Eksponatai, kuriuos galima… nešioti

Tik įėjus į Kėdainių daugiakultūrį centrą ir pamačius parodos „Nėra to blogo, kas neišeitų į meną“ eksponatus, mintyse sušunki „Oho“! Tiesa, parodos rengėjos – odininkė Rasa Černeckienė ir keramikė Jurgita Grigarienė – savo kūrinių pristatymo renginyje išgirdo ir daug nuoširdaus susižavėjimo kupinų žodžių.

Rasa Černeckienė: „Mano gyvenimas – tai keturių juostų greitkelis – medicina, karinė tarnyba, mama, o dabar bandau „prisiliesti“ prie meno“.

Keramika J. Grigarienė susidomėjo dar 2004 metais. Pradžiamokslį praėjo Kėdainių dailės mokyklos suaugusiųjų studijoje.

„Mums yra didžiulė laimė pamatyti tiek daug į mūsų parodos pristatymą susirinkusių žmonių. Šią parodą skiriame kiekvienam jūsų“, – į gausiai susirinkusią auditoriją kreipėsi parodos rengėjos. Daugiakultūrio centro erdvė, padalinta į dvi dalis – kairę ir dešinę – buvo skirta abiejų kūrėjų darbams eksponuoti.

Skaitytojų dėmesiui – pokalbis su parodos autorėmis R. Černeckiene ir J. Grigariene apie jų kūrybinį ir gyvenimo kelią.

„Kūryba surado mane“

– Kuo Jus patraukė kūryba iš odos? Kokia buvo pati pradžia? – paklausiau odininkės, spalvingų ir išskirtinių rankinių kūrėjos R. Černeckienės.

– Tikriausiai ji pati mane labiau pasirinko ir susirado (šypsosi). Savo pačią pirmąją rankinę pasigaminau senokai, gal prieš 30 metų. Pamenu, tai buvo drobinė, siuvinėta terba. Na, po to viskas buvo kuriam laikui buvo pamiršta… Gyvenimo kelias mane nuvedė į mediciną. Kadangi buvau patriotė, tapau ir kariške. O paskui, kai išėjau į karių pensiją, pagalvojau, kad galiu ir kurti.

– Atrodote tokia moteriška, trapi, tačiau tarnavote kariuomenėje?

– Ir labai rimtai. Netgi 1991 metų sausio įvykiuose teko būti. O kai išėjau į atsargą, karių pensiją, tada pradėjau mąstyti, kaip save realizuoti. Nes juk turi žmogus kažką veikti, jaustis kažkam reikalingas.

Rankinė (kairėje), kurios dugnas yra… medinis!

– Ir taip Jūsų dėmesį patraukė oda?

– Taip, pradėjau lankyti Kėdainių dailės mokyklos Suaugusiųjų studiją. Ten mokėmės odos ir keramikos pradmenų. Iš pat pradžių rinkausi gaminti keramikos ir odos papuošaliukus, kuriuos daugiausiai kūriau sau, savo namams. Mano dirbiniai patiko kelioms draugėms, na, ir taip po truputį viskas įsivažiavo. O dabar prasidėjo jau kiti darbai – rankinės. Pirmosios mano rankinės buvo skirtos man pačiai.

Sukurti rankinę – didžiulis darbas

– Šioje parodoje Daugiakultūriame centre galima išvysti Jūsų gamintus odinius dirbinius – papuošalus bei įspūdingas odines rankines. Norite akcentuoti būtent jas?

– Taip. Turiu pagaminusi ir nemažai pačių įvairiausių papuošalų, tačiau parodai norėjosi pateikti darbus, į kuriuos įdėta išties nemažai triūso, parodyti atliktų darbų apimtį, įspūdingumą. Visus čia eksponuojamus kūrinius dariau būtent šiai parodai.

– Kiek laiko užtrukote, kol parengėte šią parodą? Kiek laiko užima vienos rankinės gamybos procesas?

– Kūrinys kūriniui nelygu. Štai, pavyzdžiui (pašnekovė mosteli ranka į įspūdingo dydžio rudą kūrinį – aut. pastaba), šios odinės rankinės pavadinimas yra „Verpstė“. Vien kol ją išsiuvinėjau, užtrukau penkias dienas, mat rankinės oda yra labai kieta. Šios rankinės motyvus kūriau įkvėpta tikros senoviškos lietuviškos verpstės.
Visas rankines kuriu tik rankomis, jokių mašinų darbe nenaudoju. Todėl vien išsiuvinėti rankinę trunka ne vieną dieną. O visus šios parodos eksponatus man pagaminti truko daugiau nei dvejus metus. Dirbu tik rankomis, naudoju tik gerą, kokybišką odą. Nenaudoju jokių pakaitalų. Tačiau apskritai, norint pagaminti rankinę, reikia įdėti žvėriškai daug darbo.

Parodoje galima išvyksti kelias dešimtis moters tik rankomis kurtų rankinių.

– Bet tas žvėriškas darbas tikriausiai teikia ir labai daug malonumo?

– Tikrai taip. Nes jei, pavyzdžiui, aš šiandien nejaučiu malonumo kurti, to ir nedarysiu. Geriau užsiimsiu visai kita veikla. Nelaikau savęs menininke, gal greičiau žmogumi „prie meno“. Vis tiek esu įsisukusi į kūrybą, tad kurti per jėgą jau negaliu. Reikia, kad ateitų mintis, įkvėpimas.

– Metus žvilgsnį į Jūsų rankines susidaro įspūdis, kad jus inspiruoja lietuvių liaudies menas. Ar aš teisi?

– Buvo visko. Ant rankinių atsirasdavo ir kelionių atgarsių. Tačiau dabar – taip. Labai įsitraukiau į liaudiškus motyvus, ypatingai verpstes. Šiuo metu man jos labai „užstrigusios“. Jų motyvų galima atrasti ne vienoje parodoje eksponuojamoje rankinėje.
Kaip minėjau, mane kūrybai įkvėpė ir kelionės – rankinėse buvo galima išvysti moteriškų veidų, turbanų. Visa tai buvau padariusi iš odos.

„Myliu visas savo kurtas rankines“

– Kokios moterys nešioja Jūsų sukurtas rankines?

– Mano darbai yra skirti moterims, kurios yra drąsios, norinčios išsiskirti, kurių neįmanoma nepastebėti minioje. Visas rankines kūriau pati, kad tarp jų yra ir tokių, su kuriomis buvo sunku atsisveikinti. Išleidi ją į pasaulį kaip augintinį į naujus namus. Tad naujajai rankinės šeimininkei primenu, kad ją mylėtų, prižiūrėtų. O oda sendama man asmeniškai tampa tik gražesnė. Ji pasitrina, paminkštėja, pasikeičia – tampa visai kitokia!

– Ar kurdama rankines kreipiate dėmesį į vyraujančias mados tendencijas?

– Visiškai ne. Niekada nesidairau į tai, kas yra „ant bangos“, kas madinga. Kuriu tai, kas man pačiai gražu ir įdomu. Pavyzdžiui, yra kelios mano kurtos rankinės, kuriose yra medžio detalių. Štai ši rankinė (pašnekovė pakelia švelnios rožinės spalvos kūrinį – aut. pastaba) yra mano pasididžiavimas. Į ją įdėta labai daug rankų darbo, o šios rankinės dugnas yra medinis. Viską padariau pati, savo rankomis. Labai ja didžiuojuosi.

Rasa Černeckienė: „Džiaugiuosi turėdama galimybę dirbti ir kurti tai, kas miela širdžiai“.

– Medines detales galbūt galima būtų įvardyti kaip vieną iš Jūsų kūrybos bruožų?

– Tikriausiai, kad taip. Tik parodoje galbūt ne visai gerai šios rankinės dugną pavyko pademonstruoti. Nors apskritai, aš myliu visas savo kurtas rankines. Visos jos turi savus pavadinimus, mat kol rankinę kuriu, su ja susigyvenu. Pavyzdžiui, kurdama šią rudą rankinę visą laiką jaučiau kakavos kvapą. Taigi, nenuostabu, kad ją pavadinau „Kvepia kakava“. Štai, kad ir ši maža rankinė (pašnekovė mosteli į pakabintą mažą šviesios spalvos rankinę – aut. pastaba) – labai norėjau ją pavadinti „Laumės juosta“, bet po to svarsčiau, kad galbūt labiau tiktų „Laimės“. Vien rankeną siuvinėjau keturias dienas, per kurias galvoje prasisuko tiek daug minčių, pavadinimų variantų (šypteli – aut. pastaba).

– Kaip pavyko subręsti parodai? Ar lengva buvo pasiryžti?

– Mus su Jurgita paragindavo Daugiakultūrio centro vadovė Audronė Pečiulytė. Supratome, kad su savais, pačių rankomis kurtais darbais išeiti į viešumą yra ne gėda. Juk negali vien savo dirbtuvėse užsidaręs dirbti! Norisi ir pasirodyti, savais darbais pasidalinti su visuomene.

Keramikos darbai gimsta iš įkvėpimo

– Kaip į Jūsų gyvenimą atėjo keramika? – paklausiau keramikės J. Grigarienės, kurios glazūruoti keramikos darbai akinamai švytėjo kitoje parodų erdvės pusėje.
– Keramika į mano gyvenimą atėjo labai paprastai – lankiau Kėdainių dailės mokyklos Suaugusiųjų studiją, tekstilės ir keramikos kursą. Keramika man patiko labiausiai ir ilgainiui kurti pradėjau savarankiškai, savo namų dirbtuvėje. Lipdau jau beveik vienuolika metų.

– Kokie motyvai dominuoja Jūsų kūriniuose?

Keramikos dirbiniai akinamai švytėjo kairėje parodų erdvės pusėje.

– Aš niekada neplanuoju, prieš kurdama niekada nepiešiu jokių eskizų, tad darbai ir jų motyvai atsiranda tarsi savaime. Jie priklauso nuo nuotaikos, nuo mano klausomos muzikos, nuo perskaitytos knygos. Viskas kyla iš gyvenimo bei iš tuo metu mane aplankiusios nuotaikos. Šiaip labai mėgstu kurti įvairius žmogeliukus, gyvulėlius ir, aišku, gėlės. Esu labai smulkmeniška ir labai mėgstu siuvinėti. Tad man labai patinka smulkios detalės ir pastelinės spalvos. Ir, aišku, baltasis molis – man jis pats gražiausias.

– Ar Jums svarbu, kad Jūsų darbai būtų funkcionalūs, panaudojami buityje?

– Aš šiaip nelabai norėčiau, kad jie būtų tik funkcionalūs, man jie labiau tiktų kaip namų papuošimas. Nors indai gali būti panaudojami ir buityje, jie puikiai tinka ir namų erdvei papuošti. Parodoje galima išvysti ir lipdytus puodelius, iš kurių galima drąsiai gerti. Esu padovanojusi daugybę puodelių savo draugams, o ant dažno jų nupiešiu draugo, kuriam puodelis bus dovana, portretą. Pirmąjį tokį puodelį dedikavau savo vyrui, o ant jo nupiešiau save bei dukrą. Iki šiol jis vyrui yra pats mylimiausias ir mėgiamiausias. Bet pati savo puodelio neturiu iki šiol (šypsosi – aut. pastaba)!

Didžiausi pagalbininkai – artimieji

– Ar kūrėjui sudėtinga savo kūrinius pristatyti visuomenei?

– Manau, kad taip. Bet kadangi turime labai puikią artimųjų, draugų palaikymo komandą, labai smagu juos visus čia sukviesti ir padaryti šventę ir jiems, suburti juos į vieną vietą.
Tiesa, tai jau ne pirma mano paroda. Iki tol mes kartu su Rasa daug dirbome, tobulėjome, tad pagalvojome, kad norėtųsi ir vėl padaryti bendrą mūsų darbų parodą. Taigi, apsisprendėme, kad reikia ir pasiryžome.

– Ar mintyse jau kirba ir naujų darbų idėjos?

– Iš tiesų taip, galvoje jau sukasi pačios įvairiausios idėjos. Keramika yra labai nenuspėjama, tad dažnai sunku prognozuoti, koks bus galutinis rezultatas. Tik išminkius molį ir padarius darbą, dar gali matyti, koks jis yra, tačiau nuglazūravus ir įdėjus į krosnį degimui, glazūra gali perdegti, pakeisti spalvą. Tačiau visa tai ir yra didžiausias įdomumas.

Eksponatai sudėti ant… „Belarus“ traktorių langų stiklų!

– Šią parodą paruošti Jums labai padėjo ir artimieji?

– Esu dalyvavusi Kultūros centre vykusiame projekte, kuriame dalyvavo dailės mokytojos. Tąsyk sukurti darbai buvo eksponuoti ant tinklo bei stiklo. Darbai labai gražiai atrodė, o keramika – lyg kabėtų ore. Šiai mūsų su Rasa bendrai parodai mūsų vyrai pirko tinklą, susirinkę savaitgalį jį surišo. Stiklų pirkimo istorija apskritai labai juokinga – tai rusiškų traktorių „Belarus“ langų stiklai. Nuvažiavus į gamyklą, vadybininkas labai nustebo, kad mums tokių stiklų reikia net trisdešimties. Jis dar bandė mus perkalbėti, nesuprasdamas, kodėl mums tiek daug to stiklo reikia. Manė, kad šiltnamį statysim!