Search
Pradžia

Ingrida Marijošienė

Neseniai LRT Tyrimų skyriaus paskelbtoje publikacijoje – intriguojantys faktai: „Prieš kelerius metus vz.lt atlikta analizė parodė, kad Katalikų Bažnyčia yra didžiausia nekilnojamojo turto valdytoja Lietuvoje. Tai ne tik maldos namai ar seminarijos, bet ir didžiuliai žemės plotai, pastatai didžiųjų miestų senamiesčiuose. Šį turtą Bažnyčia sėkmingai išnaudoja kurdama verslą.“ Straipsnyje vardijami viešbučiai, gamybinės įmonės, žemės sklypai…

Apie didžiausios Kėdainių rajone Šv. Juozapo parapijos verslus ir turtus kalbamės su Kėdainių dekanu, Kėdainių Šv. Juozapo parapijos kunigu Norbertu Martinkumi.

– Įspūdis, kad bažnyčia – labai turtinga, labai versli, ir viešbučiai, ir verslo ryšiai išvardinti… Iš kitos pusės žiūrint, jeigu ta bažnyčia taip visko pertekusi, kodėl tada mums, kaip tai „labai turtingai“ bažnyčiai, reikia kreiptis į įvairius rėmėjus, kad ir bažnyčios vienam ar kitam remontui, – klausimu į klausimą atsako klebonas. – Aš sutinku, kad miestuose tikrai yra daugiau turtingesnių žmonių ir žmonės daugiau aukoja. Žinau, kad miestuose yra prie vyskupijos viešosios įstaigos, kurioms perduota valdyti nekilnojamąjį turtą. Jos nuomoja tas patalpas, o gautos pajamos išleidžiamos, aišku, bažnyčios vykdomai veiklai.

Kėdainių dekanas, Kėdainių Šv. Juozapo parapijos kunigas N. Martinkus.

Parapijos turtai ir verslai

– Kėdainių Šv. Juozapo parapija turi pastatus, kuriuos matome aplink bažnyčią: dienos centro patalpos, kambariai, kur katechezės (krikščionių religijos mokymas – aut. past.) vyksta. Tačiau šiandien turiu vieną butą nuomoti kunigui, altarista mamos namuose gyvena, diakonas už sienos gyvena. Pastatas yra, bet mes čia visi nesutelpame. Duodančio pajamų turto turime tik šarvojimo salę prie bažnyčios, ji yra išnuomota vienam laidojimo biurui, parapija gauna pajamas iš nuomos, kurios yra panaudojamos parapijos pastoracinei veiklai.

Parapijiečių aukos – bažnyčios išlaikymui

– Pajamos gaunamos iš aukotojų sekmadienio rinkliavų, iš privačių įvairių didesnių, mažesnių aukų, kurias žmonės paaukoja. Daugiau, kad kažkokio verslo bažnyčia turėtų, nėra.

Bažnyčia šiandien turi visai kitokį veidą. Jeigu anksčiau bažnyčia turėjo savo ūkius, hektarus žemės, žemės ūkį valdydavo pats kunigas. Šiandien mes turime visai kitą gyvenimą. Mes turime susigrąžinę bažnyčias, pastatus ir po pastatais žemę.

Ne auka svarbiausia

– Ar dosniai aukoja parapijiečiai?

– Daug kas priklauso nuo daug… Vienas iš pagrindinių bažnyčios įsakymų yra – padėk išlaikyti bažnyčią ir jos tarnus, kuris dažniausiai yra užmirštamas. Ne auka svarbiausia. Pirmiausia – bažnyčios misija yra žmogų vesti link santykio su Dievu, kad atrastų ramybę, kad būtų prasmingas žmogaus gyvenimas, kupinas tikėjimo, vilties ir meilės.

Noras paremti bažnyčią, visą tvarką atsiranda tada, kai žmogus ateina ne žinodamas, kad jam reikia už kažką susimokėti, o pasimelsti, pabūti. Jis mato, kad kažką bažnyčioje gal reikia pakeisti, patvarkyti ir su meile atneša auką, kuri padeda išlaikyti ne tik kunigus, bet ir bažnyčios tarnus. Negaliu sakyti, dosniai ar nedosniai. Tai – sąlyginis dalykas: vienam – 10 eurų atrodys dosniai, kitam – 1 euras ir sakys – dosniai paremiu, o trečias sakys, kodėl aš čia turiu duoti, neduosiu nieko. Priklauso nuo žmogaus – jo sampratos, ko jis nori ir kaip jis mato ir koks jo santykis su Dievu.

– Ar vien aukų pakanka?

– Galiu pavardinti iš kur mes gaunam pajamas: rinkliavos, aukos, juridinių asmenų parama, yra buvęs gautas palikimas (prieš kelis metus), biudžetinis finansavimas, jeigu yra poreikis, kartais ir paskola yra imama, 2 proc. nuo GPM parama, galima iš turto, kuris nereikalingas parapijai, pardavimo gauti, jei atsisakoma kokio pastato.

Išlaiko valstybė ar ne

– O valstybės dotacijų gaunate? Per vieną rajono tarybos posėdį tarybos narys Algimantas Kižauskas pareiškė, kad valstybė išlaiko bažnyčią.

– Jeigu tai vadinsime dotacija, kartais tenka kreiptis į vieną ar kitą valstybinę instituciją, būna, kad gauname tikslinį finansavimą. Bet ne bažnyčios išgyvenimui. Išgyvenimui bažnyčia vienaip ar kitaip išsilaiko. Bet… jeigu jau nori daryti didelius darbus, be papildomos paramos neišsiversi. Tą jaučia ir didelės parapijos.

Pagal pajamas ir išlaidas, kad ir didelės parapijos, pačios yra nepajėgios suremontuoti bažnyčių. Bažnyčios beveik visos yra senos, šimtametės, kultūros paveldo objektai. Ir tada prasideda restauravimas, kuris yra brangus.

– Savivaldybė kasmet kažkiek skiria. Kiek ir kam?

– Trejus metus iš eilės gaunam po 40 tūkstančių eurų. Esu dėkingas buvusiam merui Sauliui Grinkevičiui ir su juo dirbusiems žmonėms, kuris įsiklausė į mano prašymą ir per savo likusių trejų metų kadenciją bažnyčioms per metus skirdavo 40 tūkstančių eurų. Šiomis lėšomis padarėme daug darbų ir, kaip sakau, „užgesinom gaisrą“: elektros instaliacijos pakeistos, priešgaisrinė ir apsauginė signalizacijos įrengtos, žaibolaidžiai įrengti arba atnaujinti, taip pat atlikta kitų pastatų remonto darbų. Visoms Kėdainių dekanato parapijoms, jų yra 18, su kunigais pasiskirstom, kur yra kultūros vertybės, medinės bažnyčios. Prioritetas – priešgaisrinė apsauga ir elektros instaliacija. Dėl to daugiausiai sudega pastatai. Ir yra dar daug ką nuveikti, parama labai reikalinga.

– Kokie dabar būtų skauduliai, degantys darbai?

– Na pasižiūrėkit – Šv. Juozapo bažnyčios abu šoninius altorius reikia sutvarkyti. Dabar restauruojamas vienas paveikslas, kurį jau greitai parsivešime. O dekanate yra bažnyčių, kur reikia ir stogus keisti, ir dažyti. Surviliškio bažnyčios reikia visą vidų tvarkyti iš esmės: ir sienas, ir altorius. Apytalaukyje verkiant reikia išorę sutvarkyti. Projektas padarytas, skaičiuojame, dėliojame, bandysime ir paramos ieškoti, tai yra kultūros paveldas. Paberžėje irgi yra ką veikti, ir stogą varpinės tvarkyti, ir grindis dažyti, tą pačią naująją kleboniją (prieš keletą dienų šildymą keliems kambariams įvedėme). Kaip ir Dotnuvos bažnyčios visą išorę reikia tvarkyti ir t.t. Daug darbų laukia arba yra padaryta.