„Mes, kaip ir jūs, trokštame greičiau susitikti su artimaisiais“

Vakar Kėdainių greitosios medicinos pagalbos medikų, kurie buvo paskiepyti pirmąja vakcinos nuo COVID-19 doze, laukė antrasis skiepas. „Labai tuo džiaugiamės ir tikimės geriausio rezultato, kad pandemija bus įveikta“, – šypsosi Kėdainių PSPC Greitosios medicinos pagalbos skyriaus skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistė Laima Bačiliūnienė, sutikusi papasakoti apie kasdienybę žmonių, kurie bet kokiu paros metu ir bet kokiu oru skuba gelbėti gyvybių į atokiausią Kėdainių rajono kampelį.

Ilgametę medikės darbo patirtį turinti moteris sako, kad kai vieną sudėtingą iškvietimą keičia kitas nelieka laiko svarstymams ir jauduliui. Prie įtempto greitosios medicinos pagalbos medikų darbo prisidėjo koronaviruso pandemija, tad jau beveik metus skubama pas sunkiai sergančius, dūstančius ligonius.

Daug dėmesio skiria saugumui

– Kaip atrodo Jūsų darbo diena pandemijos laikotarpiu?

– Kaip ir visuomet, mūsų brigados dirba po 24 valandas. Atvažiuojame prieš 8 valandą ryto, perimame pamainą ir budime iki kitos dienos 8 valandos ryto – laukiame kvietimo. Aš dirbu pusantro etato krūviu, tad per mėnesį susidaro dešimt parų. Greitosios pagalbos brigados važiuoja į iškvietimus iš eilės, o kartais būna, kad ir be eilės vykti reikia. Visus iškvietimus mums perduoda dispečerė iš Kauno, grįžę per raciją taip pat Kaunui „prisistatome“. Beje, karantino metu mūsų brigados atskirtos, dėl saugumo, kad būtų kuo mažesnis kontaktas. Dvi brigados budi Sirutiškyje, o trys – Kėdainiuose. Iš viso skyriuje turime penkis greitosios medicinos pagalbos automobilius, tad ir brigados penkios. Brigadoje – skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistas ir vairuotojas.

– Ar skiriasi tvarka, kai vykstate pas koronavirusu sergantį ligonį?

– Pandemijos laikotarpiu labai saugomės. Jei gauname kvietimą važiuoti pas nekarščiuojantį ligonį, kai neįtariama COVID-19 infekcija, automobilyje velkuosi chalatą, deduosi kepurėlę, pirštines, ant respiratoriaus – dar ir apsauginį skydą. Taip apsirengę einame pas žmogų, iš jo išėję – viską nusirengiame. Būna, kad vykstame aiškiai žinodami arba įtardami, kad ligonis serga COVID-19 infekcija – ji būna patvirtinta tyrimu ar siunčia šeimos gydytoja pablogėjus būklei, arba žmogus būna turėjęs artimą kontaktą susergančiuoju, tada rengiamės apsauginius kombinezonus. Grįžę nusirengiame pagal tam tikrus reikalavimus, automobiliams dezinfekuoti yra specialus aparatas, kuris dezinfekuoja per kelias minutes – labai esame patenkinti, kad jį nupirko.

Dabar pripratome, o iš pradžių buvo stresas – nemoki tinkamai apsirengti, laiko užima, o reikia skubėti. Dabar viskas įprasta, per dvi minutes susitvarkau. Kaip kareiviai, šokame į aprangą ir važiuojame (šypsosi – aut. past.).

– Ar pajutote iškvietimų bumą tuo metu, kai Kėdainiuose sergamumas koronavirusu buvo ypač didelis?

– Labai. Tačiau ir dabar koronavirusas niekur nedingo, beveik kasdien kolegoms ar man pasitaiko iškvietimas pas tokį ligonį. Jeigu kviečia pas COVID-19 sergantį, dūstantį ligonį, nešamės tik tas priemones, kurios bus mums reikalingos. Pirmiausia, pulsoksimetrą, kuriuo tikriname deguonies prisotinimą kraujyje. Į COVID-19 skyrių galime vežti tik sunkios būklės ligonius, kuriems trūksta deguonies, be to, tokiems ligoniams turi būti patvirtintas teigiamas COVID-19 testas.

Taigi skambiname į COVID-19 skyrių koordinatorei, atvykstame ir laukiame automobilyje – skyriaus darbuotojai ateina pasitikti ir paimti ligonio.

Jeigu nereikalingas deguonis, tenka pasilikti namuose. Būna, žmogus karščiuoja, blogai jaučiasi, gal ir norėtų važiuoti į ligoninę, bet kiekvieną paguldyti nebuvo galimybių… Į Kėdainių ligoninės COVID-19 skyrių veža ligonius iš viso Kauno regiono, o mums yra pasitaikę, kad vietos nebuvo Kėdainiuose, tad vežėme, uždėję deguonies kaukę, dūstantį žmogų į Respublikinę Kauno ligoninę. Reikėjo laukti automobilyje, kol viską suderino, nes tuo metu visose ligoninėse buvo pilna sergančiųjų.

Būna atvejų, kai žmogus dėl COVID-19 nesityrė, tačiau yra visi ar kai kurie iš infekcijos požymių: karščiuoja, saturacija maža, dūsta. Tokiu atveju tvarka kitokia – vežame prie antrųjų ligoninės priėmimo skyriaus durų, kur tokie ligoniai atskirai priimami. Turime labai aiškius nurodymus ir tvarką, kaip elgtis visais atvejais.

Liūdniausia, kai žmonės nesaugo savęs ir kitų

– Kokio amžiaus ar būklės dažniausiai būna ligoniai, pas kuriuos skubate dėl koronaviruso?

– Dažniausiai pagalbos reikia tiems žmonėms, kurie turi šalutinių ligų, tokių kaip astma, plaučių lėtinė obstrukcinė liga ar diabetas. Tokie žmonės sunkiau serga COVID-19 liga. Teko vykti į senelių namus rajone, daug kur buvo susirgusiųjų.

Žinoma, ir jaunesniems visko būna, kai ėmė sirgti ir jauni, net skeptikai pakeitė nuomonę. O pas vaikus, sergančius koronavirusu, man pačiai vykti neteko.

Daugiausia iškvietimų pas sergančius koronavirusu sulaukiu mieste. Kartais mano diena būna ramesnė, bet matau, kaip kolegos, vienas po kito, velkasi kombinezonus ir važiuoja…

– Turbūt tenka ir su įvairiu žmonių nusistatymu susidurti?

– Pastebėjau, kad kai kurie žmonės, daugiau vyresnio amžiaus, nesuvokia užsikrėtimo grėsmės. Matome, kad simptomai koronaviruso, bet žmonės sako niekur nebuvę, dviese gyvena ir niekur neina. Kai paklausiu, kas jums valgyti atveža, sako – vaikai, iš miesto. Žmonės įsivaizduoja, kad, jeigu savas žmogus, tai jis negali „atvežti“ viruso ir užkrėsti.

Labai išplitus virusui, kontaktai tapo sunkiai atsekami, tuo labiau, kad kiti žmonės ribojimų ir draudimų nesilaiko. Atvykę į iškvietimus, iš pokalbio suprasdavome, kad per šventes buvo su artimaisiais susitikę ir bendravę… Viena senolė taip ir pasakė: geriau numirčiau, negu su dukra nepasimatyčiau. Tai neatsakinga, juk nežinia, kaip gali sunkiai susirgti ir tavo vaikas, ir anūkai, ir tu pats.

Kitą kartą nuvažiavę turime sudrausminti žmones, kad užsidėtų kaukę. Apmaudu, kai mes saugomės, atvažiuojame su visais „skafandrais“, o žmonės kaukės nesideda ir net namuose neturi. Mes net atsarginių kaukių vežiojamės tokiems atvejams.

Įtampos pakanka ir be „covido“

– Kaip atsilaikėte šioje kovoje su koronavirusu Jūs, ar teko pačiai su liga susidurti?

– Sirgo ir bendradarbiai, vieni labai lengvai, kiti sunkiau. O man teko būti izoliacijoje. Gyvenu viena, tad didelių keblumų, kad užkrėsiu kitus, nekilo. Apskritai viskas buvo gerai organizuota: Visuomenės sveikatos centras žinutes atsiuntė, gavau pranešimą tirtis mobiliame punkte, testas buvo neigiamas, kita žinute man pranešė, kada galiu grįžti į darbą. Grįžau po dešimties dienų.

Tie, kurie neturėjome antikūnų, buvome paskiepyti pirmąja vakcinos nuo COVID-19 doze. Antras skiepas laukia sausio 29 dieną. Labai tuo džiaugiamės, niekas skiepytis nebijo ir neatsisako, ypatingų reakcijų į vakciną nepatyrė, laukiame antrosios dozės.

– Jūsų darbas įtemptas, kaip susitvarkote su kylančiomis emocijomis?

– Na, į psichologus nesikreipiu, nes mes, šios profesijos žmonės, turbūt labiau esame linkę tarpusavyje pasikalbėti, savo būdų turime, kaip iš to streso „išeiti“. Labiausiai padeda humoro jausmas. Darbe ir be „covido“ streso pakanka, pavyzdžiui, kai tenka žmogų gaivinti po kokio įvykio. Tuomet aplink nieko nematai, net kai policija klausia detalių, negali atsakyti, nes užsifiksuoja tik tai, ką turiu daryti, susikoncentruoji, o visas stresas gali ateiti po to, kai sugrįši. Pradedi galvoti, ar viską gerai ten padarei. Dar ir namuose, būna, kad galvoji. Bet po to įvykio ateina kitas, dar sunkesnis, ir užgožia buvusį…

Kvietimų nemažėja, ir ne tik koronavirusu žmonės serga. Niekur nedingo širdies, kraujospūdžio problemos. Infarkto ir insulto atvejais be išimčių vežame į Kauno klinikas, nes ten gali atlikti trombolizę – ištirpinti trombą ar jo dalį.

Kartais per dieną gaunu dešimt kvietimų, o kartais septynis, bet jie vienas kitam nelygu – atstumai Kėdainių rajone dideli. Mieste į iškvietimą reikia atvykti per 15 min., o rajone – per 25 min., tačiau tikrai ne visada suspėjame per tiek laiko, tarkime, jei iškvietimas į Langakius.

Padeda optimizmas

– Ar jaučiate, kad karantino metu žmonės nesilankė pas gydytojus ir lėtinės ligos „apleistos“?

– Žmonės visi gydomi ir dabar, bet kai kurie ilgai delsė kreiptis pas gydytojus recepto. Pasitaiko, kad atvykus pas ligonį ir jį apžiūrėjus požymių, dėl kurių reikėtų vežti į priėmimo skyrių, nėra. Kai paklausiame, ar turi vaistų, paaiškėja išankstinis nusistatymas: „Kaip dabar pas gydytoją prieisi?“. Tad būna, kad skambiname kartu šeimos gydytojai, išsiaiškiname dėl vaistų ir viskas išsisprendžia. O pats žmogus nustemba, kad pavyko į registratūrą prisiskambinti. Yra keturi telefono numeriai, tik reikia kantrybės rūpinantis savo sveikata…

Visokių žmonių yra, tenka išklausyti priekaištų visai medicinos sistemai, šalies valdžiai, kartais vos pro duris įžengę sugeriame tas neigiamas emocijas. Mes į diskusijas nesiveliame, patylime, nukreipiame dėmesį į tai, dėl ko atvažiavome. Juk atvažiavome padėti. Suprantu vienišus, ligotus žmones, nes COVID-19 ir karantinas situaciją dar labiau paaštrino, padidino vienišumą ir nerimą, žmonės tapo dar labiau pažeidžiami. O būdami namuose, jie prisirenka neigiamos informacijos. Mano patarimas – nežiūrėkite tiek daug televizijos laidų, pakanka vienos žinių laidos per dieną, verčiau paskaitykite knygą, užsiimkite kuo nors malonaus. Vietoje to žmonės nori raminančių vaistų, bet mes negalime jų kaip saldainių dalinti.

Yra žmonių, kurie padėkoja, mūsų sunkų darbą supranta, atjaučia.

– Visi jaučiame, kad koronavirusas, karantinas labai išvargino. Kaip atsilaikote prieš niūresnes mintis?

– Aš ir mano kolegos labai laukiame, kad kova su koronavirusu greičiau būtų laimėta ir grįžtume į įprastą gyvenimą. Tai labai priklausys nuo pačių žmonių elgesio, pastangų. Juk visi turime tėvus ar vaikus, su kuriais norime susitikti. Aš taip pat. Abi mano dukros gyvena Norvegijoje, bendraujame nuotoliniu būdu. Bet aš į tai reaguoju labai ramiai, apskritai esu optimistė. Visada galvoju, ką galiu toje situacijoje pakeisti, o ko pakeisti negaliu, dėl to ir nereikia nervintis.

Stengiuosi būti fiziškai aktyvi, pajudėti, taip pat teikiu peno ir dvasiai: dalyvauju „Varsnos“ literatų klubo veikloje, nors daugiausia eilių parašiau jaunystėje (juokiasi – aut. past.), man rūpi istorinė atmintis, tremtinių, partizanų pagerbimas, taip pat lankausi bažnyčioje. Tikiu Dievą ir važiuodama greitosios automobiliu pas žmogų, sukalbu savo maldą: „Viešpatie, duok man iškvietimus tokius, su kuriais aš susitvarkyčiau.“ Tikiu, kad Dievas mus saugo. Juk nepaisydami, kad slidu, kad naktis, lekiame, skubame į iškvietimus dieną naktį, bet kažkas apsaugo nuo pavojaus – gal todėl, kad važiuojame žmonėms gera daryti.

– Ačiū už pokalbį, linkime stiprybės, sveikatos Jums ir visam Kėdainių PSPC Greitosios medicinos pagalbos skyriaus kolektyvui!