„Įklimpau tarsi į pelkę, iš kurios neįmanoma išlipti“

Su Rima Petrilevičiene, Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centro šeimos gydytoja, Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos, Lietuvos menų ir mokslo asociacijos „Vydūno šviesa“, poezijos ir kitų menų asociacijos „Branduma“, Kėdainių rajono literatų klubo „Varsna“ nare, susitikome pokalbio ne apie mediciną ar poeziją, bet apie kitą kūrybą.

Tie, kurie socialiniuose tinkluose nematė dar vieno šios moters talento, turbūt nustebs, jog Rima Petrilevičienė iš meduolių tešlos kuria šedevrus – portretus, paveikslėlius ir net 3D formos figūras. Meduolių kepimo meno ji mokosi nuotoliniu būdu lankydama kursus, atlieka namų darbų užduotis, o baigusi mokymus gauna sertifikatą, kurių turi ne vieną. Kepdama ir dekoruodama meduolius, kaip ji vaizdžiai sako, įklimpo tarsi į pelkę, iš kurios neįmanoma išlipti.

Meduoliai prasidėjo nuo… Velykų

– Kada pajutote poreikį kepti saldumynus?

– Negaliu pasakyti, kad vieną dieną staiga ėmiau ir sugalvojau: „Noriu kepti meduolius“. Viskas turbūt ėjo palaipsniui. Pirmą konditerijos knygą nusipirkau būdama 10-oje klasėje. Bet, aišku, tada nei tų ypatingų sausainių, nei meduolių nebuvo, tik noras kažką kepti ir daryti jau buvo manyje turbūt nuo prigimties.

– O iš kur atsirado meduoliai?

– Gal prieš dešimtį ar net daugiau metų dirbau Kėdainių ligoninės palaikomojo gydymo ir slaugos skyriuje. Taip sutapo, kad atėjau į šį skyrių balandžio pradžioje, o už savaitės buvo Velykos. Aš nauja gydytoja, mano pacientai – garbaus amžiaus, tikėjosi, kad tokiai metinei šventei jie visi bus išleisti namo. Bet dėl įvairių priežasčių daugelis vis dėlto liko skyriuje ir, kad jiems nebūtų liūdna, sugalvojau, kaip juos pradžiuginti. Iš vakaro nusidažiau kiaušinių ir šv. Velykų rytą atvažiavau į skyrių, taip padariau šventę savo pacientams. Šventę sukūriau ne tik jiems, bet ir sau. Tas numargintas kiaušinis man buvo niekas, bet 90-metis senukas už jį dėkojo atsiklaupęs. Supratau, kaip žmonėms reikia dėmesio. Po pusmečio atėjo Kalėdos, o Kalėdoms kiaušinių tai nedažysi. Ta proga sugalvojau prikepti sausainių. Ir aš kepiau meduolius, anksčiau irgi buvau tai dariusi, bet tiek daug, net 6–8 padėklus, pirmą kartą. Dalį tų meduolių nešiau į skyrių, sveikinau savo pacientus ir skyriaus personalą su Kalėdomis.

Tai buvo pirmas kartas, kai mano namai buvo pilni meduolių. Visą savaitę aš juos su cukraus glaistu dailinau ir man jie buvo gražiausi pasaulyje. O dabar mane ima juokas, kokie jie buvo baisūs.

– Kaip tuomet kalėdinius meduolius sutiko jūsų pacientai?

– Viena močiutė pasidėjo meduolius ant spintelės ir laikė tame maišelyje kelis mėnesius. Sakiau, kad suvalgytų, nelaikytų, juk meduolis „gyvas“, jis brinksta, džiūsta, vėliau jo neįkąs. O ji sako, kad tuos meduolius turi parsivežti namo ir parodyti kaimynėms, kokią dovaną gavo iš savo daktarės. Supratau, kokia vis dėlto didelė tų trijų meduolių, kuriuos supakavusi dovanojau savo pacientams, vertė.

„Sąskaitoje“ yra ir tortas

– Minėjote, kad dekoravote ypatingą tortą?

– Pamenu, kovo mėnesį buvo mano sūnaus gimtadienis, o kadangi jis krepšininkas, todėl ir tortas turėjo būti atitinkamai dekoruotas. Aš pasisiūliau papuošti tortą, kurį kepė marti. Puošiau jį meduoliais, bet jie man išėjo ne tokie gražūs, kokius įsivaizdavau, nes man trūko elementariausių žinių – ką kada reikia daryti. Bet ant torto „atgulė“ krepšinio marškinėliai, krepšinio lenta su tinkleliu, kamuoliai, didžiuliai skaičiai 30. Kai visi pradėjo džiaugtis šiuo tortu, man buvo nesmagu, kad mano lūkesčiai nesutapo su galutiniu rezultatu. Tuomet visiems girdint ir pasakiau, kaip norėčiau kažkur pasimokyti tobulai kepti meduolius.

Per Velykas mano marti „prijungė“ mane prie įvairių socialinių tinklų ir mane „internautai“ iki kaklo „užpylė“ sausainiais. Pradėjo „kristi“ mokamų meduolių kursų, už kuriuos buvo prašoma susimokėti, pasiūlymai. Tiesiog savo marčių dėka dabar esu čia, kur esu – viena mane tiesiu keliu atvedė pas mokytojas, o kita – sumoka už mano pamokas.

– Tuomet ir prasidėjo tobulų meduolių paieškos?

– Meduolius pradėjau kepti praktiškai prieš dešimt ar daugiau metų. Bet šis darbas buvo sezoninis – prieš Velykas, prieš Kalėdas. Tai buvo meduolių kepimas formele išspaudžiant norimą figūrą, paskui kažką paraitydavau, pabarstukais užberdavau. Visą laiką svajojau, kaip iškepti gražius meduolius.

Dar kiek anksčiau, prieš Kalėdas, pradėjau pati jungtis prie nemokamų pamokų, taip mano akiratyje atsirado amerikietė mokytoja Sweet Ambs. Laiko skirtumas buvo 9 valandos, kartais reikdavo ir 2 valandos nakties sulaukti, kad galėčiau kokią nemokamą pamoką pasižiūrėti, nes aš nežinojau, kaip tą pamoką nusipirkti. Pradėjau kepti tobulesnius meduolius, bet jie visi buvo užlieti glaistu, zuikučiai vilkėjo marškinėlius, kelnytes, buvo su batukais, kaspinėliais. Viščiukai buvo dekoruoti smulkiomis detalėmis, gėlytėmis. Bet tai nebuvo tobuli meduoliai.

Prasidėjo nuotoliniai mokymai

– Papasakokite, kaip vyksta meduolių kepimo mokymai?

– Mano mokytojos gyvena Novosibirske, Archangelske, Maskvoje, Egipte. Bendraujame internetu. Tiesioginėse pamokose aš neturiu galimybės dalyvauti, nes jos vyksta mano darbo metu. Kitą dieną gaunu įrašą, peržiūriu tą pamoką, pagaminu savo namų darbą ir pateikiu mokytojai internetu. Tuomet mokytoja pažiūri, paaiškina, kas blogai. Gamybos eigos nereikia, svarbu galutinis rezultatas. Seriją „Veidai“ teko fotografuoti iš įvairių pusių – smakro, plaukų, iš kairės, dešinės ir dar pastačius meduolį vertikaliai. Apie mokslininką Albertą Einšteiną iš mokytojos sulaukiau tokio komentaro: „Nors darbas tikrai puikus, bet yra dar klaidelių – lūpos, ūsai, nosis, smakras yra idealu, truputį problema ties akimis“. Iš tiesų, akis užliejau per arti nosies.

– Tiesiogiai taip ir netenka bendrauti?

– Per visą tą laiką, kiek teko mokytis, atostogų metu buvau keletą kartų prisijungusi prie tiesioginės pamokos. Pamokų metu mokytoja su mumis bendrauja – gamindama ji skaito mūsų žinutes ir atsako į klausimus. Pastebėjau, kad tarp mokinių yra dvi lietuviškos pavardės. Išsiaiškinau, kad viena moteris gyvena Alytuje, ji yra konditerė, turi savo kepyklėlę, kepa labai gražius sausainius. Ji mokėsi net pas kelias mokytojas. Dar viena moteris, Agnė, pagal metus tinkanti man į dukras, gyvena Londone. Mes su Agne sugalvojom, kad abi norim mokytis pas mokytoją italę, kurios pamokos yra italų, anglų ir rusų kalbomis. Tas pamokų ciklas truks 4 mėnesius, bet apie tai vėliau.

Nepirkite pigiausio cukraus

– Kiek šiandien turite sertifikatų?

– Mokausi rusų kalba, kuria man lengviausia bendrauti. Kai tenka rašyti, rašau rusiškus žodžius lotyniškais rašmenimis, bet mane mokytojos puikiai supranta. Mokytis teko pas daugelį mokytojų. Pradėjau tik po Velykų, praktiškai gegužės pradžioje – jau bus 4 mėnesiai, kaip mokausi ir nuolat kepu. Pas mokytoją Svetlaną Gadz išklausiau 3 kursus, už juos esu gavusi 2 sertifikatus.

Aš nepradėjau mokytis nuo meduolio kočiojimo ir jo formavimo formele, bet nusipirkau vieną po kito 3D formos meduolių gaminimo kursus ir pradėjau gaminti viščiukus, vištas, važinėjančias po stalą, dramblius. Kai išklausai kursus, pateiki mokytojai savo darbus. Baigi vienus kursus, gauni vieną sertifikatą, baigi kitus – gauni antrą. Labai užsinorėjau buvusių mokymų, kurie jau buvo prieš metus pasibaigę. Todėl prisikalbinau mokytoją, ji atsiuntė man pamokas, bet sertifikato negavau, kadangi tiesioginių mokymų jau nebuvo.

– Pasidalinkite paskutinėmis naujienomis.

– Prieš savaitę gavau ketvirtą sertifikatą, baigusi kursus pas Eleną Kortusovą iš Maskvos. Jos mokymai truko visą birželį, liepą ir rugpjūtį. Buvo dvi mokymų dalys. Kursuose pradėjome mokytis nuo nulio – tai buvo tešlos pasiruošimas, kadangi tešla yra ypatinga, kozulinė. Tai – Archangelsko krašto šimtmečių tradicijas turinti tešla. Labai sudėtingas jos paruošimas, man net nepavyko iš pirmo karto, nes aš nusipirkau pigiausią cukrų, kuris pasirodė niekam tikęs – kai pradedi daryti karamelę, ji „išlipa“ iš puodo. Pirkti reikėtų tik smulkų, brangiausią cukrų. Taip pat meduolių kokybė priklauso ir nuo tešlos paruošimo, jos iškočiojimo. Nuo to priklauso, kaip atrodys ant meduolio išlietas paveikslėlis. Kitos pamokos buvo apie cukraus glaistą, nes glaisto konsistencijų yra daugybė. Jei nori užlieti meduolį, tau reikia vienokios konsistencijos, jei nori padaryti veidą su visais iškilimais – reikia kitokios.

Grybas yra tuščiaviduris

– Ar pamenat savo pirmąją išlietą figūrą?

– Mokėmės ir paprasto meduolių dekoravimo, kai meškučio formos sausainį lygiai užliejom, tik skirtingomis spalvomis. Po to prasidėjo visi tapymo būdai – kai užliejama skysta mase, tik skirtingomis spalvomis, šlapiu būdu, kai ant vienos masės dėjom kitą masę ir jau išėjo kažkoks vaizdas. Po to pradėjom didinti apimtis – prasidėjo „išsipūtimai“. Pirmasis mano bandymas buvo dramblys su tortu. Užmigti negalėjau iš džiaugsmo, nes net neįsivaizdavau, kad aš taip galiu padaryti.

– Vienas paskutinių jūsų darbų yra grybas. Papasakokite plačiau, kaip jį teko kurti.

– Perėjus tris 3D formos meduolių kepimo ciklus, kuriuos pradėjau nuo nulio, mano baigiamasis darbas buvo namelis-grybas. Susipažinau su visais įmanomais gaminimo būdais – su paprastais, 3D formos meduoliais, todėl dabar galėčiau iškepti bet ką, galėčiau „išlieti“ bet kokį veidą. Minėtų kursų baigiamasis darbas buvo 3D formos meduolis, į kurį sudėjom visas savo žinias, ką išmokom per tuos tris mėnesius. Jau buvau kepusi ir dekoravusi mešką, liūtą, dramblį, todėl grybas man nebuvo sudėtingas. Tiesiog tai buvo juvelyriškas darbas, daug sunaudota cukraus masės, nes buvo ir balkonėlis su ažūriniais atitvarais, ažūrinė tvorelė, akmenėliais grįstas takelis, daug įvairiausių augalėlių, žolytė ir, aišku, figūrėlės, kurių nesimokėm pas mokytoją, čia tiesiog buvo mano sumanymas. Vidurnaktį sugalvojau, jog balkonėlyje turėtų tupėti žvirblis, o ant žolės – sraigė. Dekoruoto baravyko aukštis yra 28 cm. Daugelio nustebimui – grybas yra tuščiaviduris.

Aš tik „mėgdžiotoja“

– Galbūt ir medicininių žinių prireikia?

– Medicininių žinių tai ne, bet kai kalbu su žmogumi, žiūriu į jo veidą, raukšles ir tiesiog matau, kaip tą veidą „išlieti“ ant meduolio. Peržiūrėjau daugybę dailės studentams skirtų internetinių pamokų, nes turi išmanyti ir veido proporcijas, koks santykis tarp akių, lūpų, nosies ir kt.

– O kaip ant meduolių kuriami portretai?

– Pirmiausia reikia pasiruošti tešlą, kuri per naktį laikoma šaldytuve. Kitą dieną ją gerai iškočioji, išspaudi su formele ar pagal savo piešinuko formą ir išsikepi. Iškeptas meduolis liejamas cukraus glaistu – tai cukraus ir kiaušinio baltymo plakinys. Ir vėl palieki kitai dienai. Ketvirtą dieną nusipieši piešinuką, pasidarai atitinkamas cukraus masės konsistencijas, nes vienur reikia, kad ji būtų tvirtesnė, kitur – skystesnė. O paskui ant meduolio pieši tai, ką matai nuotraukoje.

– Tuomet reikia ir dailininko talentą turėti?

– Aš nemanau, kad turiu tokį talentą. Aš ne dailininkė, aš „mėgdžiotoja“. Dailininkas trimatį vaizdo matymą turi smegenyse, todėl paėmęs teptuką jis lengvai tapo, o aš, matydama vaizdą prieš akis, tą vaizdą atkartoju.

Viskas yra perkama

– O gal išduosite meduolių tešlos receptą?

– Visi mokymai yra perkami, net meduolių tešlos receptas ir tas perkamas. Aš turiu nusipirkusi 7 meduolių tešlos receptus. Bet tai yra labai panašu į standartinę meduolių tešlą, kurios receptą galima rasti internete. Tik yra kai kurių niuansų. Tarkim, meduolinė imbierinė tešla susideda iš medaus, miltų, cukraus, kiaušinių, imbiero prieskonių, cinamono, kardamono, baltųjų pipirų. Atrodo, paprasta ir elementaru, tik skiriasi sudėtinės dalys. Vadinamoji kozulinė tešla yra kitokia, ji yra pati skaniausia, verdama, kitoks jos gaminimo būdas.

– Kokius įrankius ar prietaisus naudojate meduoliams dekoruoti?

– Pagrindinė priemonė – konditeriniai maišeliai ir teptukai. Jei reikia spalvoto meduolio, pasiruoši tiek maišelių, kiek bus spalvų. Gali būti ir 10 ir 12, žinai metodiką, kaip turi būti liejama, nuo ko pradėti, kad išeitų 3D formos efektas. Liejimo metu užlieji tam tikrus plotus ir viskas. Po to meduolis turi džiūti.

Nedidelės lėkštelės dydžio sausainuką kartais darai 5 dienas. Labai priklauso ir nuo oro sąlygų, jei oras drėgnas, sunkiai džiūsta glaistas, o kad ant jo galėtum piešti teptuku, glaistas turi būti idealiai išdžiūvęs. Kad išgautum 3D formos efektą, reikia mokėti, kaip viską nuspalvinti, padaryti šešėlius. Mokykloje aš taip nemokėjau piešti, tiesiog tada buvo gražūs vaikiški piešinukai.

Visos figūros valgomos

– Ar šios figūros valgomos?

– Visos figūros valgomos. Gal tik zuikio rankų ar kojų sąnariams, kad judėtų, yra panaudota dalis medinio iešmuko. Drambliui, kad važinėjant suktųsi ratukai, taip pat panaudoti mediniai iešmukai, o visa kita tikrai valgoma.

– O kaip su dažais, ar jie visi maistiniai?

– Naudoju gelinius maistinius dažus, kuriuos perku internetu. Vienos spalvos neradau, tai teko pirkti dažus milteliais tiesiog parduotuvėje. Besitvarkant prairo dėžutė ir pabirę dažai nudažė man pirštus. Iš karto juos išmečiau į šiukšlių kibirą, nes, kiek dirbau su geliniais dažais, nieko panašaus neatsitikdavo. Kad ir kokiais dažais būčiau išsiterliojusi rankas, jie iš karto nusiplauna net be muilo. Naudoju 8 spalvų dažus, be to, turiu lenteles, kuriose parodyta, kokius dažus sumaišius, dedant po porą ar po vieną lašą kurios nors spalvos, galima išgauti kitą spalvą. Todėl visus reikiamus atspalvius gaminuosi pati. Žmonės komentuoja feisbuke po meduolių nuotraukomis, neva, kaip juos galima valgyti, nes ten tiek dažų pridėta. Man tai juokinga. Vieną lašą dažų atskiedžiu su 20 lašų vandens, tada padažau teptuką, jį nusausinu į indo kraštelį ir dar ant popierinio rankšluosčio, nes vanduo ir cukrus „nedraugauja“. Praktiškai dirbu su sausu šepetuku, ant kurio dažų lieka minimaliai.

– Kas dažniausiai valgo jūsų gaminius?

– Tik paduokite (juokiasi). Vadinamoji kozulinė meduolių tešla mano artimiesiems pati pačiausia, bet man nerealiai skanūs apelsininiai meduoliai, creme-brulee, kokosiniai, kurie kepami iš kokosų pieno miltų. Jie visi labai skanūs, vieni truputį minkštesni, kiti – kietesni, bet visų skonis labai geras, valgo vaikai, marčios, vyras. Padaryta tešla šaldytuve „gyvena“ mėnesį, o meduolių galiojimo laikas – 6 mėn. Iškeptas ir paruoštas vartoti sausainis turi būti įdėtas į maišelį ir dar sandariai uždarytas dėžutėje. Paruoštos tešlos visada turiu šaldytuve ir, atėjus netikėtiems svečiams, kol jie įsikurs, užsiplikys kavos ar arbatos, per kokias 8 min. spėsiu iškepti meduolių. Aš pati juos valgau nedekoruotus. Nors, aišku, smagiau į rankas paimti spalvotą meduolį. Nė vieno mano mokymų metu dekoruoto meduolio dar nesame suvalgę, išskyrus tuos, kurie gaminant yra perlūžę.

Svajonių kepinys dar ateityje

– Įspūdingi jūsų dekoruoti meduoliai „Provanso“ tema…

– Tai yra Tarptautinės online 3D meduolių modeliavimo mokyklos GINGER pavasario Šebbi-Chic stiliaus rankų darbo meduoliai „Provanso“ tema. Už septynis meduolius gavau sertifikatą. Mano mokytoja Jasmine Beshr iš Egipto puikiai įvertino mano darbą. Jie iš tiesų įspūdingi – šviesiai mėlynos, švelniai rausvos, vanilės, smėlio, šokolado, rožinės levandų, dramblio kaulo atspalvių.

– Galite drąsiai prisipažinti, kad atradote naują hobį?

– Pradėjusi kepti meduolius, įklimpau kaip į pelkę, iš kurios neįmanoma išlipti. Kepdama ir dekoruodama meduolius, laiko iš šeimos aš neatimu. Šį laiką, kurį skirdavau kažkam kitam – miegui, knygų skaitymui, televizoriaus žiūrėjimui – atimu iš savęs. Jeigu tai būtų eilinis sausainių kepimas, neužburtų taip. Labiausiai užburia cukraus menas, nes kaskart atrandu vis kažką nauja.

– Ar turite svajonių kepinį?

– Turiu svajonę mokytis pas italę mokytoją, ir aš tikrai pas ją mokysiuos. Tai irgi būtų kepami meduoliai – portretai, bareljefai. Norėčiau pamokos apie gamtos stichijas. Kaip meduolyje pavaizduoti žaibą, rūką, vandenį. Viskas išlieta ir nudažyta taip, kad atrodo, lyg meduolyje „plaukioja“ žuvytės, matai tą vandenį, o žuvis iššokusi iš vandens ir dar purslai ištryškę. Tai jau aukštasis pilotažas.

Prieš trejus metus amerikietė Marta Tores man buvo dievaitė. Aš seku jos darbus, ji man yra meduolių kepimo guru, ji yra meduolių kepimo tarptautinių konkursų teisėja. Aš dar neturiu ambicijų dalyvauti tokiuose konkursuose – man dar reikėtų daug pūdų druskos, t. y., cukraus suvalgyti. Aš įgijau tik pradmenis, bet man dar reikia daug dirbti. Nes tik per darbą iš smegenų į rankas ateina suvokimas, kaip tai daroma.