Jaunimas groja tik gyvai!

Krakėse gyvena muzikalus ir talentingas jaunimas. Tuo galima įsitikinti pabendravus su  Krakių jaunimo grupės „Groovy boys“ nariais. Prieš kone šešerius metus Vidmanto Valantiejaus suburti vaikinai ne tik atrado save muzikoje, bet be jos jau neįsivaizduoja savo ateities. Jaunuoliai groja tik gyvai, nes „taip žymiai įdomiau ir net lengviau“. Ir nors pavadinime figūruoja žodis boys (angl. berniukai), tai nesutrukdė prie vyriškos kompanijos prisijungti ir žaviai vokalistei Agotai Ščiukaitei. 

„Groovy boys“ šių metų balandį atšventė 5 metų jubiliejų. Ta proga muzikantai gausiai susirinkusiems klausytojams padovanojo įsimintiną pasirodymą pavadinimu „Rimtas koncertas“.

Apie „Groovy boys“ grupę, muziką ir nuotykius scenoje linksmai pasakojo du grupės nariai: klavišiniais grojantis būsimas dešimtokas krakiškis Dominykas Dubinka ir būsimas dvyliktokas Tautvydas Kvedaravičius, grojantis bosine gitara. Tiesa, pokalbio metu išsirutuliojo klausimas ir apie žvaigždžių ligą. Ar žino jos simptomus jaunieji muzikantai?

Kokia buvo pati pradžia – kaip pradėjote groti „Groovy boys“ grupėje?
Tautvydas: Vidmantas Valantiejus Krakių kultūros centre pradėjo dirbti meno vadovu. Jis pasikvietė porą vaikų ir mes atėjome. Po šio susitikimo padarėme vokalinį ansambliuką, dainavome paprastas dainas. Po kelių metų pradėjome brązginti gitaras. Iš pradžių brazdinome labai nekaip (juokiasi).
Dominykas: Aš prieš tai lankiau šokius, kaip ir daugelis šios grupės narių. Tiesiog vienos repeticijos metu mus pakvietė susitikti su Vidmantu. Su juo bandėme dainuoti natas, pataikyti į jas. Iš pat pradžių ne visi susigundė tapti grupės nariais – pavyzdžiui, Ernestui per pirmąjį susitikimą visa tai nepatiko, tačiau vėliau prie mūsų prisijungė.

Bosine gitara grojantis Tautvydas Kvedaravičius: „Grojimas gyvai padeda lavinti grojimą, tobulėti. Praktikavimosi pasirodymams ant scenos niekada nebus per daug. Ruoštis ir tobulėti reikia visada, viskas ateina su laiku.“ (nuotr. iš grupės archyvo).

Kaimiškosiose vietose bene populiariausia muzika yra liaudies. Tačiau Jūs grojate kitokią – kaip patys sakote, kokybišką popsą, dar džiazuojate. Kaip greitai su tokio stiliaus muzika susidraugavote?
Tautvydas: Man atrodo, kad tokios muzikos mes klausėmės visada. Atsirado internetas, atradome ir populiariąją muziką. O kaimiška muzika, man rodos, labiau plėtojama uždarai ir tarp vyresnių žmonių. Mes su Vidmantu popsą ir pradėjome groti (jis nebuvo liaudiškos muzikos gerbėjas), užsikabinę už to, po truputį ir įsivažiavome.

Grojate tik gyvai, kodėl? Tam reikia ir drąsos, ir neblogų grojimo įgūdžių?
Dominykas: Su fonograma groti yra sunkiau nei gyvai (nusijuokia). Be jokios abejonės, gyva muzika geriau skamba. O kad skambesys būtų geras, reikia gerų muzikavimo įgūdžių, bendro susigrojimo.
Tautvydas: Mes išmokome groti gyvai, todėl fonogramos mums jau nebelimpa. Grojimas gyvai padeda lavinti savo grojimą, tobulėti. Praktikavimosi pasirodymams ant scenos niekada nebus per daug. Ruoštis ir tobulėti reikia visada, viskas ateina su laiku.

Kiek dažnai reikia susitikti repeticijoms, kad ant scenos nebūtų baisu lipti?
Dominykas: seniau repetuodavome kartą per savaitę, tačiau dabar viskas kiek sustojo, nes vokalistė Agota ir būgnininkas Benas išvažiavo studijuoti į kitus miestus. Tad dar sunku pasakyti, kaip įsivažiuosime šiais metais, kas bus toliau. Gal būgnininką susirasime, tikimės ir vokalą rasti.
Tautvydas: Su kolega Pijumi dabar bandome save atrasti naujame amplua, pradėjome groti džiazą. Šis stilius labai „prilipo“, turime labai daug motyvacijos groti, praktikuotis. Džiazą smagu groti, ne tik klausytis. Turimi muzikavimo įgūdžiai padeda improvizuoti.

Pavadinime yra minimas žodis Boys. Iš pradžių nebuvo keista, kad jūsų vyriškoje kompanijoje dainuoja mergina?
Tautvydas: Man atrodo, tai buvo kaip tik įdomiau. Mus ir pristatinėdavo „Groovy boys“ ir Agota. Tai visai „fainai“, kaip ir kada, du žmonės pasivadina trio (šypsosi). Agota buvo pagrindinis žmogus scenoje, ją visi matė. Jei ji būtų kokia būgnininkė, grojanti kampe, gal ir būtų keista. O mergina, stovinti ant scenos ir esanti kone pagrindinis asmuo, yra visai gerai.

„Groovy boys“ koncertinės kelionės visada būna linksmos ir nuotaikingos (nuotr. iš grupės archyvo).

Ką muzika Jums per visus šiuos metus davė? Ar padėjo tobulėti kaip asmenybėms? Kokias savybes padėjo išsiugdyti, kokias baimes įveikti?
Dominykas: Na, drąsos scenoje tai tikrai atsirado. Anksčiau būdavo taip, kad išėjus į sceną kiek pasimesdavome. O dabar ateini į sceną ir tokio jaudulio jau nebėra. Žinoma, pagerėjo grojimo įgūdžiai, Muzikos mokykloje tiek ir taip groti tikrai neišmokau. Ten labiau mokiausi klasikos, taip pat ir technikos.
Tautvydas: Čia buvo puiki proga realizuoti tą norą groti. Be to, visada smagu prisiminti ir nuotykius, patirtus kartu.

Išties, kokių linksmų nuotykių teko patirti?
Tautvydas: Nuotykių buvo nemažai. Smagu buvo keliauti, ypač tolimesnius atstumus, nes tada atsiranda savų juokelių, juos pradedame kurti vienas apie kitą. Atsimenu, teko groti Kėdainių miesto šventėje, o vienas vaikinas atėjo su nesuderinta gitara. Į sceną jis grįžo tik tada, kai mes grojome paskutinį „gabalą“. Pijui vos ne kas antrą koncertą nutrūksta gitaros stygos. Buvo ir man pora sykių, kai pamečiau boso gitaras, bet ten buvo taip, kad išlūžo viskas, gal per daug įsijautęs grojau (juokiasi). Būgnininkas Benas kartą koncerto metu buvo pametęs lazdelę – jis vis beviltiškai ją bandė pasiekti ir nenustoti groti.
Vėliau iš tokių situacijų tik pasijuokiam, nesureikšminam, nes vis tiek išsivyniojam iš keblios situacijos.
Va, jei dingtų elektra, tai tada jau būtų didelė nelaimė.

Kiek Jūsų ateityje bus muzikos? O gal siesite savo būsimą karjerą su muzikos pasauliu?
Tautvydas: Manau, muzika iš mano gyvenimo tikrai nedings. Tačiau aš labiau linkęs į technologijas, tad galbūt studijuosiu ką nors, susijusio su technika. Bet manau, kad susirinkti visiems bent kartą per mėnesį ir kartu pagroti būtų šaunu. Pavyzdžiui, susirinkti, parepetuoti, įgyvendinti kokį nors projektą čia, Krakėse, ir vėl kuriam laikui išsiskirstyti. Čia visi savi, su grupės nariais per tuos penkerius metus labai susibendravau. Tikiu, kad taip ir vietinį jaunimą įmanoma įkvėpti muzikavimui. Pamatytų jie – va, atvažiavo normalus „bičas“ į gimtinę, padarė gerą koncertą. Galbūt tas jaunimėlis ir pagalvotų: „Aha, aš irgi taip noriu kaip jis.“
Dominykas: Būsiu dešimtokas. Dar yra laiko pagalvoti, bet muzikos neapleisiu, galvoju ir toliau groti kokioje nors grupėje.

Paskutinis klausimas – ar žinot, kas yra žvaigždžių liga? Ar teko persirgti?
Tautvydas: O taaaip… (šypsosi). Ypač kai užlipi ant scenos ir pasijauti išskirtinis. Bet tada užlipa kiti ir „deda per šoną“. Toks labai geras būdas pakirpti sparnus.
Dominykas: Bet kai ateina žvaigždžių liga, ją labai greitai moka „pagydyti“ Vidmantas.
Tautvydas: Ta žvaigždžių liga yra nesąmonė, geriausia visai nesusirgti. Ji tik trukdo tolesniam tobulėjimui.

Prieš šešerius metus grupę „Groovy boys“ įkūręs Vidmantas Valantiejus džiaugiasi, kad pavyko ne tik suformuoti vaikinų muzikinį skonį, bet ir įskiepyti meilę muzikai.

Kaip kilo mintis Krakėse įkurti grupę? Ką reiškia pavadinime esantis angliškas žodis „Groovy“?
Nežinau tikslaus vertimo, bet tai yra ritminga, uždeganti muzika, pulsas. „Groovy boys“ pavadinimo idėja man šovė dar tada, kai buvau studentas, o mūsų kolegijoje buvo grupė „Groovy taxi“. Tarp kitko, joje grojo ir Mantas Jankavičius.
Mintis sukurti grupę kilo dirbant Krakių gimnazijoje muzikos mokytoju. Prieš tai vadovavau ansambliams Kėdainių šviesiojoje gimnazijoje, Kėdainių „Ryto“ progimnazijoje.
Su krakiškiais Robertu Dubinka ir Daiva Dubinkiene nusprendėme dėti visas pastangas, kad vaikai pamatytų ne tik Krakių šventes, bet ir kitų Lietuvos miestų scenas: „Groovy boys“ grojo Vilniuje, Švietimo ministerijoje, taip pat Varėnoje, Plungėje, Kaune, Raseiniuose ir kituose miestuose. Mes juos vežėme ten, kur dirba profesionalūs garso režisieriai, apšvietėjai.
Per tuos šešerius metus padarytas nemažas įdirbis: dabar vaikinai jau žino, kokia yra scenos kultūra, kaip reikia čia elgtis.
Vaikams rodžiau gero pop, roko koncertų video. Norėjau padėti jaunuoliams išsiugdyti skonį muzikai, tačiau jokiu būdu nenorėjau primesti savojo. Džiugu, kad dabar jie į muziką žiūri visai kitai – jie tapo jautriais klausytojais, klauso ne bet kokios muzikos, bet atsirenka. Tačiau taip, tą muzikinį skonį reikia ugdyti palaipsniui.

Krakės – mažas miestelis. Tad kaip pavyko suburti jaunų ir gerai grojančių vaikinų grupę? Ar iš tiesų muzikuoti gali kiekvienas, tereikia tik darbo įdėti?
Amerikiečių džiazo pianistas, su kuriuo man teko bendrauti, Christopher Azara yra sakęs, kad visi žmonės gali dainuoti, tik jie užmiršo, kaip tai daryti. Aš sutinku su tuo.
Krakės yra stebuklingas kraštas, nes tereikia pasižiūrėti, kiek ten gražaus ir aktyvaus jaunimo, kurie šoka, groja. Ten vaikai fantastiški!
Žinoma, neabejotinai pasisekė, kad tokie vaikinai atėjo į grupę „Groovy boys“. Būdami kartu jaučiamės gerai, esame lygūs vienas prieš kitą. Labai tikiuosi, kad nė vienas jų vėliau nepamirš muzikos.

Ar pasikeitė berniukai per tuos šešerius metus?
Jie įgavo pasitikėjimo savimi, tapo kūrybingi ir yra iš tų, kuriems gera, kai groja. Gebėjimas muzikuoti jiems padės visada. Vaikinai eina su gitarų dėklais per miestą ir tada jie jaučiasi gerai ir kietai. Žinoma, per tą laiką jie gavo ir nemažai gyvenimiškų pamokų.
Stengiausi, kad vaikai nesijaustų esantys iš mažo miestelio, o jaustųsi lygūs su didmiesčių muzikantais, su kėdainiečiais.
Apskritai, besimokantieji muzikos visko gauna labai daug ir jeigu tu rūpinsies muzika, muzika būtinai pasirūpins ir tavimi (šypsosi).