1989 metų liepos 28-oji tapo diena, sujaudinusia visą Lietuvą. Prieš 30 metų Kėdainių kariniame aerodrome nusileidęs krovininis lėktuvas pargabeno iš Sibiro, Igarkos gyvenvietės, 128 tremtinių palaikus. Ši ekspedicija tapo ne tik pirmąja, analogų neturinčia visoje Sovietų Sąjungoje. Šis lietuvių gestas sužavėjo užsieniečius ir buvo plačiai nušviestas tarptautinėje žiniasklaidoje. Lietuvių ekspedicija į tremtinių amžinojo poilsio vietas galiausiai evoliucionavo į kasmet vykstančią „Misija Sibiras“.

Tremtinių palaikus Kėdainiuose pasitiko iškilminga procesija

„1989-jų liepos 28-toji diena. Kėdainiai. Pavakarys. Skambant varpams iš Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčios karinio aerodromo link pajuda gausi tikinčiųjų procesija. Nešamos gedulo kaspinais perrištos trispalvės ir bažnytinės vėliavos, procesijos dalyvių rankose žvakės ir gėlės. Miesto gatvėmis ją lydi gedulinga muzika“, – prisimena Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių sąjungos Kėdainių filialo nariai.

Į Kėdainių aerodromą niekas žmonių nekvietė, o suvažiavo mašinų kolonos, susirinko daugiatūkstantinė minia ir daug kunigų iš įvairių Lietuvos vietų. Susirinko sutikti ir pagerbti tremtinių palaikų, sugrįžtančių iš Igarkos, iš amžino įšalo žemės. Liūdnus ir susikaupusius įsileido mus aerodromo šeimininkai. Mūsų šalyje dar nebuvo matyta, kad karo galiūnai nusilenktų savo aukoms, bet tąkart taip jau įvyko. Pasigirsta galingų motorų gausmas.

Prie Lietuvon parkeliavusių artimojo palaikų.

„Betoniniu taku atrieda didžiulis karinis transporto lėktuvas, parvežantis tremtinių palaikus iš Igarkos. Vienas po kito iš lėktuvo išnešami cinkuotos skardos karstai, visi uždengiami trispalvėmis, dedamos gėlės. Aidi maldos žodžiai, karstai pašventinami. Spontaniškai minia užgieda „Marija, Marija“. Susirinkusiųjų veiduose didžiulis skausmas, akyse ašaros, lūpose aimanos. Po trumpo mitingo karstai keliami į berželiais ir ąžuolų vainikais papuoštus sunkvežimius, abiejose Birutės gatvės pusėse stovintys kėdainiečiai su žvakelėmis rankose išlydi tremtinių palaikus į paskutinę kelionę – į amžino poilsio vietas Lietuvos miestų ir kaimų kapinėse“, – rašoma prisiminimuose.

Iš kėdainietės lūpų – jaudinantis pasakojimas

Prieš 30 metų Kėdainiuose vykęs tremtinių palaikų sutikimas – ypač didelio ir kruopštaus prieš tai į Igarką vykusių ekspedicijų darbo rezultatas.

1989 metų birželio 29 dieną į Igarką išvyko penkiolikos asmenų grupė. Tarp jų buvo ir kėdainietė Antanina Kvetkauskienė. Visus kaustė nerimas: ar suras, ar atpažins? Ji gana lengvai rado savo sesers kapą. Kai Kėdainiuose iš lėktuvo iškėlė karstus, ant pirmojo buvo jos sesers vardas – Stasė Tadarauskaitė.

Kėdainių kariniame aerodrome tremtinių palaikus pasitiko daugiatūkstantinė minia ir daug kunigų iš įvairių Lietuvos vietų.

„Nebuvo lengva grįžti ten, kur kažkada patekome ne savo noru. Į tremtį mūsų šeimos moterys – 85 metų močiutė, mama, sesuo ir aš – buvome išvežtos 1944-ųjų gegužės 22-ąją. Tėtis jau seniau pateko į lagerį. Gerai prisimenu tremtį Igarkoje. Dar ryškiau išlikusios sesers laidotuvių akimirkos. Seserį laidojome netoli tos vietos, kur gyvenome. Dar Lietuvoje dėdė kunigas jai buvo padovanojęs gintarinį medalioną su Aušros Vartų Motinos paveikslu. Sesuo gulėjo karste, o aš galvojau, kad tik mama jai neužkabintų to medaliono. Labai norėjau, kad liktų man. Tačiau mama tą medalioną visgi paliko Stasei. O dabar, nepatikėsite, jis mano namuose – atkasusi sesers kapą, relikviją radau tarp palaikų“, – prieš kelis metus leidiniui „XXI amžius“ sakė kėdainietė A. Kvetkauskienė.

Paskutinė kelionė – amžinam poilsiui į Lietuvą

Darbas atšiauriomis Sibiro sąlygomis buvo itin sunkus. Radusi seses kapą kėdainietė iki palaikų prisikasė tik po dviejų savaičių.

„Dėdama į dėžę sesers kaulelius, pasakojau, kaip mes gyvenome, ką patyrėme. Vėliau laukė abiejų kelionė į gimtinę. Man pasisekė parvežti sesutę amžinam poilsiui į Lietuvą.

Kartu delegacija pargabeno ir vieną laiko bei darganų išbandymus stebėtinai gerai ištvėrusį maumedžio kryžių.

Ne visiems taip sekėsi – ekspedicijoje, deja, buvo ir tokių, kurie artimųjų kapų nerado. Mėnuo, tada praleistas Igarkoje, buvo ir skausmingas, ir viltingas. Amžino įšalo žemė labai nenoriai atidavė ten palaidotus lietuvius: suledėjusią, kietą kaip asfaltas žemę teko kapoti savadarbiais kirtikliais ir semti saujomis, be to, persekiojo milijonai uodų“, – prisiminė A. Kvetkauskienė.

„Kėdainių mugės“ inf.

Leave a Reply

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.