Neįprastoje vietoje – Kauno autobusų stotyje – atidaryta kelerius metus Kėdainiuose dirbusio, o pastaruoju metu su „Kėdainių muge“ bendradarbiaujančio žinomo spaudos fotografo, fotomenininko Algimanto Barzdžiaus nuotraukų paroda „išŠok“.

Ekspozicija unikali ne tik tuo, kad demonstruojama netradicinėje erdvėje, bet ir tuo, jog nuotraukose persipynė šokio ir fotografijos menai.

Kauno autobusų stotyje A. Barzdžiaus nuotraukų paroda „išŠok“ veiks iki gruodžio 9 dienos. Po to keliaus po Kauną ir kitus Lietuvos miestus. Tikėkimės, kad ekspozicija pasieks ir Kėdainius.

Sustabdyti įmanoma

Pasak fotografo A. Barzdžius, jo nuotraukose į vieną susipynė šokis, gatvės fotografija, reportažas ir portretas.

„Buvo labai įdomu idėją įgyvendinti kartu su profesionaliais šokėjais. Norėjau parodyti jiems, kad fotografuotis gali būti smagu, o judesį sustabdyti tikrai įmanoma“, – šypsosi A. Barzdžius.

Kauno autobusų stotyje atidaryta A. Barzdžiaus nuotraukų paroda „išŠok“ veiks iki gruodžio 9 dienos.

Neįprastos vietos

Paroda „išŠok“ skirta Kauno choreografijos mokyklos veiklos dvidešimtmečiui. Projekte dalyvavo dvylika įvairaus amžiaus šios įstaigos pedagogų. Kiekvienas iš jų fotografavosi trijose skirtingose vietose. Netradicinė fotosesija vyko pačiose netikėčiausiose Kauno vietose: požeminėje perėjoje, gatvėje, parke, fontane, vitrinoje, automobilių remonto dirbtuvėse, ant tilto ir stogo, laukuose ant šieno rulonų.

Fotografui A. Barzdžiui, dirbant su šokio profesionalais, į pagalbą teko pasitelkti ir policijos pareigūnus, ir kolegas su filmavimo kamera bei dronu. Taip pat jis džiaugiasi, kad iš mokyklos kolektyvo sulaukė didelio palaikymo ir visokeriopos pagalbos.

Gimė iš draugystės

Unikalus projektas gimė iš gražios, ilgus metus besitęsiančios profesionalaus fotografo A. Barzdžiaus ir Kauno choreografijos mokyklos direktorės, šiuolaikinio šokio mokytojos metodininkės Linos Navardauskienės draugystės.

„Su Algimantu susipažinome apie 1991 metus. Tada Kauno šokio teatras „Aura“ teikė mano kandidatūrą Tarptautiniam šokio solistų konkursui, turėjusiam vykti Paryžiuje. Prie paraiškos reikėjo pridėti kokybiškas nuotraukas“, – šypsosi L. Navardauskienė.

Seniai užsimezgę draugiški dviejų menininkų santykiai išaugo į originalų projektą, skirtą mokyklos jubiliejui.

Gražios draugystės rezultatas – paroda.

Dvylika pedagogų

Nuo pat įkūrimo 2000 metais Kauno choreografijos mokyklai vadovaujanti L. Navardauskienė – buvusi ilgametė Kauno šokio teatro „Aura“ solistė.

Mokykloje dirba dvidešimt mokytojų, mokosi apie keturis šimtus jaunųjų šokėjų. Dauguma mokytojų čia dirba nuo mokyklos įsteigimo dienos. Projekto fotosesijoje dalyvavo dvylika įvairaus amžiaus mokyklos pedagogų.

Fotosesijos modeliai – mokytojai – pripažino, kad iš pradžių pozuoti prieš profesionalo objektyvą buvo nedrąsu, tačiau galiausiai fotosesija tapo smagia atrakcija visiems jos dalyviams.

Teko ir įkalbinėti

Pasak L. Navardauskienės, sunkiausia buvo apsispręsti pradėti šį projektą: reikės skirti daug laiko, ar šiam sumanymui pritars darbuotojai, kokie iškils organizaciniai klausimai. Abejonės greit išsisklaidė, nes dalis mokytojų greit ir lengvai apsisprendė dalyvauti, kitus reikėjo pakalbinti, įtikinti, įkvėpti pasitikėjimo.

„Nors mokytojos yra šokusios Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, Kauno šokio teatre „Aura“, A. Cholinos šokio teatre ir kitur, tačiau pasiryžti stoti priešais objektyvą nėra taip paprasta. Tačiau atlikus pirmuosius fotografinius bandymus A. Barzdžiaus profesionalumas lėmė tai, kad rezultatai daugelį nustebino ir įkvėpė pasitikėjimo tęsti. Asmeniškai man apsispręsti fotografuotis nebuvo paprasta, pastaruoju metu to nedarau, tuo labiau viešos erdvės, aplinkui nepažįstami žmonės“, – pasakojo L. Navardauskienė.

Ar taip įsivaizduojate mokyklos vadovę? Fotosesijoje netrūko humoro ir smagaus požiūrio į darbą.

Rinkosi vietas

Su kiekvienu modeliu A. Barzdžius aptarė idėjas, aprangą ir vietas, kur ir kaip mokytojai norėtų fotografuotis.

„Stengiausi pasirinkti vietas, kurios man artimos. Pats fotografavimas truko maždaug po valandą kiekvienoje pasirinktoje erdvėje. Kai fotografavo ant Trijų mergelių tilto per Nemuną, pūtė labai stiprus vėjas, buvo šalta, todėl teko viską atlikti greitai. Kai buvau vaikas, močiutė vesdavosi pažiūrėti, kaip jis statomas. Ši vieta mane visada žavėjo, nes nuo tilto atsiveria puikus Kauno vaizdas. Tai – užburianti vieta“, – kalbėjo L. Navardauskienė.

Mokyklos direktorė fotosesijai pasirinko dar dvi vietas – savo darbo kabinetą ir „Ali šokoladinę“.

Smalsiai apžiūrinėjo

Fotosesijų metu aplinkiniai, praeiviai šokių mokytojus priėmė geranoriškai, smalsiai, kartais nustebdavo.

„Tuo metu, kai stovi priešais objektyvą, nelabai juos pastebi, nes turi klausyti fotografo nurodymų, galvoti, kokie judesiai bus tinkamiausi konkrečiai erdvei. Tačiau labai smalsu žiūrėti į žmones, peržiūrint nuotraukas“, – šypsosi L. Navardauskienė.

Pyragėlio galima paprašyti ir taip.

Tapo švente

Anot Aistės Kavolienės, Kauno choreografijos mokyklos direktorės pavaduotojos ugdymui, šiuolaikinio šokio mokytojos, fotosesijai sumanyta rinktis netradicines, neįprastas Kauno vietas ir fotografuoti jas per šokį.

„Buvau pirmoji, kurią A. Barzdžius fotografavo. Patirtis nuostabi, vien geriausi atsiliepimai, kai dirbi su profesionalu. Manau, jog fotosesija tapo ir švente, ir iššūkiu kiekvienam iš mūsų. Juolab kad šiemet minime mokyklos jubiliejų. Du planuotus jubiliejinius koncertus dėl COVID-19 pandemijos teko nukelti, todėl šia gražia paroda paminėtas mūsų mokyklos dvidešimtmetis“, – sakė A. Kavolienė.

„Perlipti“ per save

Šokių mokytoja atvira: reikėjo „perlipti“ per save, kad galėtų atsiskleisti prieš fotoobjektyvą.

„Pirmą kartą mes, mokytojai, buvome modeliais. Su A. Barzdžiumi lengva buvo dirbti, be jokios įtampos, pasitariant, pajuokaujant. Esame įpratę, kad mokiniai yra svarbiausi, o mes liekame už kadro, užkulisiuose. Po parodos atidarymo iš auklėtinių išgirdome daug gerų, gražių atsiliepimų“, – sakė A. Kavolienė.

Modelis… autoservise

Šokių mokytoja fotografavosi lauke, pilname šiaudų ritinių, ir automobilių remonto dirbtuvėse.

„Jau seniai grožėjausi laukais, pribarstytais ritinių. Kita vieta – autoservisas. Čia nuostabiai mus priėmė, vienas darbuotojas net sutiko papulti į kadrą. Nemažai žiūrovų žiūrėjo ir stebėjosi, kad šioje neįprastoje vietoje galima rengti fotosesiją“, – įspūdžiais dalinosi A. Kavolienė.

Prieš pozuojančią Aistę neatsilaikė autoserviso darbuotojai – sutiko nusifotografuoti.

Linksma, įdomu

Šiuolaikinio šokio mokytoja Asta Brilingienė pripažino, kad jai anksčiau fotografuotis neteko.

„Tiesa, prieš maždaug dešimtmetį choreografijos mokytojai fotografavomės fotostudijoje. Nuotraukos buvo gražios ir iki šiol jas naudoju. Tačiau fotografuotis šokant mieste su profesionaliu fotografu – nauja, įdomi ir linksma patirtis“, – tvirtino A. Brilingienė.

Netikėti sprendimai

Kai juodu prieš fotosesiją susitiko Kauno centre, A. Barzdžius jau turėjo idėją, kur ir kaip norėtų fotografuoti. A. Brilingienė fotografavosi miesto centre, vieno iš namų kieme ir Vienybės aikštėje.

„Pakeliui atsirado ir netikėtų sprendimų, užėjome į vieną Kauno kiemą ir radome puikią betoninę sieną. Darbas užtruko apie pora valandų, rezultatas buvo geras, bet Algis maksimalistas. Vakare atsiuntė keletą nuotraukų ir parašė, kad nori dar geriau padaryti. Taigi, susitikome dar kartą. Buvo sekmadienis, atvažiavau su šeima. Algis ir juos įtraukė į fotosesiją“, – juokiasi A. Brilingienė.

Į fotosesiją buvo įtraukta visa Astos šeima.

Jaučia judesį

„Keletą nuotraukų fotografas padarė tiesiog šiaip, dovanų – mums su šeima ir močiute gražiame miesto fone. Visi turėjome daug gerų emocijų. Su Algiu dirbti buvo įdomu, jis žino, ko nori, bet kartu yra atviras naujiems pasiūlymams, puikiai jaučia judesį, supranta žmogų, su kuriuo dirba“, – apie fotografą kalbėjo A. Brilingienė.

Lipo… tvoromis

Pašnekovė šypsosi, kad jai teko nemenki fotosesijos išbandymai. Pozuojant kieme, prie betoninės sienos, jai reikėjo lipti ant aukštos, daugiau kaip dviejų metrų aukščio tvoros.

„Netoliese, tame pačiame kieme, radome kopėčias, jas pasiskolinome… Tvora buvo apie pusės metro pločio, o kitoje pusėje griovys. Be to, tvoros viršus buvo nelygus, apgriuvęs. Algis pažiūrėjo ir sakė, kad būtų gerai čia apsieiti be greitosios pagalbos“, – juokiasi A. Brilingienė.

Reikėjo drąsos, atsargumo ir gerai įvertinti, kiek vietos yra šokiui ant tokios tvoros.

Rizikuoti verta

Vėliau, pamačiusi nuotraukas fotokameroje, moteris suprato, kad rizikuoti buvo verta.

„Šiaip gyvenime fotografuotis nemėgstu, dažniau pati pafotografuoju kitus. Bet Algis moka sukurti tokią atmosferą, kad su juo dirbant jaučiausi gerai, jaukiai, buvo linksma. Kaip reagavo praeiviai? Mačiau, kad žmonės stoviniuoja aikštėje ir stebi, kas vyksta. Praeivių buvo nedaug. Pastebėjau, kaip maža mergaitė vidury aikštės pradėjo daryti špagatus. O vienas praeivis mielai sutiko papozuoti nuotraukoje. Esu dėkinga Linai ir Algiui už šią unikalią fotosesiją ir galimybę joje dalyvauti“, – kalbėjo A. Brilingienė.

Buvo lengva

Dar viena fotosesijos dalyvė – Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė, šiuolaikinio šokio mokytoja, yra  dalyvavusi keliose fotosesijose, kai šoko Kauno šokio teatre „Aura“.

„Tačiau tai buvo prieš gerą dešimtmetį. Pastaraisiais metais daugiau, kaip juokauju, būnu „už kadro“ – kaip choreografė ar kaip mokytoja. Iš tikrųjų darbas šioje fotosesijoje vyko labai greitai ir lengvai, nes su A. Barzdžiumi dirbti yra neįtikėtinai lengva. Jis puikiai jaučia judesį, aiškiai padeda suprasti, ko reikia, dirbant atmosfera būna lengva, o tai leidžia laisviau jaustis ir drąsiau bandyti skirtingas idėjas“, – bendro darbo privalumus vardino  L. Puodžiukaitė-Lanauskienė.

Lina sako, kad fotografuotis jai sekėsi greit ir lengvai…

Padėjo draugai

Kadangi vietos fotosesijai buvo apgalvotos iš anksto, viskas nufotografuota per keletą valandų.

„Turiu būti dėkinga draugams, kurie mus priėmė į savo erdves. Pirmoji fotosesija vyko Stasio Kudoko viloje, kurioje gyvena Dainius ir Sigita Lanauskai, antrai – į savo butiką „Lakštingala ir rožė“ mus įsileido Deimantė Songailienė, trečiai – pasirinkta Laisvės alėja“, – pasakojo L. Puodžiukaitė-Lanauskienė.

Atrodė susidomėję

Šokių mokytojai, dirbančiai ir Kaune, ir Vilniuje, sunkiausia buvo rasti laiko fotosesijai.

„O iš tiesų, fotosesijos metu viskas buvo labai smagu ir lengva. Žinoma, kai kur mus stebėjo praeiviai – vieni sustodavo ir stebėdavo ilgiau, kiti – pasukdavo galvas praeidami. Nejaučiau nė vieno neigiamo žvilgsnio, visi atrodė susidomėję“, – sakė L. Puodžiukaitė-Lanauskienė.