„Čia, kur stovime, bažnyčios šventoriuje, nuo seno yra buvusios kapinės“, – po šių dotnuvio Ryto Tamašausko, šiandien – dvidešimties lankytojų būrelio vedlio, žodžių nejučia imu žvilgčioti po kojomis ir svarstyti, kokių dar paslapčių glūdi šimtmečius skaičiuojančioje sakralinėje Dotnuvos erdvėje. Didinga ir rūstoka Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia, bernardinų vienuolyno pastatų ansamblis, žalumoje skendinčios lankos ir ramiai vingiuojanti Dotnuvėlė, kurios kitame krante kapinaitėse jau šimtmečius ilsisi vienuoliai, kilmingieji ir paprasti dotnuviai, nuteikia ypatingai.

Praeities prakalbinimas

Visi jaučiame, kad tai bus patirčių, žinių, įspūdžių ir prasmingų pašnekesių kupina kelionė laiku, bandant bent apčiuopomis prisiliesti prie architektūrinio, istorinio, kultūrinio, dvasinio ir net kulinarinio Dotnuvos paveldo. O ją – galbūt spontaniškai, tačiau neatsitiktinai – vainikuos šioje vietoje neišdildomą įspaudą palikusio Tėvo Stanislovo taip mėgto vokiečių klasiko Rainerio Marijos Rilkės eilės.

Juolab kad mūsų vedliai šiandien – mintimis, žodžiais ir darbais su šiuo kraštu suaugę žmonės. Visuomet malonu būti laukiamu svečiu, kuriam, nuoširdžiomis šeimininkų pastangomis, atsiveria lankomo krašto kultūrinės gelmės. Tokią galimybę, galbūt net tapsiančią tradicija, vieni kitiems suteikia pavasarį įsikūrusio Lietuvių kalbos draugijos Kėdainių Mikalojaus Daukšos skyriaus nariai. Jeigu pavasarį vykta į Ustronę, vasara pasitikta įkvepiančia viešnage Pernaravoje, tai birželio pabaigoje, praėjusį penktadienį, draugijos narių dotnuvių kvietimu lietuvių kalbos ir kultūros entuziastai rinkosi Dotnuvoje.

Įspūdį paliko apsilankymas bažnyčios rūsiuose.

Miestelis (Dotnuva pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta 1372 m.) įvairiais savo gyvavimo laikotarpiais yra buvęs religinio, mokslinio, kultūrinio gyvenimo centru. Na, o draugijos narių sutarimu penktadienio popietę jis tapo dotnuvių – Kėdainių Mikalojaus Daukšos skyriaus pirmininkės, rajono savivaldybės administracijos kalbos tvarkytojos Rūtos Švedienės, skyriaus pirmininkės pavaduotojo, lituanisto, kraštotyrininko, Švietimo ir kultūros skyriaus vyriausiojo specialisto Ryto Tamašausko, Dotnuvos bendruomenės pirmininko Andriaus Balandžio ir bendruomenės valdybos narės, draugijos narės Irmos Marčienės, Tėvo Stanislovo atminimo puoselėtojos, Dotnuvos kultūros centro Akademijos skyriaus vadovės Danguolės Špokienės – tyrinėjimų ir įžvalgų „teritorija“.

Kas žingsnį – po istoriją

Iš gausaus R. Tamašausko sukauptos medžiagos lobyno semiamės žinių, istorijų ir legendų apie bažnyčią, jos kilmingus statytojus, vienuolyno ansamblį, tuo pačiu metu ne kartą prisimenamas vienas žymiausių Dotnuvos kunigų – Tėvas Stanislovas.

1773–1810 m. pastatyta mūrinė vėlyvojo baroko ir ankstyvojo klasicizmo stiliaus bažnyčia yra unikali savo architektūra – paprastai Lietuvoje tokios bažnyčios yra aptinkuotos, o čia dera raudonų plytų ir akmenų sandūra. Na, o šiomis dienomis didžiausio dėmesio ir restauracijos reikalauja abu didingi bažnyčios bokštai. Bažnyčios interjeras, nors ir netekęs dalies vertybių, kupinas klasicizmui būdingų bažnytinio meno vertybių, relikvijų, istorinių mįslių, kurias įdomu drauge minti ir diskutuoti su šioje kelionėje po praeitį mus lydinčiais istoriku Vaidu Baniu bei muziejininku, draugijos skyriaus garbės nariu Audriumi Daukša.

Lietuvių kalbos draugijos Kėdainių Mikalojaus Daukšos skyriaus nariai susipažino su Dotnuvos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios istorija ir joje saugomomis vertybėmis.

Vienas įspūdingiausių reginių, atskleidžiamas ne kiekvienam – už altoriaus esantis kryžius su Nukryžiuotojo Jėzaus skulptūra, manoma, išlikęs iš senųjų, prieš tai šioje vietoje stovėjusių medinių bažnyčių. Apžiūrime bažnyčioje esančius altorius bei paveikslus, kurių seniausias datuojamas 1702 metais – manoma, tapytas metais anksčiau į Dotnuvą atsikėlusių bernardinų vienuolių užsakymu. Dalį paveikslų menotyrininkai priskiria 18 a. antrosios pusės dailininkui Jurgiui Kaštaunui (Koštovnui), o vienas jo kūrinių bibliniais motyvais – „Danielius išteisina Susaną“ – yra vienintelis tokio pobūdžio siužeto paveikslų dabartinės Lietuvos teritorijos bažnyčiose.

Gija nenutrūks – tuo pasirūpins bendruomenė

Aplankome ir zakristiją, kurioje saugomi 18 a. ir 19 a. pab. akmeniniai relikvijoriai, arba altorių akmenys, su šventųjų palaikais, kiti istorinės praeities ženklai. Čia laukia ir Kėdainių grafo Adolfo Čapskio 1843 m. tapytas ir Dotnuvos bažnyčiai padovanotas „Švenčiausiosios Trejybės“ paveikslas, kuris vėl turėtų nukeliauti į senąją vietą – Švč. Trejybės altorių. Spiečiamės ir susimąstome (ak, toji lietuviška Rūpintojėlio galvosena!) prie medžio skulptorių Rimanto Idzelio, Gendručio Galvanausko darbų… Mūsų vedlys atkreipia dėmesį į prie įėjimo esančius akmenis su šventuoju vandeniu. Retas dalykas, kad krikščionių bažnyčiose būtų panaudojami dubenuotieji akmenys, kurie, kaip manoma, yra aukurai iš pagonių šventyklų.

Leidžiamės ir į bažnyčios rūsius, kuriuose Tėvo Stanislovo iniciatyva saugomi apie 30 palaikų kaukolės ir kaulai, taip pat yra dar netyrinėtų nišų. Prisiminimams nuteikia valandėlė vienuolyno pastate įrengtame Tėvo Stanislovo kambaryje, kuriame ekspoziciją lankytojams pristato D. Špokienė. Vėliau užsukame į kitą vienuolyno pastatą, kuriame dabar stropiai ir dorai šeimininkauja Dotnuvos bendruomenė. Salėje jau eksponuojama dailininkės Marijos Burneikienės darbų paroda, o ir tolimesnė veikla, pasak A. Balandžio ir I. Marčienės, numatoma kultūrinė. Daug aktyvių bendruomenės veiklų jau vyksta ir bus tęsiamos su vaikais.

Vakarienė po vyšniomis

Po ekskursijos laukia pažintis su kulinariniu Dotnuvos krašto paveldu – virtiniais, žagarėliais ir bandukais (taip šiame krašte vadintos mažos mielinės bandelės su įdaryta kokia nors uoga, pavyzdžiui, vyšnia) vaišina R. Švedienė, namine gira – D. Špokienė. Abi moterys iš anksto aplankė Dotnuvos šeimininkes, norėdamos sužinoti, ką seniau valgė šio krašto žmonės. Ypač daug sužinota iš Zenonos Snarskienės ir Onutės Nargėlienės.
Dievaži, visa vakarienė, net ir šviežutėlis sūris su medumi, šįvakar atrodo kažkaip ypatingai, sakraliai. Gal dar ir todėl, kad sode, besileidžiančioje vakaro saulėje, skamba A. Daukšos deklamuojamos R. M. Rilkės, Donaldo Kajoko eilės?

Dotnuvos krašto paveldą atskleidė lituanistas, kraštotyrininkas, draugijos Kėdainių Mikalojaus Daukšos skyriaus pirmininkės pavaduotojas Rytas Tamašauskas.

„Virtiniai yra labai senas valgis, o juk visas renginys ir buvo skirtas senovei, istorijai, tad ir valgiu norėjau pavaišinti senoviniu, ‒ šypsosi prie sode padengto stalo visus sukvietusi R. Šviedienė. – Anot istorinės Lietuvos virtuvės tyrėjo Rimvydo Laužiko, gali būti, kad koldūnai, virtiniai, gaminami iš kvietinių miltų tešlos, atkeliavo su pirmaisiais kviečiais prieš tūkstančius metų. Be to, visos pakalbintos Dotnuvos šeimininkės lyg susitarusios pirmiausia iš patiekalų ir minėjo virtinius. Ir dargi virtinius su mėtomis, tad gal jie yra labai dotnuviškas patiekalas?“

Kulinarinis paveldas

R. Laužiko teigimu, seniausius virtinukų su varškės įdaru receptus Lietuvoje galima rasti XVII amžiaus Radvilų virėjo užrašų knygelėje. Jie lenkiškai vadinami pierogi. XIX a. lietuviški virtiniai (tiesa, su mėsos įdaru) nukeliavo net iki Paryžiaus, pateko į prancūzišką virtuvę. 1860 m. išleistoje Alfonso Petito knygoje „Gastronomija Rusijoje“ rašoma apie lietuviškus virtinius, vadinamus „vareniki“ .

„Yra dar virtiniai šaltanosiai, daromi dažniausiai su mėlynėmis ar aguonomis. Bet mūsų krašte jie nebuvo labai paplitę. Beje, Liudvikos Didžiulienės-Žmonos knygoje „Lietuvos gaspadinė, arba pamokinimai, kaip prigulinčiai suvartoti Dievo dovanas“ (papildyta Anželikos Laužikienės ir Rimvydo Laužiko) pateiktas originalus L. Didžiulienės receptas virtinių su varške ir mėtų lapeliais, bet ten jie vadinami šaltanosiais“, – svečiams pasakojo R. Švedienė.

Pasak jos, dar labai populiarūs buvo naliestnykai (naliesnykai) – lietiniai blynai su varškės įdaru, kuriuos dotnuvės lanksto kvadratėliu, labai mėgti Dotnuvos krašte ir mieliniai bei čirviniai blynai, taip pat abriedukai, arba ežiukai (į kvietinę tešlą dažna šeimininkė dėdavo ir varškės, kad jie minkštesni būtų). Iš sriubų vėlgi labai mėgta virti leistinukų, kukuliukų, kleckiukų sriubas. Šios sriubos buvo pieniškos ir dažniausiai valgytos vakarienei. Iš mėsos šventėms darydavo vadinamuosius zrazus: išmuši mėsą, dedi į vidų maltos mėsos, suvynioji, apkepi, dedi į orkaitę troškintis, − taip pasakojo šeimininkė Z. Snarskienė.

Iš saldėsių, kurie buvo kepami tik šventėms, buvo populiarūs sviestiniai sausainiai, kurių forma būdavo padaryta su mėsos malimo mašinėle. Taip pat buvo mėgstami kapotos tešlos mėnesėliai ar saulelės, trupininis pyragas su juodųjų serbentų uogiene, vadinamieji gruzdai (žagarėliai), bandukai, bulkos, pagerintos sviestu ir kiaušiniu, ypač jei keptos šventei. Kasdienai kepdavo duoną, dažniausiai juodą, žinoma, bemielę, su natūraliu raugu. Tarybiniais metais, kaip ir visoje Lietuvoje, taip ir mūsų krašte paplito bulviniai patiekalai.

…Taip tęsiasi pašnekesys, per rankas keliauja rašytojos, visuomenininkės Liudvikos Didžiulienės-Žmonos knyga šeimininkėms. Susidomėjimas šia asmenybe toks didelis, jog patvirtinamas planas vasaros pabaigoje, kelionėje į Anykščių kraštą, aplankyti Didžiulių sodybą-muziejų.

Atsisveikindami dėkojame dotnuviams, atskleidusiems šio krašto praeitį ir svetingumą, padėjusiems kraštiečiams Lietuvių kalbos draugijos nariams dar geriau pažinti vieniems kitus, suplanuoti daugiau renginių, kurie jau šį rudenį pakvies Kėdainių krašto bendruomenę.
Irmina Pryvalova

Leave a Reply

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.