Apie sudėtingus dalykus – politiką, viešumo kainą, žurnalistikos ydas, nepasitikėjimą, nuomonės formuotojus ir save, paprastai ir suprantamai. Svečiuose – žinomas žurnalistas, filosofas, politikos komentatorius, socialinių tinklų veikėjas, Žmogaus teisių instituto stebėjimo narys, atvirai reiškiantis poziciją žmogaus teisių klausimais, Paulius Gritėnas.


Skatina mąstyti

Aciociacija „Sveiki Kėdainiai“ vykdo projektą „Atspari visuomenė“, kurio metu organizuojamos diskusijos su įdomiais, aštraus žodžio kišenėje neieškančiais ir tvirtą savo nuomonę bei poziciją turinčiais šalyje puikiai žinomais žmonėmis – žurnalistais, visuomenininkais.

Tokiose diskusijose, skatinančiose kritinį mąstymą, kalbama šiandien aktualiomis temomis.

Tad šįkart P. Gritėnas kalbėjo ir atsakinėjo į kėdainiečių klausimus apie naujos vaizduotės kūrimą, visuomenės, politikos, žurnalistikos aspektus viešojoje erdvėje.

Kaip toks užaugo

– Papasakokite apie save.

– Skirtingai nei Andrius Tapinas ar Rita Miliūtė, nesu toks visiems žinomas žmogus. Esu Paulius Gritėnas. Gimiau 1988 metais Panevėžyje. Ten augau paprastoje darbo klasės šeimoje. Mama – socialinio darbo organizatorė, tėtis dirbo melioracijoje, statybose. Esu vienintelis jų vaikas.

Lankiau Vytauto Žemkalnio gimnaziją. Būdamas aštuntoje klasėje, kadangi daug skaitydavau, susidomėjau filosofija.

Pakankamai greit supratau, kad man šitas mokslas labai patinka, iškelia tuos klausimus, kuriuos pats ir norėdavau visada užduoti. Kai per pamokas visi klausdavo: kas čia, aš klausdavau: kodėl tie dalykai yra čia ir kodėl jie reikšmingi?

Įstojau į filosofiją Vilniaus universitete ir po studijų supratau, kad reikia užsiimti kažkuo prasmingesniu, kas padėtų duonos ant stalo. Labai trumpai padirbėjau viešųjų ryšių srityje, bet man nepatiko tas darbas. Patys jo principai pasirodė ydingi ir pakankamai greitai perėjau į žiniasklaidą.

Išvažiavau į Ignaliną ir ten pradėjau dirbti vietiniame laikraštyje. Po to mane pastebėjo „Lietuvos ryto“ žurnalistai, kurie pakvietė rašyti į prestižinį užsienio naujienų priedą „Rytai–Vakarai“. Rašiau užsienio politikos temomis. Galiausiai tapau užsienio naujienų korespondentu.

Po to pasukau į „15min. lt“, kur buvau užsienio naujienų redaktoriumi. Po to tapau  aktualijų žurnalistu. Atsisėdau prieš kameras, pradėjau vesti savo laidas. Turėjau pokalbių laidą „Apie ką negalima kalbėti“. Ten iš viso buvo trisdešimt pašnekovų. Džiaugiuosi, kad turėjau garbę Prezidentę Dalią Grybauskaitę pakalbinti. Tai nėra lengva, bet ji sutiko atvykti į kalėdinį pokalbį. Turėjau svečiuose britų publicistą ir apžvalgininką Ervardą Lukasą.

Turbūt įdomiausi etapai gyvenime prasidėjo praėjusių metų pradžioje, kai dėl tam tikrų aplinkybių nusprendžiau išeiti iš „15 min.lt“ į niekur. Kas yra reta šiais laikais ir kvaila. Ypač kai gyveni nuo algos iki algos. Pasiūlė rašyti komentarus į „Delfi“, bet po pusantro mėnesio gavau pasiūlymą iš kandidatės į prezidentus Ingridos Šimonytės. Sutikau būti jos konsultantu rinkiminiu laikotarpiu. Labai įdomus etapas. Po rinkimų grįžau į žurnalistinę veiklą – komentarų rašymą ir laidos vedimą su filosofu Viktoru Bachmetjevu. Šiokia tokia akademinė veikla.

Mane pristato kaip Leonido Donskio kūrybos tyrinėtoją. Nesijaučiu tyrinėtoju, bet skiriu tam didelį dėmesį ir net iš susitikimo pavadinimo „Moralinė vaizduotė“ (Leonido Donskio mėgstamas terminas) galima suprasti, kad man svarbus šis aspektas, kad matau jo vertę įvairiose gyvenimo srityse ir tai, kad žiniasklaidoje jo trūksta.


„I. Šimonytės žurnalistas“

– Kodėl prieš Prezidento rinkimus iš žiniasklaidos perėjote dirbti pas I. Šimonytę?

– Man atrodo, kad labai daug jaunų iniciatyvių žmonių, kurie realiai galėtų būti politiniame lauke ir kurie šiaip savo nuomone yra tame lauke, vengia ėjimo į politiką dėl tam tikrų priežasčių. Jie bijo intrigų, viešumo, lipdomų etikečių. Pripažinkim, kartais jos priklijuojamos visam gyvenimui.

Puikiai supratau, kad mano situacija bus tokia, nes iš karto ir buvo kalbama apie tai, kad „jis visą laiką ir dirbo I. Šimonytei“.

Nors, tiesą sakant, ji į mane kreipėsi likus savaitei iki sprendimo dalyvauti Prezidento rinkimuose. Pažinojau ją kaip politikę, mėgau, kad ji atsakinėja į klausimus racionaliai. Ji patinka man savo stiliumi. Bent jau manau, jog niekada nerodžiau to straipsniuose.

Sutikau galvodamas apie tai, kad jeigu esu toks gudrus komentarų rašytojas, jeigu tiek daug sau leidžiu – reikšti nuomonę ir mokyti žmones, kaip gyventi, tuomet galbūt turėčiau prisiimti tam tikrą atsakomybę.

Matydamas situaciją valstybėje, kai Prezidentu galėjo būti išrinktas žmogus, mano manymu, gerai nesuprantantis demokratijos principų (kalbu ne apie tą kandidatą, kuris laimėjo), supratau, kad turiu žengti į priekį ir prisiimti atsakomybę.

Žinau, kad man visą gyvenimą bus prikišama, kad esu I. Šimonytės žurnalistas. Nors mes su ja nuo to laiko bendravome tik vieną kartą ir apskritai nepalaikome jokio ryšio, išskyrus draugišką pasisveikinimą. Tai buvo tiesiog darbas.

Man atrodo, kad žmonės kartais turėtų tai daryti, nes mes per toli nuėjome smerkdami pačią politiką, kaip procesą. Reikėtų atskirti politines nesėkmes, atskiras politines korupcijos bylas, etinius skandalus ir suprasti, kad politika, kaip procesas, išsivalys ir galės funkcionuoti, kai jauni žmonės norės ten eiti.

Tikrai norėčiau, kad žmonės apie politiką, kaip procesą, kalbėtų pagarbiau, suprasdami, kaip tai svarbu valstybei. Apie politikus mes galime kalbėti, kritikuoti konkrečius veiksmus.


Provincijos problemos

– Kaip manote, ar tai yra stereotipas, kad Panevėžys atrodo gana pavojingas miestas, turintis neigiamą ženklą. Bent jau buvo. Ar jūs galite paneigti šį stereotipą?

– Taip, Panevėžys keičiasi. Socialiniai demografiniai pokyčiai išsprendė šiokią tokią dalį kriminogeninės situacijos. Emigracija, atsivėrusios sienos dalį tų žmonių išvedė į Vakarus. Tai tuo požiūriu Panevėžys tapo saugesnis. Bet apskritai, bent jau augdamas, nejaučiau pavojaus jausmo. Galbūt buvo daugiau socialinių skirčių, daugiau vaikų rizikos šeimose, daugiau vaikų, kurie agresija išreiškia savo jausmus. Bet ne, niekada nebuvo tokio dalyko, kad jausčiausi nesaugus.

Daugiau galbūt buvo aplinkos atšiaurumas, ir tai, kad Panevėžys yra pramonės miestas, turintis nedidelį, ne tokį aktyvų kultūrinį gyvenimą. Labai pavydžiu Kėdainiams, kurie turi tokią aktyvią bendruomenę, branduolį žmonių, kurie renkasi, kalbasi.

Jeigu ko man ir trūko Panevėžyje, tai būtent didesnio bendruomeniškumo ir geresnių platformų save išreikšti, nes vaikas, kuris anksti skaito filosofines knygas ir jam kyla daug klausimų, jis labai ieško būdų, kaip save išreikšti. To kartais pasigesdavau ir man atrodo, kad ir dabar didelė jaunimo problema yra ta, kad jie pasigenda platformų ir būdų išreikšti save, parodyti, kad jie irgi yra protingi ir tai padaryti žmonių rate.

– Dažnai kalbame apie mažų miestų, provincijos problemas. Vieni kitus pažįsta, atsiranda nepotizmas. Kokie yra mažų miestų privalumai jums?

– Minėjau, kad apsigyvenau Ignalinoje. Tai buvo sąmoningas veiksmas. Manęs niekada netraukė dideli miestai, nors Vilnius Europos lygmeniu nėra didelis miestas. Pacituosiu profesorių Egidijų Aleksandravičių, kuris sakė, kad tikroji gyvoji kultūra gyvena miesteliuose. Jis sako: „Mėgstu nusipirkti vietinį laikraštį ir pažiūrėti, kuo jis gyvena.“

Nežinau, kiek laisvos spaudos yra atskiruose miestuose. Bet man atrodo, kad mažesniuose miesteliuose, glaudesnėse bendruomenėse iš tikrųjų gyvenimas ir reakcijos į kasdienius įvykius yra gyvesnės, tikresnės.

Vilniuje susiduriu su problema, kad prievartinis individualizmas ir gyvenimas nepažįstant savo kaimynų, nežinant bendruomenės, nebent gyveni kažkokiame išskirtiniame rajone, slegia.

Viena vertus, jautiesi gyvenantis įvykių sūkuryje, kur Seimas, MO muziejus, kino teatrai, sporto renginiai, bet tuo pačiu jautiesi žymiai labiau vienišas. Tai – daugelio žmonių problema.

Manau, kad miesteliuose labiau išvengi vienatvės ir labiau supranti bendruomeninio ryšio svarbą. Tiesiog kartais yra neišvengiamas bendravimas su kitu, kas yra geras dalykas, ypač kai patiri vienatvę.


Žymiai skaniau valgyti

– Sakėte, kad žymiai lengviau nediskutuoti nei diskutuoti. Kodėl? Ar todėl, kad mes neturime diskutavimo kultūros?

– Labai trivialiai čia pasakiau, kaip žymiai skaniau valgyti negu nevalgyti (juokiasi). Turėjau omenyje, kad gyvenime įvykus kažkam, kas tau nepatinka, yra žymiai lengviau praeiti arba nepaklausti, kodėl taip vyksta, kokia prasmė viso to, negu pradėti diskutuoti, susidurti su kito nuomone, kitokiu požiūriu.

Šiuo požiūriu Lietuvoje, ne tik politikoje ar žiniasklaidoje, yra žymiau mažiau vidinių diskusijų. Viena vertus, tai paaiškinama tuo, kad žmonės yra labai pavargę, įsisukę į kasdienybę, jie tiesiog neturi jėgų, užtenka to, kad jie atlieka savo darbą ir turi laiko vakare pavalgyti, pažiūrėti televizorių. Bet tuo pačiu jų kasdienybė ir nesikeičia todėl, kad jie jos nepermąsto, nepadiskutuoja, nepamąsto, kokia politikos, žiniasklaidos, jų darbo esmė. Kalbu apie kiekvieną iš mūsų.

Filosofas, žurnalistas P. Gritėnas kalbėjo ir atsakinėjo į kėdainiečių klausimus apie naujos vaizduotės kūrimą, visuomenės, politikos, žurnalistikos aspektus viešojoje erdvėje.

Man atrodo, kad daugelis tokių nusivylimo, abejingumo ženklų būtent ir kyla iš to, kad mums trūksta vidinių ar išorinių diskusijų, kurios kalbėtų apie esmes, apie tai, kas yra svarbu. Diskusijų yra daug, yra jų festivaliai. Bet jeigu mes nepaliesime tų temų, kurios iš tikrųjų yra svarbios, jeigu kažkas kažką papasakos, o jūs sau mintyse nepamąstysite: hm, tai yra neblogai arba blogai, tai nieko nekeis.

O diskusijos, kurios keičia kažką, jos nutinka labai retai ir man atrodo, kad jų trūksta visose srityse. Ypač viduje. Politikai labai dažnai diskutuoja kažkur išorėje, bet labai mažai diskutuoja viduje, tarpusavyje susėdę. Nežinau, kiek sveika yra atmosfera, kurioje valdančiųjų partijų lyderiai nesugeba susėsti prie vieno stalo.

Turi ateiti kandidatas į Prezidentus, kuris pasakytų, kad reikia susodinti visus prie vieno stalo, kaip mažus vaikus. Vien tai rodo, kad tų diskusijų trūksta. Tai – prievartinis modelis. Mes renkame žmogų, kuris suaugusius vyrus ir moteris pasodintų prie stalo, kad jie pasikalbėtų apie tai, kas svarbu.


Gimsta feisbuke

– Kokia, Jūsų akimis, šiuo metu yra viešoji erdvė arba kokią diagnozę galėtumėte jai nustatyti?

– Viešoji erdvė yra gerokai pasiekusi, lyginant su 90-aisiais, kai buvo keletas laikraščių, dvi trys televizijos programos, kažkokie vieši susitikimai. Tai buvo labai ribotas laukas. Informacija pasiekdavo mus kartais net 24 valandų lėtumu. Savaitgaliais susiformuodavo toks informacinis vakuumas, kai televizijos terodydavo kažkokius pasivaikščiojimus po turgelį, jo kainas. Nebuvo tokio greito naujienų ciklo, kokį turime dabar.

Šiuo metu viešoji erdvė yra gerokai išsprogusi. Tai įvyko per pastarąjį dešimtmetį. Atsirado socialiniai tinklai, daugybė kitų bendravimo formų. Viskas pasidarė labai atvira, labai platu. Praktiškai mes visi dalyvaujame viešojoje erdvėje. Nežinau žmonių, kurie galėtų pasakyti, kad joje nedalyvauja.

Tiesa, yra žmonių, kurie sąmoningai neturi socialinių tinklų anketų, bet jie vis tiek dalyvauja naujienų rate, nulemtame jų ciklo, kylančio iš socialinių tinklų.

Paprastai galima pasakyti, kad dabar naujienos gimsta feisbuke. Tarkim, pirmiausia R. Karbauskio pasisakymas dėl koronaviruso buvo išplatintas feisbuke, tada portaluose ir galiausiai atsidūrė jūsų pokalbių rate.

Tuo noriu pasakyti, kad viešoji erdvė yra labai plati ir mes visi esame neišvengiami jos dalyviai. Mano diagnozė būtų, kad ji gal net šiek tiek per vieša, nes žmonės jau praranda savo privatumą. Labai daug viešų temų yra privataus gyvenimo dalykai, pavyzdžiui, Agnės ir Artūro Zuokų skyrybos.


Bėdos iš švietimo?

– Kas yra moralinė vaizduotė?

– Vienas didžiausių autoritetų man buvo Leonidas Donskis, su kuriuo, ačiū Dievui, turėjau garbės pašnekėti viešai. Jis į Lietuvos mąstymo lauką buvo įvedęs terminą „moralinė vaizduotė“. Tai skamba pakankamai sudėtingai.

L. Donskis įsivaizdavo, kad tikrovė susideda ne tik iš to, kas nutinka, tai yra ir realybė, kur mes esame, tai ir vaizduotė, kaip mes užpildome savo tikrovę projekcijomis į praeitį, ateitį, kokius pavyzdžius pasirenkame formuodami dabartį.

Pavyzdžiui, dabar yra žmonių, sakančių, kad mums praverstų naujas sąjūdis. Tai – viena moralinės vaizduotės projekcijų. Tai sako, jog dabar situacija bloga, todėl iš vaizduotės traukiame sąjūdžio konceptą, kurį perkeliame į dabartį ir teigiame, kad viskas nutiks geriau.

L. Donskis, sakydamas, kad vaizduotė labai svarbi mūsų tikrovei, turėjo galvoje ir tai, kad tos vaizduotės formos, idėjos, pasakojimai, naratyvai, pavyzdžiai, analogijos, simboliai tuo pačiu prisideda prie mūsų tikrovės vertinimo. Tai yra, kad žmogus su išlavinta moraline vaizduote, lygindamas dabarties procesus su kokiomis nors literatūrinėmis, meno, kino, istorinėmis paralelėmis, sugebės jautriau žvelgti į įvykius, sugebės teisingai dabartyje atlikti kažkokį moralinį sprendimą.

Žmonės, komentuojantys temomis, kurių neišmano, yra paverčiami tų nuomonių atstovais žiniasklaidoje, nes jie pritraukia daug dėmesio. Tai yra žiniasklaidos didelė yda.

Tos moralinės vaizduotės trūkumą labiausiai siečiau su tam tikra intelektualumo, jautrumo stoka įvairiose visuomenės grandyse. Tikrai nesakau, kad esu geras pavyzdys tam. Manau, kad dirbdamas žiniasklaidoje esu pridaręs daugybę emocinių ir kvailų  sprendimų.

Dažnai sakome, kad visos problemos kyla iš švietimo. Man atrodo, kad jos labiau kyla ne iš švietimo, o iš mūsų požiūrio į švietimą kaip į pagrindą, kurį gauname. Čia tas moralinis vaizduotės, jautrumo instrumentas. Jis labai svarbus, turi būti įvaldytas ir turi būti daugiau žmonių, kurie paaiškina, parodo pavyzdį, savo autoritetu užtvirtina. 

– Kaip mums atsikratyti to, kad diskusijose nebūtume gyvenimo teoretikai, kurie žino, kaip kiti žmonės turėtų gyventi?

– Socialiniai tinklai ir apskritai viešoji erdvė išlygina nuomones, nebelieka autoritetingumo, argumentacijos. Daug yra praprususių kvailių, kurie dėsto dalykus. Iš čia yra visos gyvenimo mokyklos – per 20 minučių išmok anglų kalbą, per 20 minučių išmok būti geru verslininku ir pan.

Visa tai paremta dideliu noru suvaldyti kažkokias žinias, perteikti jas ir uždirbti iš šito žinojimo. Man atrodo, kad žinojimo pagrindas visų pirma turi kilti iš savikritiškumo, kritinės distancijos.


Gauna už visus

–  Ar tai nėra paradoksas, kad tikrasis profesionalų elitas, žinantis problemų priežastis, būdus, kaip jas spręsti, į politiką neina, nes politika – purvinas žaidimas. Ką manote Jūs, kiek atsakomybės tokiam žmogui turėtų tekti?

– Į klausimą atsakysiu pateikdamas motyvus, kodėl iš žiniasklaidos nuėjau pas Ingridą Šimonytę į užantį. Man atrodo, kad Lietuvos, ir apskritai pasaulio, politikoje yra rimta problema – labai didelis idėjų atotrūkis nuo jų įgyvendinimo struktūros. Tai yra, kol kažkokia bendruomeninė ar politinė idėja arba problema pereina per visas grandis, labai dažnai yra pamirštama, dėl ko netgi buvo ginčijamasi arba dėl ko ji išsisprendė.

Kita vertus, politika, tuo pačiu būdama ne tokia efektyvi, kaip mes norėtume, tuo pat metu yra vieša. Čia yra problema. Dėl to politikai dažnai ir nepelnytai kritikuojami arba gauna nepelnyto dėmesio. Jų visas gyvenimas yra paverstas viešu ir apie jų gyvenimo detales rašoma bei pateisinama tuo, kad politikas – viešas asmuo, dėl to mes galime rašyti apie tam tikrus jo gyvenimo aspektus.

Čia yra du labai geri pavyzdžiai – teigiamas ir neigiamas. Teigiamas, kai premjeras Saulius Skvernelis sako: „Mano žmona gal jums papasakos, kodėl įsidarbino, bet tikriausiai nepapasakos.“

Problema tame, kad jis premjeras, jis turi interesą ir jam teks susidurti su tos gamyklos, kuri įdarbino žmoną, interesais. Kitas dalykas, jis negali, nenori paaiškinti aplinkybių, kaip jo žmona įsidarbino, o tai kelia natūralius įtarimus. Niekas nesako, kad mes turime linčiuoti, bet turime reikalauti atsakymų, nes tai vienaip ar kitaip gali veikti Lietuvos politinę situaciją.

Kitas, neigiamas, yra Artūro Zuoko pavyzdys. Nesu jo fanas, bet norisi kritikuoti tai, kas vyksta lendant į jo privatų gyvenimą ir naudojantis tuo. Galiu laisvai kritikuoti, jog kai kurie žurnalistai pasielgė neetiškai kalbindami moterį, kuri tokiu metu akivaizdžiai negali pasakyti daug racionalių dalykų apie šiuo metu esančią situaciją.

Politikai susiduria su problema, kad patiria labai didelį viešumą, praktiškai nebeturi privatumo, yra nuolat spaudžiami, jiems tenka kolektyvinė atsakomybė. Tai yra, kad vienas Seimo narys kenčia už visus atvažiavęs į kažkokį viešą renginį.


Gali atvažiuoti A. Tapinas

– Kas padėtų kurti pasitikėjimą politika?

– Pasitikėjimas, kuris nėra vien Seimu, Parlamentu ar Prezidentu, tas pasitikėjimas visomis institucijomis ir kylantis į viršų vertikalės principu ateina iš pasitikėjimo vienas kitu ir bendruomeninio ryšio kūrimo.

Man atrodo, labai svarbus aspektas, kurį reikia plėtoti, yra pasitikėjimas vienas kitu. Žmonės turėtų klausti filosofinio klausimo – kodėl nepasitikiu savo kaimynu, valdžia, bendruomene ir kaip tą nepasitikėjimą galėčiau įveikti?

Tai – labai svarbus aspektas. Manau, kad lietuviai labai dažnai sau kelia nepasitikėjimo klausimą, bet jie nebando pralaužti to rato. Pats prisipažinsiu, neužeinu pas kaimynus su pyragu ir kava ir nesakau: „Pasikalbėkime, kaip jūs gyvenate?“

Man atrodo, jeigu norime didinti pasitikėjimą Seimu, mes jį turime didinti nuo mažiausių grandžių. Pirmas dalykas, kad Seimo nariai ateitų iš mūsų rato, kad rinktume tuos žmones, kuriuos žinome, kuriais pasitikime. Tam reikia, kad ir bendruomenė vieni kitais pasitikėtų.

Šiuo atveju tai yra individuali laikysena – reikia paklausti savęs, kodėl taip nepasitikiu savo aplinka ir ką galėčiau pakeisti, kad pasitikėjimo padaugėtų.

– Mažų miestų problemos – žmogų spaudžia per šeimą, per darbą, kad neatitinki kažkokios ideologijos, nepaklūsti kažkam. Ar laikas čia yra svarbus tam išsivalymui?

– Labai ydingas požiūris, kuris, mano nuomone, stabdo progresą. Lietuvoje yra manoma, kad ateis jauna karta, kuri viską pakeis. Jūs savo mieste turite gerą pavyzdį Vytautą Gapšį (su visa pagarba jam), kuris yra geras pavyzdys, jog jaunoji karta nebūtinai yra geresnė ir nebūtinai priima geresnius sprendimus.

Manau, kad čia problema kyla iš tam tikro atskirų visuomenės grupių nesuvokimo, kaip jos turėtų komunikuoti viena su kita, koks turėtų būti jų santykis. Jeigu vietos valdžia leidžia sau spausti bendruomenę, konkretų asmenį, sakydama, kad mes primesime tau savo galią, ji turėtų suprasti, kad ji gyvena sprogusios viešosios erdvės amžiuje, kai bet kada gali atvažiuoti Andrius Tapinas ir surengti nesankcionuotą diskusiją ir jo niekas nesušaudė. Nors diskusija ir buvo nesankcionuota. Manau, kad pilietiškumas, pasipriešinimas turėtų tai pralaužti.

Neateis joks geresnis laikas, jokie geresni politikai ir nepakeis visko. Viskas prasideda nuo mažų pokyčių bendruomenėje. Labai banaliai tai skamba, bet taip yra, tie dalykai keičia pačią jauseną.


Nežinai, ką kalbi

– Štai tinklalapis „Minfo.lt“ dalinasi vienos turtingiausių Lietuvos verslininkių mintimis apie koronavirusą. Kaip žiniasklaidos turinio kokybę veikia toks kai kurių verslininkų rašymas ir analizė rimtesniuose žinių portaluose nei minėtasis?

– Realiai intelektualumas yra bet kurio žmogaus pozicija, išreikšta viešojoje erdvėje, kuri yra paremta argumentais, erudicija. Problema yra ta, kad Lietuvos žiniasklaidoje labai dažnai žmonės, kurie neturi jokios kompetencijos kalbėti tais klausimais, yra pateikiami taip, lyg jų nuomonė būtų svarbi.

Tą patį rašiau socialiniuose tinkluose apie „influencerius“ (nuomonės formuotojus). Kai jų klausia apie Higso bozoną, karą Sirijoje, socialiai jautrias temas, pavyzdžiui, apie hipotetinį mergaitės pagrobimą, „influenceriai“ tai aptarinėja, skleidžia kažkokias sąmokslo teorijas, kurios platinamos dėl to, kad kalbantysis yra nuomonės formuotojas.

Tai yra viena iš žiniasklaidos veikimo principų ydų. Žmonės, kurie gauna daug dėmesio, žiniasklaidos manymu, konvertuos tą dėmesį į jų portalus. Žmonės, komentuojantys temomis, kurių neišmano, yra paverčiami tų nuomonių atstovais žiniasklaidoje, nes jie pritraukia daug dėmesio. Tai yra žiniasklaidos didelė yda.

Man atrodo, kad tai susiję ne tik su šituo, bet ir atskirais politiniais, visuomeniniais klausimais. Mums trūksta ekspertų, kurie kalbėtų. Ir mums trūksta, kad žmonės supyktų ir priešintųsi tam, jog jiems kalba nuomonės formuotojai, kurie neišmano tų dalykų. Tie žmonės net važinėja po Lietuvą ir užsiiminėja visokiomis psichologinėmis, sociologinėmis analizėmis, gyvenimo mokymu ir panašiais dalykais, kurių absoliučiai nesupranta.

Mes turime tų sričių ekspertus, kurie įdėjo daug pastangų, nesiekia šlovės ir jautriai žiūri į tuos klausimus, kurie nori kažkokią dalį savo žinojimo atiduoti visuomenei. Jie turėtų būti kalbinami.

Taip, čia žiniasklaidos problema, kurią reikia išgyvendinti ir visuomenė turi tam priešintis – atmesti tu žmonių nuomonę, sakydama: tu nežinai, ką kalbi.

– Kokį pastarųjų metų įvykį galėtumėte išskirti, kaip labai svarbų, bet nepastebėtą visuomenės?

– Man atrodo, kad vis dar neatsakytas ir neišspręstas yra žemės klausimas. Turiu omeny, kad Lietuvoje, niekam nematant ir per daug nekalbant, atsirado keli stambūs žemvaldžiai. Jie negali konkrečiai paaiškinti tam tikrų savo praturtėjimo ar savo veiklos epizodų.

Man atrodo, tai pražiūrėtas dalykas ta prasme, kad, kaip suprantu, nei tyrimų dėl to, nei konkrečių detalių nebuvo. Čia toks politinis epizodas.

Man nuoširdžiai atrodo, kad pražiūrėtas epizodas vis dar yra mūsų kultūriniai pasiekimai. „Auksinis liūtas“ Venecijos bienalėje, tai, kad mes džiaugiamės tuo apdovanojimu, trijų menininkių sėkme, yra gerai. Bet dažnas iš mūsų vis dar nežinome šios operos turinio ir nesusimąstome apie klimato kaitos problematiką. Mes nesusivokiame, kad gamtiniai pokyčiai lems ir socialinius, ūkinius pokyčius. Tai – ilgametė pražiūrėta problema.

Šiems mano paminėtiems dalykams mes skiriame mažiau dėmesio nei sąrašams, kotletams, gyvenimui viešbutyje ir kitiems klausimams, kurie yra svarbūs, bet vienadieniai, išsprendžiami greitai. O tai – problemos, kurios palies ne tik mūsų kartą, bet ir mūsų vaikų kartą. Apie tai turėtume daugiau galvoti. Būkime aktyvūs piliečiai. Raginčiau žengti tą žingsnį, pakalbėti su kaimynu, imtis iniciatyvos.