Kas iš tiesų vyksta Šv. Juozapo parapijos vaikų ir jaunimo centre?

Ši istorija prasidėjo nuo vieno jauno kėdainiečio laiško, kurį jis socialiniame tinkle išsiuntė tiesiai pačiam rajono vicemerui. Kas tokio turėjo nutikti, kad paauglys rastų drąsos prašyti pagalbos vieno iš aukščiausių rajono vadovų? Galimas klebono smurtas prieš paauglį, susidorojimas su darbuotojais ir sužlugdytas projektas – toks pasakojimas išsirutuliojo rajono ir šalies spaudoje. Kaip baigsis šis skandalas, nutikęs Šv. Juozapo parapijos jaunimo centre „Laiptai į viltį“, paaiškės jau artimiausiomis dienomis, kai pareigūnai, atlikę aplinkybių tikslinimą, nuspręs – pradėti ar nepradėti ikiteisminį tyrimą.

Atsisakė komentuoti

Paauglio mama (vardas ir pavardė redakcijai žinomi) kol kas atsisakė komentuoti situaciją. Moters teigimu, yra pradėta „baudžiamoji byla“, todėl ji susilaiko nuo bet kokių komentarų, o atsakymas, ar ji bus keliama, turėtų paaiškėti maždaug po savaitės.

Viena iš šioje istorijoje minimų buvusių, atleistų iš darbo, šv. Juozapo parapijos jaunimo centro „Laiptai į viltį“ darbuotojų „Kėdainių mugei“ sakė, kad viską jau pasakė kitam laikraščiui, todėl daugiau ji neturi ką pridurti.
„Kalbino iš „Rinkos aikštės“ mano kolegė Eglė. O kas čia bus dar publikuojama? Vienas straipsnis jau išėjo. Išėjau iš to darbo, norėčiau padėti tašką, nebesigilinti. Nebenoriu kalbėtis, gali būti vienaip pasakyta, o paskui bus kitaip interpretuojama“ – kalbėjo moteris (vardas ir pavardė redakcijai žinomi).

Kita šios istorijos dalyvė, taip pat buvusi šio centro darbuotoja, neatsiliepė skambinant, taip pat neatsakė į žinutes, siųstas jai telefonu ir socialiniame tinkle.

Balandžio 28 dieną „Kėdainių mugė“ Kauno arkivyskupijai nusiuntė elektroninį laišką su klausimais, ar atliekamas vidinis tyrimas dėl galimo klebono smurto ir elgesio su darbuotojais. Atsakymo nesulaukėme iki šiol. 

Tikslinamos aplinkybės

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Rita Stundienė informavo, kad vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso 177 str. 1 d.  suteikti detalesnės informacijos apie galimai nukentėjusį ar įtariamąjį nepilnametį negali.

„Dėl jūsų aprašomo įvykio ikiteisminio tyrimo įstaigoje, t. y.  Kėdainių rajono policijos komisariate, yra tikslinamos aplinkybės“, – sakė prokuratūros atstovė.

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Komunikacijos poskyrio vedėja Odeta Vaitkevičienė patikino, kad dėl informacijos, pasirodžiusios viešojoje erdvėje, pradėtas aplinkybių patikslinimas.

„Teisės aktuose yra numatyti terminai, per kuriuos tikslinamos aplinkybės. Terminui pasibaigus priimamas procesinis sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą, ar nepradėti jo. Aplinkybių tikslinimas turėtų užtrukti iki dešimties darbo dienų“, – aiškino O. Vaitkevičienė.

Su darbuotojais nekalbėjo

Kai rajono spaudoje pasirodė straipsnis apie Kėdainių dekanato dekano, kunigo Norberto Martinkaus galimą smurtą prieš paauglį, daugiau kaip dešimties darbuotojų engimą ir atleidimus, sukilo esamos ir buvusios Kėdainių šv. Juozapo parapijos ir jaunimo dienos centro „Laiptai į viltį“ darbuotojos.

„Kodėl buvo išklausyta tik viena, besiskundžiančioji, pusė, tuo tarpu mūsų nė nebuvo klausta, ar tikrai klebonas galėjo smurtauti, ar mes matėme tą įvykį, kiek čia žmonių dirba iš viso? Buvo rašoma apie didelę darbuotojų kaitą, tačiau šiose dviejose vietose – šv. Juozapo parapijoje ir jaunimo dienos centre „Laiptai į viltį“, niekada nedirbo keturiolika žmonių, o jų išėjimo iš darbo priežastys buvo įvairios, dažniausiai darbuotojai pasitraukdavo savo noru. Ir su visais vaikais čia elgiamasi gražiai, nors jie ir yra sudėtingesnio charakterio“, – tokie pastebėjimai buvo išsakyti „Kėdainių mugei“.

Pakvietė dirbti Kėdainiuose

Pagynėje, Kauno rajone, gyvenanti Greta Butkuvienė – buvusi „Laiptai į viltį“ vadovė, tapo pirmąja, kuri, nuskambėjus galimo klebono smurto ir mobingo istorijai, kun. N. Martinkui išreiškė palaikymą. Šiuo metu moteris dirba Lietuvos kariuomenėje, į kurią ji atėjo palikusi darbą Kėdainiuose.
21 metų pedagoginio darbo stažą ir socialinio pedagogo metodininko vardą turinti G. Butkuvienė 16 metų socialine pedagoge dirbo Babtų gimnazijoje, prieš tai penkerius metus – auklėtoja vaikų globos namuose.

Pasak moters, daug metų dirbusi su vaikais, ji tvirtai apsisprendė galutinai uždaryti švietimo sistemos duris, todėl išėjo iš darbo mokykloje, atsidėdama naujos veiklos paieškoms.

„Palikti mokyklą buvo mano asmeninis tvirtas sprendimas, nes jaučiau, kad nebeturiu ką duoti vaikams. Tada sulaukiau klebono N. Martinkaus skambučio. Kadangi dalis Labūnavos vaikų lankė Babtų gimnaziją, mane pažinojo, todėl jam pasiūlė kreiptis į mane. Pasikalbėjusi su klebonu sutikau dirbti, nors ir neilgam“, – pasakojo G. Butkuvienė.

Turi savo nuomonę

Naująja jaunimo centro „Laiptai į viltį“ vadove ji buvo pirmąjį 2018 metų pusmetį. Nors čia dirbo neilgai, tačiau ji turi tvirtą savo nuomonę ir apie kleboną, ir jaunimo centro veiklą.

„Kai atėjau, mūsų kolektyvas buvo nedidelis – klebonas, aš ir dar viena darbuotoja. Tuo metu dienos centre su vaikais dirbau viena. Atvykusi radau didžiulę betvarkę – nesutvarkytus dokumentus, nebuvo sutarčių, taisyklių, elementarios tvarkos. Sudėtinga situacija buvo ir su vaikais, kurie nesuprato, kodėl jie eina į dienos centrą, nebuvo tvarkos, drausmės ir elementaraus supratimo, ką jie turi čia veikti. Su klebonu pradėjome nuo nulio, reikėjo pasiraitoti rankoves“¸– prisimena G. Butkuvienė.

Esant tokiai situacijai norėta įvesti aiškią ir tvirtą tvarką, taisykles, drausmę. Vaikų tėvai buvo pakviesti į pirmąjį tėvų susirinkimą, supažindinti su taisyklėmis, vaikų užimtumu.

Nėra negerų vaikų

Tuo metu realiai dienos centrą lankė apie šešiolika įvairaus amžiaus vaikų, kuriais rūpinosi viena G. Butkuvienė. Buvusi „Laiptai į viltį“ vadovė įsitikinusi, kad nėra negerų vaikų yra tik netinkamai besielgiantys.

„Dienos centrą paprastai lanko sunkesnio elgesio tipo vaikai, kuriems reikia daugiau pagalbos, meilės, globos, šilumos, atjautos. Buvau ne kartą „siunčiama“, tačiau nepaisant to, su jais šnekėdavome apie dvasinius, o ne apie materialinius dalykus. Tas vaikas buvo iš tų, kuriam, matyt, namuose meilės trūko, dėmesio, o netinkamu elgesiu jis bandė išreikšti save“, – kalbėjo G. Butkuvienė.

Skyrė daug laiko

„Negaliu sakyti buvo ar nebuvo tokia situacija, kokia aprašyta spaudoje, nes tuomet nebuvau šalia, tačiau man skaudžiausia buvo tai, kad rašoma, jog su dekanu N. Martinkumi negalima kalbėtis žmogiškai, kad jis kumščiu trankė į stalą. Negaliu tuo patikėti. Man jis kaip tik pasirodė tolerantiškas, betarpiškas, šiltas ir bendraujantis žmogus su visais – darbuotojais, vaikais. Visada pirmiausiai buvo tariamasi, kalbama. Žinoma, visi turime savo nuomonę, kurią tikrai galėjome išsakyti. Sėdėjome, planavome, dėliojome darbus“, – kalbėjo G. Butkuvienė.

Pasak pašnekovės, kun. N. Martinkus daug laiko skyrė bendravimui su centrą lankančiais vaikais, kartu visi gamindavo valgį, jiems buvo organizuojamos išvykos, minimos šventės.

Pradžia buvo daug žadanti, tačiau gavusi kitą darbą moteris savo noru paliko dienos centrą „Laiptai į viltį“.

„Išėjau pati, labai gražiai, šiltai atsisveikinome“, – pabrėžė G. Butkuvienė.

Sugrįžo po pertraukos

Dabartinė „Laiptai į viltį“ vadovė ir veiklos organizatorė Birutė Simėnaitė šių metų kovą sugrįžo į darbą centre.

„Čia dirbau vienerius metus, po to dėl asmeninių priežasčių išėjau savo noru. Tačiau tą laiką nebuvau nutolusi nuo parapijos, nes tuos metus savanoriavau „Carite“. Šiemet po metų petraukos vėl grįžau į centrą. Jeigu jame man būtų buvę blogai, o klebonas būtų nesukalbamas diktatorius, nesiskaitantis su darbuotojais, kuriuos nuolat atleidžia, tikrai nebūčiau su džiaugsmu sugrįžusi atgal“, – pabrėžė B. Simėnaitė.

Kuopė prišnerkštas patalpas

2020 m. kovą į buvusią darbovietę sugrįžusi pašnekovė pasakoja radusi apleistas, nešvarias ir netvarkingas patalpas, priskretusius indus, prišnerkštą virtuvę, todėl su kita nauja kolege pasiraitojusios rankoves kibo į darbus. Iki tol 2019 m. centre dirbo dvi buvusios darbuotojos, kurios ir atsisakė komentuoti „Kėdainių mugei“ aptariamus įvykius.

„Kodėl buvo palikta tokia betvarkė, gali atsakyti tik buvusios darbuotojos. Kol karantinas ir nėra vaikų, viską išvalėme, išplovėme ir dar turime ką tvarkyti. Juk vaikams savo elgesiu turime rodyti pavyzdį“, – sakė B. Simėnaitė.

Reikia gero pavyzdžio

Pasak pašnekovės, ne paslaptis, kad šį jaunimo centrą lanko sunkesnio charakterio ir sudėtingesnio elgesio vaikai, kuriems reikia gero pavyzdžio, pamokymų, duoti daugiau teigiamų ir praktiškų dalykų.

„Dirbti tikrai yra sunku, nes jie nori išdykauti, neklausyti, nusikeikti. Vaikų neskirstau. Visko yra buvę, konfliktinių situacijų taip pat. Stengiamės kiek įmanoma vaikus stumti į geresnę pusę, bet, aišku, visko pasitaiko.

Pavyzdžiui, per antrojo aukšto langą, kur yra jaunimo centras, ant Didžiąja gatve einančių žmonių mėtė kiaušinius. Sėdam, kalbamės, aiškiname“, – kalbėjo B. Simėnaitė.

Istorija neįtikina

Anot jaunimo centro vadovės, klebonas N. Martinkus niekada nebūdavo kategoriškai nusiteikęs nei prieš vaikus, nei prieš darbuotojus. Su juo visada galima kalbėtis, diskutuoti, tartis. Todėl B. Simėnaitė labai nustebo išgirdusi, kad klebonas galimai nuskriaudė vaiką. Žinoma, kaip ji sako, tuo metu nebuvusi įvykio liudininke, tačiau galimo smurto prieš vaiką istorija jos neįtikina. Dėl tokių teiginių jai net buvo skaudu.

„Esu įsitikinusi 100 procentų, jog taip negalėjo nutikti, nes dekanas su vaikais visada buvo tėviškas, globėjiškas, draugiškas, patardavo, pamokydavo. Visą laiką stengiamės, kad jie jaustųsi lygūs ir vienodi. Nors kartais vaikų elgesys ir buvo netinkamas, tačiau jie niekada nebuvo atstumiami, ignoruojami ar skriaudžiami“, – sakė B. Simėnaitė.

Centro vadovė pripažino, jog su šion istorijon patekusiu paaugliu dažnai būdavo problemų, jis maištaudavo, netinkamai elgdavosi.

„Ne kartą skambinome ir jo mamai pranešdami, kad vaikas dėl netinkamo elgesio yra išprašytas iš jaunimo centro. Taip pat ne kartą jo mama buvo kviesta pokalbiams“, – teigė B. Simėnaitė.

Neatitinka realybės

Dvidešimt metų Kėdainių dekanato ir šv. Juozapo parapijos raštinėje referente dirbančiai Žydrei Pranevičiūtei teko darbuotis su dviem klebonais – Gintaru Pūru ir Norbertu Martinkumi.

„Šešiolika metų dekanu buvo G. Pūras, o per Tėvo dieną sukaks ketveri, kai pas mus tarnauja N. Martinkus. Taip, reikia laiko priprasti prie naujo žmogaus, kai keičiasi klebonai, tačiau per tiek savo darbo metų dekanate nesu mačiusi ir girdėjusi tokių dalykų, kad vienas ar kitas klebonas skriaustų vaikus“, – stebėjosi Ž. Pranevičiūtė.

Referentės duomenimis, per kun. N. Martinkaus klebonavimo laikotarpį šv. Juozapo parapijoje ir jaunimo centre „Laiptai į viltį“ buvo atleisti du darbuotojai. Viena darbuotoja atleista pasibaigus finansavimo programai, o antras – dėl pravaikštų. Kiti dėl įvairių asmeninių priežasčių iš darbo išėjo savo noru.

„Bandžiau suskaičiuoti visus keturiolika atleistų darbuotojų, bet man niekaip neišeina. Su tais, kurie patys išėjo, suskaičiuoju tik devynis“, – šypsosi Ž. Pranevičiūtė.

Kitaip užlips ant galvos

Pašnekovė pasakojo, kad jos darbas 2000 metais prasidėjo nuo „Carito“, kur ji su vaikais darbavosi sekmadieninėje mokyklėlėje.

„Jau tada sakėm, kad pas mus ateina sunkūs vaikai, o dabar darbas su jais dar sudėtingesnis ir priėjimas prie jų visiškai kitoks. Kadangi esame kaip viena šeima, matau, kaip dirba jaunimo centras. Vaikai atlekia pas mus. Man kaip tik patinka klebono N. Martinkaus gražus tėviškas priėjimas prie vaiko. Jis klausinėja, kaip sekasi, kaip gyvena. Klebonas visada mandagus, paslaugus, su prašymais ir dėkojimais. Ne kartą jam sakydavome, kad neprisileistų vaikų, nes ant galvos užlips. Į tai klebonas atsakydavo, kad mes patys turime pakilti iki vaikų lygio“, – pasakojo Ž. Pranevičiūtė.

Išsakė bendrą nuomonę

Ketverius metus „Carito“ vadove dirbanti Lina Zakarevičienė taip pat neslėpė, kad spaudoje perskaičius apie klebono elgesį ir skriaudžiamą vaiką, darbuotojų atleidimus, ją ištiko šokas. Labai nustebo ir buvo priblokšti dvylika paauglių, kurie čia tiek pat metų savanoriauja. Ne mažiau apstulbę ir jų tėvai, išreiškę palaikymą klebonui.

„Savanoriai ir paskatino kreiptis į spaudą, kad būtų išsakyta mūsų bendra nuomonė. Negražu, kad parašyta, kas neva pas mus „vyksta“, nes tikrai to nėra. Vaikai nusiminę ir labai sielojasi, ir jų tėvai skambino, kad taip negali būti. Netikime, jog klebonas, kuris iš tikrųjų rūpinasi vaikais, juos užjaučia, pataria, galėjo smurtauti. Jis vaikams rengė keliones į Paberžę, Kauną, net Romą, ir visada rūpinosi, kad jie būtų pavalgę, nesušaltų, pailsėtų bei gautų gerų emocijų“, – kalbėjo L. Zakarevičienė.

Pasikeitė bendravimas

„Carito“ vadovė papasakojo, kad anksčiau savanoriai ir jaunimo centro vaikai draugavo, kartu leisdavo laiką, važiuodavo į išvykas, rengdavo talkas. Į „Caritą“ pasikalbėti dažnai užsukdavo ir jaunimo centrą lankančių vaikų mamos. Tačiau pernai, atėjus vienai iš buvusių centro vadovių, viskas pasikeitė. Ji nenorėdavo, kad jaunimo centre vaikai bendrai laiką leistų su „Carito“ savanoriais.

„Nežinau, dėl kokių priežasčių, bet pasikeitė mūsų bendradarbiavimas, nutrūko draugystė. Žinoma, jaunimo centro vaikai turi daugiau problemų, bet jie yra vaikai, kurie būna ir geri, ir išdykę. Manau, kad šioje konkrečioje situacijoje yra sužaista suaugusio žmogaus principais. Kaip tą skandalą vertinu? Mano nuomone, reikėjo išklausyti visas puses ir kitus čia dabar dirbančius žmones, o pasakojimas apie galimą smurtą ir didelę darbuotojų kaitą neatitinka realybės“, – įsitikinusi L. Zakarevičienė.