Kėdainietė Agnė VALIUKEVIČIŪTĖ – profesionali sportinių šokių šokėja, kartu su partneriu Gabrieliu Vaikasu skinanti pergalės laurus ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje rengiamuose čempionatuose. Šokių varžybos – įspūdingas renginys žiūrovams, kupinas elegancijos, estetikos, tačiau profesionali šokėja atskleidžia, kad sportiniai šokiai – ne tik grožis, bet ir sunkus, alinantis kasdienis darbas ne tik su savo kūnu, bet ir mintimis… 

Pasak merginos, sportiniai šokiai yra kartu ir sportas, ir menas, nes teisėjai teisėjaudami per varžybas stebi ne tik šokių techniką, bet ir bendrą poros įvaizdį, rūbus.

Pasak merginos, sportiniai šokiai yra kartu ir sportas, ir menas, nes teisėjai teisėjaudami per varžybas stebi ne tik šokių techniką, bet ir bendrą poros įvaizdį, rūbus.

Kaip ir kada Jūsų gyvenime atsirado šokis? Kiek metų jau šokate?
Šokis mano gyvenime atsirado dar ankstyvoje vaikystėje. Kai buvau maža, labai mėgdavau staipytis prieš veidrodį, šokti, vis nenustygdavau vietoje, kaip tėvai sako, buvau tokia „pamaivėlė“, tad jie nusprendė mane nuvesti į pirmąją šokių treniruotę. Šokti pradėjau nuo ketverių metų. Žinoma, pirmieji metai išties buvo labai sunkūs, man kaip vaikui, ne visada norėjosi juos lankyti, norėdavosi ir mesti. Tėvams patiko šokiai, mama pasakojo, kad vaikystėje žiūrėdavo legendinių šokėjų Jūratės ir Česlovo Norvaišų kasmet organizuojamą „Gintarinę porą“, kurią tiesiogiai transliuodavo per televiziją – jai be galo patiko, tad ji norėjo, kad šokčiau ir aš, mesti neleido. Taip ir išėjo, kad šoku iki šiol. Už tai šiandien tėvams esu labai dėkinga, kad nepasidavė mano norams.

Šokate jau daugiau nei dešimtmetį, ar nemąžta susižavėjimas, ryžtas, noras ir aistra šokti?
Šį rudenį bus 18 metų kaip šoku. Na, žinoma, būna visokiausių dienų, kada pervargstu tiek fiziškai, tiek morališkai nuo intensyvių treniruočių, varžybų, norisi tiesiog nuo visko atsiriboti ir pailsėti. Bet mes, šokėjai, jeigu jaučiame, kad reikia poilsio, padarome trumpą pertraukėlę ir, atgavę jėgas, kimbame į darbus ir į tą pačią rutiną.

IMG_3838O gal reikia save versti eiti į treniruotes? Ar būta tokių sunkių etapų Jūsų karjeroje, kai jautėtės šokiu persisotinusi ir norėjosi šokį mesti?
Į treniruotes savęs versti eiti nereikia, nes, žinoma, kai yra geri rezultatai, tai labai motyvuoja treniruotis ir stengtis. Taip pat fizinis krūvis yra labai gerai, galva pailsi nuo studijų, atsipalaiduoju dvasiškai. Taip pat būna įvairios stovyklos, labai dažnai tenka treniruotis su treneriais iš Rusijos, Italijos, Norvegijos, Vokietijos.
Kai buvau ketvirtoje klasėje, buvau metusi šokius, nešokau pusę metų, bet vėliau noras vėl atėjo, nes kai esi prie to pripratęs, tiesiog pradeda trūkti veiklos, užimtumo, treniruočių, varžybų.

Šokate ne vienerius metus – kokiais laimėjimais galite pasigirti? Kokie paliko didžiausius, neišdildomus įspūdžius?
Su partneriu jau turime aukščiausią S klasės tarptautinę kvalifikaciją. Lietuvoje esame šeštoje vietoje. Lietuvos sportinių šokių lygis yra vienas aukščiausių pasaulyje – trečioje vietoje po Rusijos ir Vokietijos. Tarp šokėjų galime pasigirti, kad turime Europos, pasaulio čempionus. Per mėnesį po keletą kartų šokame tarptautinėse varžybose užsienyje. Dažnai tenka šokti pusfinaliuose, finaluose, užimti prizines vietas.

Kelintoje vietoje Jūsų pora šiuo metu yra pasauliniame reitinge?
Šiuo metu pasauliniame reitinge mūsų pora yra 99 vietoje iš 3000 porų.

Kokioms varžyboms šiuo metu ruošiatės? Kokius tikslus keliatės?
Šiuo metu ruošiamės visiems gerai žinomoms, legendinėms Jūratės ir Česlovo Norvaišų organizuojamoms „Gintarinės poros“ varžyboms, kurios vyks gegužės 7–8 dienomis Kauno „Žalgirio“ arenoje. Kadangi šios varžybos pagal pasaulinio reitingo kategoriją yra trečios iš 4 pagal sudėtingumą (WDSF World), tad išsikėlėme gana aukštus tikslus. Noriu patikslinti, kad pasaulinio reitingo kategorijos yra keturios (WDSF Open, WDSF International, WDSF World ir WDSF Grandslam). Pernai šiose varžybose užėmėme 14 vietą, šiemet tikimės pusfinalio. Žinoma, norimam tikslui pasiekti nėra svarbiausia užsibrėžti užimti būtinai atitinkamą vietą ar „apšokti“ savo konkurentus, tiesiog reikia padaryti viską, ką moki, stengtis viską padaryti geriausiai, kaip gali, ir rezultatas ateina savaime. Be abejonės, ruošiantis varžyboms, be šokių treniruočių, labai svarbu geras poilsis, miegas, tinkama mityba, fizinis pasirengimas, tuomet, pasitikėdami savimi, galime drąsiai žengti ant varžybų parketo.

LT6_2804Šokiai – labai gražus, akiai malonus reginys, džiuginantis ir užburiantis žiūrovus. Tačiau įdomu, kas sportiniai šokiai yra profesionaliam šokėjui? Tai labiau sportas ar menas?
Profesionaliam šokėjui tai yra kiekvienos dienos rutina, juodas darbas, alinančios treniruotės ir „parketo šlifavimas“, norint tobulai atidirbti ir išbaigti kiekvieną judesį. Žinoma, daugelis žmonių klausia, ar jums nenusibosta, juk tokią monotoniją tik nedaugelis gali ištverti. Žinoma, būna visko, kartais norisi viską mesti, nutraukti, bet kai atsisuki atgal, pasižiūri, kiek jau yra pasiekta, iškovota, kiek daug įdėta laiko, sveikatos, finansų, tai tiesiog nuryji tą kartėlį, apsisuki ir vėl toliau „ari“.
Galiu pasakyti, kad sportiniai šokiai yra kartu ir sportas, ir menas, nes teisėjai teisėjaudami per varžybas stebi ne tik techniką, kaip tu esi fiziškai pasiruošęs, pajėgus, bet ir bendrą poros įvaizdį, rūbus. Aukšto lygio varžybose viskas turi būti tobulai sutvarkyta. Menas tai yra dar ir dėl to, kad turi save gerai reprezentuoti publikai, kiekvienas šokis atitinkamai turi savo charakterį, kurį reikia perteikti ant parketo. Ryškiai reikia demonstruoti ir emocijas.

Koks yra tikrasis, nepagražintas šokėjų pasaulis – gyvenimas nuo varžybų iki varžybų, kasdienės, alinančios treniruotės? Ar teko patirti ir traumų šokant?
Kaip jau ir minėjau, darbas yra juodas, rutininis, norint pasiekti gerų rezultatų. Žinoma, yra porų, kurios tik nori šiaip praleisti laisvalaikį, pasišokti savo malonumui, bet su tokiu požiūriu jos nieko ir nepasiekia. Tokios poros šoka mėgėjų (hobistų) lygyje.
Turi būti profesionalus požiūris į darbą – šokame penkis, o kartais net ir šešis kartus per savaitę. Savaitgaliais būna varžybos. Bet jeigu tik yra laisvas savaitgalis, tai leidžiame sau ir atsipalaiduoti, kad grįžtų įkvėpimas ir naują savaitę pradėtume naujomis jėgomis. Lietuvoje per metus būna 5 tarptautinės varžybos, bet dažniausiai tenka šokti užsienyje. Vasarą būna stovyklos, kuriose taip pat reikia daug dirbti.
Rimtų traumų patirti dar kol kas, ačiū Dievui, neteko, na, nebent tokias smulkias kaip kojų patempimai. Bet, žinoma, sportas yra krūvis visam kūnui, kenčia sąnariai, merginoms – stuburas. Tad, kaip yra plačiai visuomenei teigiama, kad sportas – sveikata, šiuo atžvilgiu nieko panašaus negaliu pasakyti, nes sunkaus fizinio krūvio yra alinama tiek širdis, tiek sąnariai.

Ar profesionalai turi draugų tarp kitų šokėjų? Ar vis dėlto labiau ima viršų konkurencinė kova?
Šokėjai draugiškai sugyvename, konkurencinė kova vyrauja tik per varžybas, ant parketo.

LT6_2402Kaip jaučiatės kelios minutės iki pasirodymo ant parketo varžybose? Gal turite kažkokių ritualų, atnešančių sėkmę?
Visada vyrauja jaudulys ir įtampa, nes norisi kuo geriau ir kokybiškiau viską atlikti. Reikia kuo geriau apšilti ir paruošti raumenis startui.
Kažkokių specifinių ritualų prieš varžybas neturime, bet kiekvienas morališkai nusiteikinėjame individualiai: man labai padeda, kai „Youtube“ pasižiūriu savo favoritų Dmitry Žarkov ir Olga Kulikova (Rusijos ir pasaulio čempionų) šokių video, o partneris klausosi per ausines savo mėgstamos muzikos. Tai mus labai užveda ir padeda gerai nusiteikti varžyboms, sušokti su gera nuotaika.

Ką teko paaukoti vardan šokių? Jei tektų laiką pasukti atgal, ar visa tai kartotumėte? 
Vardan šokių tenka aukoti nemažai, žinoma, norisi pasimatyti su draugais, bet jeigu tenka išvykti, tai susitikimai nusikelia. Laisvo laiko būtent sau nėra labai daug, nes visą laiką pasiglemžia treniruotės ir varžybos. Taip pat labai apgailestauju, kai negaliu dalyvauti organizuojamuose įdomiuose savęs ugdymo seminaruose, kurie dažniausiai vyksta tokiu metu, kai mums būna treniruotės. Tai su šokiais nesusiję, bet susiję su kitomis sritimis (organizuoja universitetas ir panašiai). Jeigu laiką tektų atsukti atgal, tai, tiesą pasakius, nežinau, ar rinkčiausi šį kelią, nes tobulėjimui ribų nėra, o darbas yra sunkus ir alinantis, yra didelės finansinės išlaidos, taip pat labai tenka aukoti savo laisvalaikį. Bet labai tikiuosi, kad bėgant laikui visa tai atsipirks.

Tikriausiai tenka nemažai keliauti – kurias šalis teko aplankyti, kurios padarė didžiausią įspūdį?
Keliauti mėgstu labai ir tai daryti tenka tikrai nemažai: teko išvykti į Latviją, Rusiją, Baltarusiją, Lenkiją, Vokietiją, Ispaniją, Norvegiją. Be šokių, vykstant asmeniniais tikslais, taip pat teko pabūti Azijoje, Amerikoje, Afrikoje. Kiekvienas aplankytas žemynas yra įdomus ir savotiškai patrauklus. Pasisemiu žinių apie kiekvieną aplankytą šalį, plečiu akiratį.

Šokate jau ne vienerius metus – ką šokiai Jums davė? Gražią figūrą, pasitikėjimo savimi, užsispyrimo? Kokias asmenines savybes pavyko išsiugdyti šokant?
Mano manymu, šokiai išugdė manyje didelę valią ir užsispyrimą, nes treniruotės ir darbas atima daug kantrybės, jei norima pasiekti gerų rezultatų. Šias savybes pastebiu ir studijuodama (šiuo metu studijuoju Vytauto Didžiojo universitete viešąjį administravimą, esu 4 kurse), nes viską, ką darau (ruošiuosi koliokviumams, egzaminams, seminarams, darau namų darbus), stengiuosi padaryti maksimaliai gerai. Šokiai pasitikėjimo savimi taip pat suteikė, nes varžybų metu turi teisėjams ir publikai save pateikti ir sudaryti įvaizdį kaip pasitikinčios savimi asmenybės, viską daryti užtikrintai. Gyvenime yra lygiai tas pats. Savo figūra asmeniškai esu patenkinta, tai, žinoma, gali labiau įvertinti aplinkiniai. Treniruotės, fizinis pasirengimas suteikia raumenų tonusą, ryškėja kūno linijos, taip pat tenka dirbti su svoriais, treniruokliais, atliekame įvairius pratimus, labai daug bėgiojame, taip yra ugdoma ištvermė.

kA80Y0825Beje, įdomu ir laisvalaikis – ar jo lieka? Ką dar veikiate, be šokių?
Kaip ir minėjau, kai kurių dalykų tenka atsisakyti vardan šokių, bet visuomet esant laisvesniam laikui stengiuosi ne tik susitikti su draugais ir kažkur išeiti, bet ir nuveikti kažką naudingo dėl savęs pačios: labai mėgstu namuose skambinti fortepijonu, anksčiau privačiai esu lankiusi muzikos mokyklą, tad ir dabar prisimenu daug kūrinių, stengiuosi neapleisti muzikos, nes dažnai tenka groti namuose lankantis svečiams. Mokyklos laikais dainavau mišriame chore. Taip pat turėdama laiko mėgstu žaisti lauko tenisą, nes ir jį taip pat esu lankiusi vaikystėje, plaukioti baseine. Visą tai darydama labai gerai atsipalaiduoju, pailsiu tiek fiziškai, tiek morališkai. Paskui su šviežiomis mintimis ir kupina jėgų galiu eiti į šokių treniruotes.

Šiuo metu treniruojatės Kaune, tačiau esate kilusi iš Kėdainių – ar dažnai apsilankote Kėdainiuose, ar malonu čia sugrįžti?
Esu kilusi iš Kėdainių, bet jau daugelį metų treniruojuosi Kaune. Kėdainiuose apsilankau labai dažnai, nes tai yra mano labai mylimas ir vertinamas miestas, visada labai smagu ir malonu sugrįžti pas savo Brangius Tėvus, kuriems esu labai dėkinga už viską, ką man jie suteikė gyvenime. Labai džiaugiuosi, kad esu tiek pasiekusi, šoku, nes tik jų dėka šiandien sėkmingai sekasi tai daryti.
Kadangi mama didžiąją savo laiko dalį skiria man, tai esu jai dėkinga, nes visus tuos metus kantriai ir pasiaukojančiai dalyvavo mano tobulėjimo procese.

6

Panašios naujienos