Sandra Barzdienė: „Tik laimingas žmogus yra sėkmingas“

Asta Raicevičienė

Šiandieniniame gyvenime nebestebina žmonės, turintys nemažai atsakingų pareigų, jų veiklumas, organizuotumas, energija, sugebėjimas vienu metu būti dviejose vietose. Tačiau žinant, kad tokių sugebėjimų turi dar tik 26-erių metų moteris, labai nustembi, norisi su ja iš arčiau susipažinti, ją pakalbinti ir pristatyti. Tai Sandra Barzdienė, VšĮ „Versli Lietuva” įsteigtos bendradarbystės erdvės „Spiečius” koordinatorė, Šėtos bendruomenės centro pirmininkė, rajono savivaldybės tarybos narė, šešerių Domanto mama.

Apie tai, kaip viską spėja

– Neabejoju, kad pažįstami dažnai jūsų klausia: kaip tu viską spėji? To paties klausiu ir aš.

– Kaip viską spėju? Gal dėl to, kad turiu du svarbius pavyzdžius: tai mano močiutė, išauginusi 7 dukras, ir mano mama, susilaukusi 3 dukterų. Kadangi esu vyriausia dukra, galbūt tų atsakomybių, gyvenant kaime, man daugiausiai ir tekdavo. Močiutė visą laiką dirbo Okainių žemės ūkio bendrovėje, ir mama taip pat. Tiek močiutė, tiek mama, mano tetos, kurios gyvena Okainiuose, turėjo (ir tebeturi) kalną gyvulių, bet jos viską spėdavo. Mes, visi vaikai, būdavom įtraukti į darbus. Ir dabar gyvenime gal daug ką veiki, nes tiesiog tu taip esi pripratęs. Aišku, dabar, kai daug kas daroma nuotoliniu būdu, kartais pasitaiko, kad vienu metu turi būti dviejose vietose, tarkim, tarybos posėdyje ar kokiame darbo pasitarime. Kartais būna, kad tiesiog du kompiuteriai įjungti ir dalyvauji ir ten, ir ten. Būna streso, kad nespėsiu prisijungti ar nuvažiuoti į vietą, bet kažkaip viskas pavyksta tarsi savaime.

– Kaip sekėsi baigti mokslus?

– Gimiau ir užaugau Okainių kaime, baigiau Šėtos gimnaziją. Įstojau į Vytauto Didžiojo universitetą (VDU) ir, būdama 19 metų, ištekėjau. Trečiame kurse pastojau, bet vis tiek tęsiau mokslus, neėmiau akademinių atostogų. Su Domantu ant rankų mes abu universitetą ir baigėme. Įgijau viešojo administravimo bakalauro laipsnį. Man tai pavyko dėl to, kad turiu puikią šeimą. Mama ir jos sesuo gyvena šalia, kitos dvi seserys – vos per vieną gatvę. Visos keturios mamos seserys gyvena Okainiuose. Jei neturi, kur padėti vaiką, ir jei mama negali prižiūrėti, tai tikrai kažkuri iš tetų paims ir pažiūrės. Kažkada man teko prižiūrėti jaunesnius pusbrolius, pusseseres, dabar jie talkina man. Problemos dėl vaikų priežiūros mūsų šeimoje nėra. Dėl to galėjau sau leisti neimti akademinių ir dieniniame skyriuje baigti universitetą. Klausiau mamos, kuri sakė: ,,Būtinai turi pabaigti universitetą, nes, jei pasiimsi akademines, tai taip ir nepabaigsi.“ Visas namų ūkis tada krito ant vyro pečių.

Močiutė ir mama mokė darbštumo, tėtis – drausmės ir pareigingumo

– Turbūt pripratote sunkiai dirbti nuo mažumės?

– Vasarą kaime, kaip žinia, darbų netrūksta. Visą gyvenimą mačiau sunkiai ir daug dirbančias mamą ir močiutę. Nors augome trys sesės, tačiau jautėmės kaip vienoje didelėje daugiavaikėje šeimoje, kadangi mamos seserys gyvena tame pačiame kaime, todėl su pusbroliais ir pusseserėmis gana glaudžiai bendraujame. Pačiai ne vieną vasarą teko darbuotis tiek Lančiūnavos ,,plantacijose”, tiek Okainių žemės ūkio bendrovėje. Tėtis visuomet buvo griežtas ir reiklus. Kadangi brolių neturėjome, tai mokėmės visų darbų, nebuvo namuose vyriškų ir moteriškų, tiesiog buvo darbai, todėl puikiai galiu ir benzininiu pjūklu, ,,trimeriu” naudotis bei automobilio ratą pasikeisti. Tai man ne problema.

Su vyru buvo klasiokai

– Kaip susipažinote su vyru Deividu?

– Su vyru kartu kurį laiką mokėmės vienoje klasėje, tačiau mokydamiesi mokykloje tikrai simpatijų vienas kitam nejautėme. Vėliau vyras pakeitė mokyklą, ir mes nebendravome. Praėjus porai metų, susitikome ir pradėjome draugauti, taip ir likome kartu. Santuokoje gyvename jau septintus metus ir auginame šešerių metų sūnų Domantą. Vyras ypač domisi žemės ūkio technika, tai yra jo ,,arkliukas”, todėl džiaugiuosi, kad turi širdžiai mylimą veiklą ir nuo žemės ūkio nenutolo. Smagu, kai matai, kad žemė, kurią dirbo mano seneliai, tėvai, dabar jau prižiūrima mano pačios šeimos. Anksčiau apsodindavom daržovėm didelius plotus, dabar mažiau. Vieną didelį bendrą daržą pasidarėm – kas laiko turi, tas paravi. O vasarą didelius žolės plotus prie namo tenka pjauti man, kadangi vyras dirba laukuose. Stengiuosi ir vaiką įtraukti prie visų darbų, kad padėtų tai man, tai tėčiui.

– O kur įsikūrė jūsų šeima?

– Šėtoje nusipirkom kuklų namą, kurį dabar po truputį ir ,,lipdom”, gal iki pensijos susitvarkysim. Vyro noras buvo pasilikti Šėtoje, aš tai būčiau gal ir nepasilikusi, man Kauno priemiestis būtų priimtinesnis. Dar buvom su vyru prieš mano studijas išvažiavę į Airiją pagyvent, bet jam visada kirbėjo mintis, kad reikia grįžti į Lietuvą ir gyventi Šėtoje. Aš nusileidau, taip ir padarėme. Džiaugiuosi, kad toli nenutekėjau, todėl visuomet esu netoli savo tėvų ir giminių.

Atsitiktinė pažintis su politika

– Kaip tapote Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio nare?

– Kai mokiausi Kaune, pirmame kurse atsitiktinai dalyvavau šviesios atminties profesoriaus Leonido Donskio moderuotoje diskusijoje, mane ta diskusija taip sužavėjo, kad pagalvojau: o kodėl man netapus Liberalų sąjūdžio nare. Labai įdomus žmogus buvo, o jis daugiausiai tas liberalias diskusijas ir moderuodavo. Tiesiog studijų metu dėstytojai kėlė įvairias problemas, pagalvojau, kad idėjų ir tikslą turiu, žinau, ką norėčiau keisti, tai kodėl nepabandžius. Žinoma, ypač aktyvaus įsitraukimo į partinę veiklą neplanavau, labiau tikėjausi būti stebėtoja, tačiau susiklostė taip, kad gana aktyviai įsitraukiau į Kėdainių skyriaus veiklą. Vėliau prie skyriaus prisijungus Liberalų centro sąjungos nariams ir jo pirmininku tapus Sauliui Grinkevičiui, skyrius gerokai padidėjo, vyko įvairios veiklos, sąskrydžiai, diskusijos. Buvo dar keli aktyvūs jauni kėdainiečiai, kurie taip pat prisijungė. Kėdainiuose 2015 m. vykusiuose savivaldos rinkimuose Saulius Grinkevičius jau buvo tapęs meru.

„Kai mokiausi Kaune, pirmame kurse atsitiktinai dalyvavau šviesios atminties profesoriaus Leonido Donskio moderuotoje diskusijoje, mane ta diskusija taip sužavėjo, kad pagalvojau: o kodėl netapus man Liberalų sąjūdžio nare.“

Kiek netikėtai gavau pasiūlymą dirbti rajono savivaldybėje, jo komandoje. Taip po studijų atsitiktinai atsidūriau savivaldybėje. O gal ir neatsitiktinai. Pradžioje dirbau mero politinio pasitikėjimo patarėja, paskui, susiklosčius aplinkybėms, tapau tarybos sekretore. Iki kadencijos pabaigos ten ir dirbau.

– Ar nebaugino politikės kelias, darbas savivaldybėje?

– Iš pradžių buvo sunku, nes viskas nežinoma, tačiau laikui bėgant įsivažiavau. Žinoma, pradėjusi dirbti tikrai nesuvokiau, kad ne tik techninius darbus teks atlikti, tačiau ir pamatyti politinę virtuvę iš vidaus. Supratau, kad tokių dalykų universitetuose nemoko, supratimas ateina tik per patirtį. Galiu pasidžiaugti, kad per savo dvejus darbo metus galėjau pritaikyti beveik visas studijose įgytas žinias. Kalbėdama apie mero patarėjos darbą, galiu tik pasidžiaugti, kad galėjau geriau suprasti socialinę, švietimo, aplinkos, žemės ūkio ir kitas sritis, tai padeda dabar jau kaip tarybos narei. Darbas valstybės tarnyboje yra labai prasmingas, atsakingas ir reikalingas, todėl džiaugiuosi, kad įgijau šios patirties.

Pradžioje buvo labai nedrąsu, reikėjo ruošti medžiagą posėdžiams, suorganizuoti pačius posėdžius. Pagrindinis darbas – padėti merui pasiruošti posėdžiams, kad komitetų posėdžiai vyktų laiku, kad tarybos nariai laiku gautų informaciją ir kt.

– Be to, buvote dar labai jauna mama?

– Domantui dar nebuvo dvejų metų. S. Grinkevičiaus neišgąsdino, kad turiu mažą vaiką, kad jis gal sirgs, aš nebūsiu darbe. Bet meras nesudvejojo. Žinojau, kad, vaikui susirgus, galėsiu drąsiai tai pasakyti. Aišku, vaikas sirgo, bet kažkaip susitvarkydavau, o kai reikdavo po darbo pasilikti, daugybę kartų Domantas yra buvęs savivaldybėje, mero kabinete ar net dalyvavęs posėdyje. Juk pasiėmus iš darželio Kėdainiuose, jį tektų nuvežti į Šėtą, o paskui vėl pačiai sugrįžti į Kėdainius. Kaip jauna mama, visada jaučiau palaikymą.

Tapo ,,Spiečiaus” koordinatore

– Kaip atsidūrėte ,,Spiečiuje”?

– Kai baigėsi mero kadencija, baigėsi ir mūsų įgaliojimai. Įsiregistravau Užimtumo tarnyboje, tapau bedarbe. Galvojau, namuose pasibūsiu, pailsėsiu, bet nepavyko. Pamačiau skelbimą, kad reikalingas žmogus darbui bendradarbystės centre ,,Spiečius‘‘. Užpildžiau CV ir patekau. Dalyvavo keletas kandidatų, bet pasirinko mane. 2019 m. rugsėjo 19 d. įsikūrus ,,Spiečiui”, tapau jo koordinatore. Teko išbandyti save ir naujoje srityje. Bet dabar vėl naujovės – keičiasi valstybės požiūris: įstaiga, kurioje dirbu, bus reorganizuojama, žada atsirasti inovacijų agentūra. Nepavyksta man ramiai pabūti, vis kažkokios permainos vyksta mano gyvenime kas porą metų.

Vadovauja Šėtos bendruomenei

– Kaip atsidūrėte prie Šėtos bendruomenės vairo?

– Perimti bendruomenės pirmininkės vairą visiškai neplanavau, tiesiog 2018 metais susirinkimo metu, įtikinus valdybos nariams, nusprendžiau imtis šios atsakomybės, nes niekas iš 7 valdybos narių nesutiko to padaryti. Baimės, aišku, buvo. Juk tokios veiklos patirties apskritai neturėjau. Dabar be šios veiklos neįsivaizduoju savo gyvenimo. Aišku, ji atima daug laiko iš šeimos, tačiau ji man labai patinka. Žinoma, ne visuomet pavyksta realizuoti visas kilusias idėjas ar pateisinti visų bendruomenės narių lūkesčius, tačiau nuoširdžiai stengiuosi.

Siekiame į savo veiklą įtraukti aplinkinių kaimų gyventojus, aktyviai bendradarbiauti su Šėtos seniūnijoje veikiančiomis bendruomenėmis, kad bendromis jėgomis būtų tęsiamos esamos ir kuriamos naujos tradicijos. Bendruomenės vizija – bendruomeniška, vieninga, aktyvi, versli, vystanti kultūrinę, socialinę ir ekonominę veiklą bendruomenė, kurioje gera, jauku ir patogu gyventi visiems gyventojams.

– Kaip sekasi šioje veikloje?

– Kalbant apie projektus, tai buvo visai nauja patirtis. Teko rašyti projektą ir jį įgyvendinti, o paskui pateikti ataskaitą. Kai praėjo tiek laiko, dabar smagu, kad galiu kažkam kitam patarti. Nors pati pradžia buvo sudėtinga. Labai džiaugiuosi, kad praėjusiais metais bendradarbiavome su Pilateso ir sąmoningo judesio centru ir jo direktore Simona Skorupskiene. Pavyko suorganizuoti tikrai puikią vaikų vasaros stovyklą ,,Nardyk patirčių vandenyne“.

Taip pat iki pandemijos stengiamės skirti didelį dėmesį gyventojų sveikatingumo skatinimui, iš įvairių projektų pavyko suorganizuoti ne vieną pilateso užsiėmimą, jogos treniruočių ciklus, paskaitas apie sveikatingumą. Jas skaitė gana žymūs psichologai, tokie kaip Evaldas Karmaza, Tomas Lagunavičius. Bendruomenės nariams, manau, kad patiko. Užsiėmimai apie savęs pažinimą ,,Juoda avis” buvo skirti jaunimui.

Mano vizija – bendruomenė, ne tik organizuojanti koncertus, šventes, keliones, tačiau ir padedanti spręsti bendruomenės narių gyvenimiškas problemas.

Aišku, didelis indėlis Šėtos gimnazijos, seniūnijos, Kultūros centro. Mes itin bendraujame su Sangailų, Šėtos, Pagirių, Kaplių bendruomenėmis. Stengiamės vieni kitus palaikyt, dalyvauti vieni kitų renginiuose, patalkinti, jeigu reikia.

Politika arti širdies

– Kaip tapote savivaldybės tarybos nare?

– 2019 m. po savivaldos rinkimų buvo aišku, kad bus naujas meras, nauja dauguma, mes būsime mažuma. Į rajono savivaldybės tarybą nuo Liberalų sąjūdžio patekome šešiese. Man smagu, nes galiu prisidėti prie geresnių procesų, vykstančių savo mieste. Kai esi opozicijoje, ne visada tavo siūlymai yra išklausomi, ne visada sulaukia palaikymo, bet, man atrodo, vis tiek gerai, kad kartais mūsų klausimai priverčia susimąstyti valdžią ar pergalvot tam tikrus sprendimus. Kartais nuvilia tam tikri politiniai dalykai, kai atrodo, kad kažkas nelabai teisinga, bet kai balsų trūksta, vis tiek sprendimai priimami. Arba jauti, kad tavo siūlymas geras, bet ,,nepraeina” tik dėl to, kad jį siūlo opozicija. Tada nusivili, bet įvertini, kad kažkas ir opozicijoje turi būti ir, jeigu ne visada tavo siūlymai išgirsti, turi su tuo susitaikyti. Dirbant Liberalų sąjūdžio frakcijoje man puiki galimybė pasisemti politikės patirties. Virginija Baltraitienė turi milžinišką patirtį ir kompetenciją, kuria ir dalinasi. Saulius Grinkevičius turi didelę mero patirtį, strateginį matymą. Man smagu, kad aš galiu mokytis iš jų, bet ir savo minčių turiu, nuomonę reiškiu, kurią priima, palaiko ir supranta.

– Politika jums arti širdies?

– Patinka. Jei nebūtų potraukio, nebūtų ir prasmės būti rajono taryboje. Dešiniosios pažiūros man priimtinos.

Profesorius L. Donskis ne kartą yra sakęs: „Visų pirma, politika – kompromiso menas ir laukas. Be susitarimo, nuolatinio ir kantraus savęs paties bei savo darbo rezultatų koregavimo aukštesnio lygio politika nesiformuoja.“ Iš tikrųjų stengiuosi tuo ir vadovautis, stengiuosi girdėti, klausytis ir sutelkti dėmesį į kitus, į tai, ką žmonės, kolegos ar oponentai sako. Tiesiog noriu išgirsti situacijas iš įvairių požiūrio kampų ir tik tuomet, kai jau įvertinu visus „už“ ir „prieš“, priimti sprendimus.

Nebijau pripažinti savo klaidų, tai viena iš mano, sakyčiau, teigiamų savybių. Tenka matyti nemažai situacijų valstybiniame sektoriuje: problema yra, tačiau kaltų niekada nėra. Mano nuomone, politikui vis dėlto svarbu mokėti pripažinti padarius klaidą.

– Ar jaučiat, kad į jus žiūri kaip į jauną nepatyrusią politikę, ar jus laiko perspektyvia, turinčia šiuolaikinį požiūrį ir vertinimą?

– Turbūt priklauso nuo to, kas mane vertina. Kartais jauti, kad tave vertina kaip jauną žmogų, kurio nuomonė nesvarbi. Bet keičiasi laikai, ir gerai, kad ir jaunų žmonių politikoje atsiranda, nes jie turi daugiau ambicijų, maksimalizmo. Kartais politikai turi labai trumpalaikę viziją – laimėti rinkimus, bet neturi numatę veiksmų plano. Politikoje labai svarbu turėti ilgalaikę viziją, tiek kalbant apie rajoną, tiek apie mūsų valstybę – kryptį, kur link nori eiti. Kai nėra tos krypties, sunkiai sekasi ir eit.

Apie pomėgius ir laisvalaikį

– Ar dar lieka laiko pabūti mama, pasijausti žmona?

– Nepaisant, kad ir kas būtų, kokia veikla užsiimčiau, man šeima vis dėlto yra pirmoje vietoje. Grįžusi po darbo, kad ir kaip pavargusi būčiau, pirmiausia einu pabūti su vaiku, su juo pasikalbėti, pabendrauti ir tik vėliau, kai jis ras užsiėmimą, aš vėl grįšiu prie savo nebaigtų darbų – politinių reikalų ar bendruomenės. Nes kai esi politikoj, šiandien esi, o rytoj joje jau gali nebebūti. Man atrodo, kad šeima – vienintelis pastovus dalykas gyvenime, todėl ji pirmoje vietoje ir turėtų būti.

Žiemą vakarus dažniausiai leidžiame trise. Su vyru esame nemažai pakeliavę – buvome Tailande, Dubajuje, Ispanijoje.

Pavasarį, vasarą mano vyrui savaitgaliai ,,nebegalioja”, kadangi dažniausiai vasarą orai diktuoja poilsio dienas. Kaip jau minėjau, mano mama – iš septynių sesių šeimos, o jos visos turi vaikų, mano močiutė turi 17 anūkų, ir gal kas nustebs, kad mes visi gana artimai bendraujam. Vos ne porą kartų per mėnesį švenčiame kurio nors gimtadienį. Tai ne tik su savo šeima bendrauju, bet nuolatos kontaktuoju su tetomis, pusbroliais ir pusseserėmis. Daug kur pavažinėjam po Lietuvą ir su savo sesėm. Labiau mus traukia gamtoje pabūti.

– Ar sau pačiai skiriate laiko?

– Šėtos bibliotekininkė kartais manęs klausia, kada man lieka laiko paskaityti. Iš tikrųjų, knygoms visada randu laiko. Neseniai perskaičiau Barako Obamos ,,Pažadėtoji žemė”, ,,Kabinetas 339” bei Valdo Adamkaus ,,Pokalbiai nesilaikant protokolo’’. Skaitau ir grožinės literatūros, bet be politinių veikėjų neapsieinu. Mane traukia politikų biografijos, jų gyvenimai. Neretai skaitau savo miego sąskaita ar vakare, kai šeima išsiskirstom ir laiko skiriam savo pomėgiams. Mano vyras prie savo kompiuterio būna, Domantas užsiima savais reikalais, tada ir aš, atsisėdusi kamputyje, galiu išsitraukti knygą.

„Norint būti sėkmingam, reikia įdėti daug darbo. Atsitiktinai sėkmė neaplanko žmogaus. Nebent tik loterijoje“.

– Ar galima dėti lygybės ženklą sakant, kad sėkmingas žmogus yra laimingas žmogus?

– Aš, ko gero, kitaip formuluočiau: tik laimingas žmogus yra sėkmingas, nes, jeigu tu pozityviai nusiteikęs, esi aktyvus, žingeidus, bendraujantis, moki priimti kitą žmogų tokį, koks jis yra, jam neprimeti kažkokių įsitikinimų, lūkesčių, man atrodo, tada sėkmė ir ateina. Ir dar – sėkmė ateina sunkaus darbo vedina. Norint būti sėkmingam, reikia įdėti daug darbo. Atsitiktinai sėkmė neaplanko žmogaus. Nebent tik loterijoje.

– O kokią reikšmę pinigai vaidina jūsų gyvenime?

– Jei mano šešiamečio Domanto paklaustumėt, tai jis nedvejodamas atsakytų, kad jam šeima svarbiau nei pinigai. Jei, tarkim, mano artimąjį ištiktų kokia nelaimė, galėčiau viską atiduoti, ką turiu, kad tik jam būtų gerai. Pinigų šiandien yra, rytoj – nėra. O tavo išgyventos patirtys ir laikas su savais – neįkainojama jokiais pinigais.

– Ar turite svajonių, su kuriomis nebijotumėte pasidalinti?

– Norėčiau, kad šeimą papildytų dar vienas ar du piliečiai ir kad sėkmingai jie užaugtų. Taip pat, kad šeimoje būtų visi sveiki. Žinoma, kaip ir dauguma, tai dar kokios kelionės norėčiau pasibaigus pandeminiam laikotarpiui.