50 metų krepšinio treneriu dirbantis K. Kundrotas: visada siekiau užauginti pirmiausia gerą žmogų

Šį savaitgalį Kėdainių krepšinio bendruomenė mini ypatingą sukaktį – sukanka 50 metų, kaip šiame mieste darbuojasi ilgametis sporto centro ir buvęs „Nevėžio“ krepšinio ekipos treneris Kastytis Kundrotas (72). 

Atsidavimu savo darbui, žmogiškumu, paprastumu ir nuoširdumu K. Kundrotas užsitarnavo visos bendruomenės pagarbą ir simpatijas.

Per pusę amžiaus K. Kundrotas išugdė šimtus sportininkų, surengė tūkstančius treniruočių, sukaupė didelę trofėjų kolekciją ir vedė jaunuolius į pergales aikštėje ir už jos ribų.

30 kėdainiečių vaikinų ir merginų krepšinio grupių – tiek iš viso per pusę amžiaus išaugino K. Kundrotas.

Lygiagrečiai per 30 gyvenimo metų jis praleido Kėdainių „Nevėžio“ krepšinio komandos sudėtyje – pradžioje rungtyniavo, o vėliau dirbo trenerių štabe.

Neeilinę profesinę Kasčio – kaip jį vadina artimiausi draugai  ir kolegos – sukaktį šį savaitgalį įprasmino tarptautinis vaikinų krepšinio turnyras, kurio nugalėtojais tapo 17-mečiai specialisto auklėtiniai.

Už indėlį į Kėdainių krepšinį K. Kundrotui iškilmingai buvo padėkota turnyro nugalėtojų apdovanojimo ceremonijos metu.

Stakliškių vyruką į Kėdainius atvedė „Nevėžis“

– Treneri, sveikiname su gražia 50-mečio proga. Šiomis dienomis sulaukiate ypač daug sveikinimų. O ir nekeista: juk jūsų indėlis į Kėdainių krepšinį yra sunkiai išmatuojamas. Kokius jausmus ir mintis kelia jums adresuoti šilti ir gražūs žodžiai?

– Jeigu atvirai, aš tikrai nesitikėjau, kad mano darbinė sukaktis sukels tokį šurmulį. Man tikrai labai miela.

Ir nors tie 50 metų skamba labai daug, bet jie praėjo nepaprastai greitai (šypteli). Ir, žinote, šiomis dienomis pagalvojau, kad nebuvo nė karto, kad norėčiau mesti savo darbą.

Abejoju, kad, jeigu reikėtų pasirinkti iš naujo, daryčiau kažką kito. Daugiau nieko ir nemoku (juokiasi).

–  Papasakokite, kokie vėjai apskritai atpūtė į Kėdainius ir pasuko tuomet vos 22-ejų Kastytį jo karjeros krepšinyje keliu?

– Na, mano tėvukai buvo nuo Prienų. Tėvelis mokė sporto Stakliškių vidurinėje mokykloje, mamytė ten irgi buvo kūno kultūros mokytoja. Tai, matyt, sportas yra genuose (šypteli).

Dar nuo mažens – turbūt dar prieš mokyklą – su tėčiu eidavau į salę žaisti krepšinį. Dar draugų prisikviesdavau ir lošdavom. Tad krepšinis mano gyvenime jau labai labai seniai (juokiasi).

Kai baigiau krepšinio trenerio specialybę tuometiniame Kauno kūno kultūros institute, praktikos atlikti mane atsiuntė į Kėdainius. 

Be to, dar besimokydamas pats neblogai žaidžiau aukščiausiame divizione instituto „Atleto“ komandoje.

Žinomas kėdainietis krepšinio treneris Stasys Mickevičius, „Nevėžio“ komandos įkūrėjas, pakvietė žaisti šioje komandoje, nes joje labai trūko žaidėjų.

Stasio pakviestas, ilgus metus žaidžiau „Nevėžyje“. Per tą laiką skirtingai vadinosi ši komanda, įvairiose lygose žaidė. 

O anksčiau, žinote, buvo taip, kad krepšininkai už savo pinigus žaisdavo, savo automobiliais į rungtynes važiuodavo. Nebūdavo, kaip dabar, kontraktų, išskirtinių sąlygų, sporto bazių ir tūkstantinių atlyginimų (juokiasi).

Na o kadangi jau žaidžiau Kėdainiuose, tai ir treneriu įsidarbinau šiame mieste, tuometinėje sporto mokykloje.

– Buvote svarbaus pokyčio liudininkas, prisidėjęs prie to, kad Kėdainių „Nevėžio“ ekipa užaugtų iki Lietuvos krepšinio lygos.

– Iš tiesų, lygiagrečiai trenerio darbui sporto mokykloje buvau susijęs su „Nevėžiu“ apie 35 metus. Po atėjimo į LKL (čempionate „Nevėžis“ debiutavo 2002 m., aut. past.), klube treneriu dirbau dar apie 9 metus.

Teko būti ir pagrindiniu treneriu – tuo metu buvom netgi išėję į finalinį ketvertuką turnyre, kuris išaugo į „Karaliaus Mindaugo taurę“. 

Daug metų asistavau kitiems treneriams. Darbavausi su Sauliumi Gaurilčiku, Rūteniu Paulausku, Gintaru Leonavičiumi, Gintaru Krapiku.

Su a. a. Rimu Girskiu jau nebedirbau, nors jis ir labai vadino mane ateiti. Sakė: „Kasti, davai einam, dirbam kartu“. 

Bet aš jau koncentravausi į darbą su jaunimu.  

– Profesionaliame krepšinyje sukotės ilgus dešimtmečius, tačiau, kaip sakote pats, galiausiai apsistojote ties darbu su jaunimu. Mokėte ir merginas, ir vaikinus. Ar skirtinga darbo su šiomis grupėmis specifika?

– Kai pradėjau treneriauti 1975 metais, rinkau mergaičių ir berniukų, gimusių 1965 m., komandas. 

Įsivaizduokite: mano pirmiesiems auklėtiniams dabar – 60 metų (stebisi)! 

Apie 10 metų dirbau ir su panelėmis. Vėliau pasilikau tik vaikinus – greičiausiai būtent dėl tos skirtingos specifikos. Su mergaitėm, manyčiau, treneriui vyrui dirbti sunkiau. 

O ir patiko pačiam labiau vyrų krepšinis (šypteli). Tuo pačiu vyrų krepšiniui Lietuvoje visada dėmesys buvo skiriamas didesnis. Džiugu, žinoma, kad pastaruoju metu ir moterų krepšiniui skiriama daugiau dėmesio.

Krepšinis – ne apie žvaigždes

– Esate užauginęs šimtus sportininkų. Papasakokite, kurie jūsų auklėtiniai pasiekė daugiausia šioje sporto šakoje?

– Per mano rankas iš tiesų praėjo daug puikių žaidėjų… Tačiau yra taip, kad vienas žaidėjas, kol pasiekia labai aukštą lygį, praeina pro kelis trenerius. 

Ir aš visada vadovavausi principu, kad pats žaidėjas turi įvardinti, kuris tas pats pačiausias treneris. O tas naudingiausias treneris nebūtinai yra pirmasis.

Nes dabar kartais susiklosto tokia situacija, kad kiekvienas prie augančio žaidėjo prisidėjęs treneris bando prisiimti sau šlovę (šypteli). 

– Kastyti, akivaizdu, kad per ilgus karjeros metus išlaikėte vieną pagrindinių vertybių – savo paprastumą ir kuklumą. Na, tuomet ne apie žvaigždes, o apie tuos, kurie pasuko sudėtingu jūsų karjeros keliu. Kiek gi krepšinio trenerių užauginote?

– Pagrindinė užduotis man pačiam buvo išugdyti gerą žmogų. Matote, yra taip, kad jeigu vaikas talentingas, o treneris – kūrybingas ir darbštus, problemos užauginti gerą žaidėją nėra. 

Na o profesionalą, kuris dar ir geras žmogus – čia sunkioji užduotis.

Todėl labai didžiuojuosi, kad iš šiuo metu Kėdainių sporto centre be manęs dirbančių 6 krepšinio trenerių net 4 yra mano auklėtiniai: Gediminas Butkus, Gerda Čečkauskienė, Vaidas Simonavičius ir prieš porą metų prie kolektyvo sėkmingai prisijungęs Klaidas Baltrimavičius.

– Kokių savybių, jūsų akimis, reikia geram treneriui?

– Geras tas, kuris atsidavęs dirba (šypteli). Atsidavęs iki maksimumo…

Žinote, mano dabartiniai septyniolikmečiai labai nori būti treneriais. Aš jiems ir sakau: „Jūs gerai susimąstykit, pagalvokit, juk matot, kaip aš dirbu.“

Atsidavęs treneris turi daug ką paaukoti. Ne tik laiko prasme, nuosavų finansų, nervų,  bet ir emocijų – juk už auklėtinius pergyveni kaip už savo paties vaikus. 

Deja, bet gero trenerio šeima visada be išimties atsiduria antrame plane. Vasarą, kol visi žmonės ilsisi, mes toliau ariam – vyksta stovyklos, pasiruošimas būsimam sezonui.

Darbo dienomis – treniruotės, savaitgaliais – išvykos į turnyrus. Tos išvykos, žinote, anksčiau būdavo su daug pratęsimų – tiek rungtynėse, tiek po jų (šypteli). Būdavo, kad tik kitą dieną po rungtynių grįždavom namo.

Dabar, aišku, yra kitaip, tačiau vienas dalykas išliko tas pats – krepšinio trenerio ar žaidėjo sėkmę stipriai lemia jo žmonos supratimas, kantrybė.

Žmonos tikrai labai kenčia nuo to vyrų sporto. Tad pasinaudodamas proga labiausiai dėkoju savo brangiai žmonai Birutei, kad ji buvo tokia kantri ir palaikanti. Jos indėlis – didžiulis.

– Minėjote ir nervus. Panašu, kad krepšinio trenerio profesija reikalauja daug fizinės ir emocinės sveikatos.

 – Sveikatos tai ne tas žodis kiek reikia. Du kartus per mano darbo metus mane iš aikštės sutrikus širdies ritmui išvežė greitoji (šypteli).

Pamenu, vieną iš tų kartų žaidėme Ignalinoje. Nuaidėjo finalinis švilpukas, komanda džiaugiasi pergale, o man tik akys užsimerkė, aš ant kelių šlumšt…  ir kaip su greitąja išvežė – nebepamenu.

Va ir šitam draugeliui taip yra buvę (mosteli ranka į pro šalį einantį kolegą krepšinio trenerį).

Krepšinio bendruomenė linki… rekordo

– Kastyti, kėdainiečiai viliasi, kad artimiausiu metu dar neplanuojate išeiti į užtarnautą poilsį.

– (juokiasi) Na, nežinau, duok Dieve, kad šituos savo bachūriukus išleisčiau.

Dabar jie vienuoliktokai, tai nusimato dar dveji metai kartu.

Tad kol kas planuose išleisti juos – jeigu sugebėsiu, jeigu nieko nenumatyto nenutiks (šypteli).

O po to? Nežinau, ne aš vienas, matyt, spręsiu (šypteli). 

Jėgų, energijos dar užtenka. Gerai suvokiu vieną dalyką: jeigu tik namie sėdėsiu, man bus labai blogai.

Kai dirbi, eini į treniruotes, ir pats pajudi, domiesi krepšiniu. Matau, kad treniruoti dar sugebu, ir, tiesą pasakius, gal net geriau negu sugebėdavau anksčiau, nes turiu daug patirties.

– Kėdainių krepšinio bendruomenė skaičiuoja, kad esate vienintelis Lietuvoje, taip ilgai dirbantis trenerio darbą, ir didžiuojasi tokiu rekordininku.

– Na, vienas toks bičiulis, kuris labai domisi šiais dalykais, visur nagrinėjo, dar ir dirbtinio intelekto klausė, tai panašu, kad tame gali būti tiesos (šypteli).

Retai kas išdirba pusšimtį metų tik sporto treneriu – būna, kad kažkas daro pertrauką ar išeina į sporto organizacijas, įstaigas administracinio darbo dirbti.

– Panašu, kad pasaulio rekordininkas yra Herb Magee, JAV Thomas Jefferson universiteto studentus krepšinio mokęs 54 metus. Manau, kad visos bendruomenės vardu galiu jums palinkėti sumušti šį rekordą.

– Ačiū labai, tikrai malonu (šypteli).

Kastytis Kundrotas už palaikymą ir visapusišką tikėjimą bei paramą dėkojo UAB „Daumantai LT“ direktoriui, savivaldybės tarybos nariui Sauliui Grinkevičiui ir „Nevėžio“ krepšinio klubo buvusiam prezidentui a. a. Petrui Stalioriui. 

Vaikinų U17-18 krepšinio turnyro Kėdainiuose uždarymo akimirkos: