Kėdainių ligoninės savanorio laiškas

Kol esi jaunas, dažniausiai esi sveikas ir pilnas optimizmo gyventi ir vykdyti vis naujus planus. Retai susimąstai valgydamas nesveiką maistą bet kokiu paros laiku, rūkydamas, pykdamas, pavydėdamas ir darydamas viską, kas tik šauna į galvą.

Nelabai susimąstai apie savo veiksmų motyvus ir pasekmes. Vėliau pasieki keturiasdešimt ir daugiau.  Visa tai, kas anksčiau teikdavo džiaugsmą: dideli muzikos ar mašinų garsai, lakstymai pirmyn atgal po pasaulį, dabar jau nepatinka ir norisi vis dažniau gamtos ir ramumo. Vėliau pradėjau suvokti tą praėjusių penkiasdešimties gyvenimo metų beprasmiškumą. Lyg voverė, kuri kasdien keliasi, kad pavalgytų ir pabėgiotų ratu. Ji vis bėga ir bėga įsitikinusi, kad nubėgs ten, kur bus geriau, nei yra dabar. Ir vakare, stipriai pavargusi, pastebi, kad savo vidiniame vystymesi liko toje pačioje vietoje, kaip prieš mėnesį ar metus.

Antra jaunystė yra ženklas, kad nesi laimingas, nežiūrint į visas savo pastangas gyvenime, reikia kažkokios dvasinės veiklos, bent jau bendravimo su tais, kurie seniai ir sėkmingai eina teisingu keliu. Prisiminiau, kada gi buvau laimingiausias savo gyvenime. Pasirodo, dirbdamas savanoriu Londono labdaros parduotuvėje mėnesį, kai grįždamas namo jausdavau tokį neapsakomą džiaugsmą iš širdies. Man tada paaiškino, kad kuo mažiau lūkesčių, tuo daugiau laimės. Tad šių metų sausį nusprendžiau padirbėti kelias savaites Kėdainių ligoninėje savanoriu.
Tai nebuvo kovidinis skyrius, nors ligonių su šia liga taip pat pasitaikydavo, kuriuos veždavom į kovidinį skyrių.

Jau pirmąją dieną teko vežti močiutės kūną į lavoninę. Vėliau maitinau ligonius, skutau barzdas vyrukams, tvarkydavau tualetą.

Veždavom ligonius į įvairius kabinetus dėl rentgeno nuotraukų ir kitų tyrimų. Per tris su puse savaitės mačiau, kaip dvi pacientės meldėsi. Viena pagyvenusi moteris meldėsi visą laiką, prašydama Viešpaties pasigailėti, vis verkdavo, dėl ko beveik nevalgydavo.

Ligoninės maistas buvo normalus, bet vis tiek giminaičiai atnešdavo dar iš namų maisto ligoniams. Pusės iš to jie nesuvalgydavo. Todėl, nešant ligoniams maisto, gal reiktų paskambinti gydytojams. Juk galų gale netinkamas maistas trukdo dažnai ir pasveikti greičiau.

Bijodavau maitinti iš pradžių, nes kai kurie sunkiai kvėpuodavo. Bet laikui einant išmokau. Darbas buvo labiau sunkesnis emociškai, nes neturėjau patirties. Todėl stengdavausi daugiau juokauti su ligoniais lengvomis temomis, paguosti, kaip galėjau. O tai dažnai reikalinga. Juk būtent baimė sukausto žmogų ir mažina galimybę pasveikti.

Lietuvos valdžia visus be perstojo gąsdina viruso temos informacija. Gyventojai prislėgti ir pilni nerimo ir baimės. Bet juk būtent baimė ir mažina imunitetą, dėl ko didėja šansai susirgti. Kartais abejoju, kad Vyriausybė turi pakankamai vertingų konsultantų, kurie patartų, kaip teisingai pateikti informaciją.

Jei atėmėte judėjimo laisvę ir kitus svarbius dalykus, duokite kažką kitą: rodykite per televiziją savo pavyzdžiu, kaip teisingai atlikti fizinius pratimus ir meditaciją, gerinkite teisingo švietimo pagrindus, teikite moralumo ar dvasinį žinojimą!

Pirmą kartą teko būti su žmonėmis, kuriems liko kelios dienos. Jie dažniausiai žiūrėdavo į lubas ir nieko nevalgydavo. Jie nevaikščiodavo ir jų akys buvo pusiau tuščios. Neretai buvau pasimetęs ir verkdavau, kai niekas nematydavo. Kai esi mažas, padės mama ar tėtis, vidutiniame amžiuje – giminaičiai ar kiti artimi žmonės, o kas palaikys, kai guli lovoje vienas su savimi? Juk lankytojų neįleisdavo, o medicinos personalas irgi labai užimtas.

Žinoma, mirties tema yra nemaloni žmonėms, bet vieną dieną vis tiek didžiausias gyvenimo egzaminas bus. Savanoriaujant ligoninėje atėjo mintis, kad visuomenės lyderiai mano, kad rūpinasi šalies gyventojais. Tada kodėl jie leidžia žudyti sveikatą ir gyvenimą per cigarečių ir kitų žalingų dalykų pardavimą? Ir kai žmonės susitinka su mirtimi, jie nežino, kaip elgtis. Kodėl didžiausi visuomenės lyderiai neparuošia atmintinės, kaip teisingai numirti? Šalies lyderiai per šventes gražiai kalba apie Dievą, bet tyli, kai masinės informacijos priemonės per spaudą ir televizijos filmus propaguoja daugybę nedorybingų dalykų, dėl ko žmonių sąmoningumas mažėja. Kodėl Kultūros ministerija nepakankamai rūpinasi gyventojų kultūra? Muziejai, teatrai, koncertai ir pastatai nėra visa kultūra. Tikra kultūra pasireiškia santykiuose tarp žmonių. Švietimo tikslas yra neigiamų savybių mažinimas ir teigiamų vystymas. O kokia realybė? Šiuolaikinis švietimas neretai ruošia tokias žmonių charakterio savybes, kurių tikslas tarnauti savo norams. O kur tikros pagarbos, ištikimybės, nuolankumo, gailestingumo, teisumo ir savikontrolės vystymas?

Kiek daug visuomenės lyderių ir politikų nuosekliai ir sėkmingai tobulėja kasdien patys ir padeda su tuo Lietuvos gyventojams šiam kelyje?

Politikai, siekdami savo tikslų, duoda fantastinius neįvykdomus pažadus.

Reklama ir azartiniai žaidimai vysto vis didesnį nepasotinamą godumą, intoksikacijos gadina sveikatą, neleistini santykiai mažina dorybę, be kurios ateitis nepavydėtina. Šeimos skiriasi ir vaikai pasilieka vieni, už tai vaikai užaugę keršija visam pasauliui. 

Tokios mintys kažkodėl aplankė mane savanoriaujant ligoninėje.

Suvokiau, kad tai labai reikalinga patirtis kiekvienam. Ji keičia širdis ir motyvuoja gyventi teisingiau ir rūpintis aplinkiniais, kaip savo broliais ir seserimis. Juk dauguma veiksmų pildo daugiausia egoistinius tikslus, o tai galų gale ir veda prie ligų.

Dėkoju visam Kėdainių ligoninės personalui, kuris palaikė mane atliekant savanorystę! Dėkoju savo gerbiamai mamai, kuri kažkada pati dirbo šioje ligoninėje ir perdavė visą save, mane augindama. Tai supratau tik po jos mirties, prieš porą metų. Todėl norėčiau įkvėpti visus skaitytojus rūpintis savo artimaisiais ir aplinkiniais vis nuoširdžiau ir, jei pasitaikys proga, savanoriauti, bandykite tai bet kokioje vietoje, ar tai būtų senelių namai, gamtos tvarkymas, sveikatos įstaiga, ar kitos labdaros organizacijos.

Savanoriavimas, ko gero, vienintelė veikla gyvenime, kuri yra ne dėl savęs.

Vladimiras P.