūnas visada norėjo turėti mamą.“).

Dėmesį rodė viena bendradarbė, tačiau vienišas vyras nusprendė, kad tarp jų per didelis amžiaus skirtumas – net 24 metai.

„Kai pareinu namo – matau tik portretus. Žmonos nuotraukas. O nuotraukos su manimi nekalba. Sienos su žmonėmis irgi nekalba“, – sako J. Ardavičius.

„Man Ramūnas sakė: graži mama būtų. Mačiau, kad ji rimtai nori su manimi gyventi. Bet 24 metų skirtumas! Ir nustojau bendrauti. Juk kai jai bus 50 metų, man – 74. Ir kas tada? Gyvenime tai svarbu, nuo to juk ir prasideda skyrybos. Nors ir jos mama vis klausė, kodėl mes nebendraujame. Bet ta jos mama, nors turėjo vyrą, bet su zootechniku blatą varė. Tai žinot…“, – sako Jonas.

Vėliau Jono gyvenime atsirado dar viena moteris – Baltarusijos lenkė, su kuria susipažino sanatorijoje. Trejus metus viskas buvo gerai, vėliau santykiai pašlijo, o jų pabaigą lėmė tai, kad moteris, matant Jonui, tvojo jo sūnui per veidą („Tai kokio proto reikia būti, kad taip elgtųsi, kai tėvas šalimais? Aš niekada su moterimi nesimušu, bet tada nepajutau, kaip ranka pati susigniaužė ir – jai į nosį. Kraujas pasipylė.“)

Nuotraukos su manimi nekalba“

Sūnų Jonas užaugino vienas – naujos mamos rasti taip ir nepavyko. Dabar Jonas sako, kad Ramūnas ir yra jo džiaugsmas, taip pat visa jo šeima („Džiaugiuosi, kad sūnus užaugo tvarkingas.“). Kai gimė, o paskui paaugo Jono anūkė, maždaug iki dešimties metų senelis ją vežiojo į mokyklą, mat gyveno netoliese.

„O kas jus dar džiugina, Jonai?“ – klausiu žvalaus ir kone be perstojo savo gyvenimą pasakojančio J. Ardavičiaus.

„Sodas. Svarbiausia – judėti“, – pamąstęs atsako.

Greta Kėdainių esančiame sode Jonas augina šilauoges, rožes, slyvas, o sodo sklypą iki šiol kastuvu susikasa pats. Veiklos čia – apstu, nes reikia prižiūrėti veją, pjauti žolę. Dar visai neseniai, pasibaigus vasarai, kartu su sodo kaimynėmis Jonas ruošdavosi ir daržoves žiemai – sode būdavo užkuriamas visas vakavimo fabrikėlis („Yra ir trešnės gražios, šakos svyra nuo uogų. Neseniai dar tris arus braškių auginau. O rožių tai turiu 14 krūmų.“)

„Turbūt visos ligos yra nuo nervų. O aš viską ramiai spręsdavau“, – sako J. Ardavičius. (J. Lieponės nuotr.)

Iki šiol J. Ardavičius ir dirba – naktimis sargauja vienoje įmonėje, kuriai vadovauja jo buvusio bendradarbio sūnus. Dirba Jonas ne tik dėl to, jog taip prisiduria prie pensijos („Nes kai pareinu namo – matau tik portretus. Žmonos nuotraukas. O nuotraukos su manimi nekalba. Sienos su žmonėmis irgi nekalba. Darbe yra judėjimas.“)

Aš viską ramiai spręsdavau“

„Iš kur tiek sveikatos, Jonai?“ – klausiu.

„Ramus visada būdavau, niekada į konfliktus neidavau. Nesinervindavau. Turbūt visos ligos yra nuo nervų. O aš viską ramiai spręsdavau“, – šypteli.

Praėjus maždaug trejiems metams po žmonos mirties Jonas bandė kurti kitą šeimą ir norėjo savo gyvenime ne tik moters, tačiau ir mamos sūnui.

Ir priduria: „Gyvenime nerūkiau, o kai vedžiau – ir alkoholiui pasakiau stop. Jaunytėje kaimiško alaus išgerdavau. Paskui ne. Reikėjo galvoti, kur gyventi, rūpintis šeima.“

Džiaugsmą Jonui teikia ir judėjimas, todėl pavasariais į rankas mielai ima kastuvą ir imasi sodo darbų.

„Jonai, o jūs tikintis?“

„Kad dažnai lankyčiausi bažnyčioje, tai ne. Bet per šventes nueinu. Kalėdaičių visada, nes čia tėvų įkvėpimas. Jie buvo labai religingi. Būdavo, jei prieš valgydamas nepersižegnosi, šaukštu į kaktą gausi.“

„Ko dar gyvenime norėtumėt?“

J. Ardavičius akimirką nutyla.

„Gyvenime norėčiau, kad netektų gulėti lovoje. Norėčiau numirti taip, kaip mano sesuo – greitai. Ji mirė būdama 88 metų. Rado ją gulinčią namuose vonioje, po to savaitę prabuvo ligoninėje ir išėjo į aną pasaulį. Ji prašė Dievo, kad nesikankintų, negulėtų.“

Panašios naujienos

One Response

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.