Tyliai ir be ištikimų lankytojų, prieš karantiną, Kėdainių daugiakultūriame centre pristatyta žinomos peizažų meistrės, Vilniuje gyvenančios dalininkės Gražinos Vitartaitės tapybos darbų paroda „Šiapus ir anapus paveikslo“.

Atpažįstami kraštovaizdžiai

Gamtoje patirtų akimirkų žavesį iš kaimyninės Krekenavos kilusi dailininkė paverčia savitais abstrahuotais peizažais. Į mums taip puikiai pažįstamą Nevėžio slėnių kraštovaizdį dailininkė įpynusi poetines gamtos vizijas, simbolius, ekspresyvią spalvų ir jausmų raišką. Neatsitiktinai, žavėdamasi erdvios salės sienas nugulusiais peizažais, Daugiakultūrio centro vadovė Audronė Pečiulytė prisiminė ir rašytojo Česlovo Milošo poetizuotą Isos slėnį, ir tautos dainiaus Maironio apdainuotą slėpiningąjį Nevėžį. Vieni įspūdžiui ir jausmui perteikti naudoja žodį, kiti – muziką, treti – vaizdą…

„Autorė yra gimusi Krekenavoje, mūsų kaimynystėje, ir jos paroda pas mus yra neatsitiktinai. Su savo darbais ji dalyvavo bendroje dailininkų parodoje, skirtoje Tėvui Stanislovui, prieš porą metų ir taip užsimezgė mūsų draugystė. Kadangi Gražinos Vitartaitės kūryboje daug dėmesio skiriama Nevėžiui, mūsų apylinkėms, tai iš tikrųjų labai norėjau, kad ji surengtų savo autorinę darbų parodą Kėdainiuose“, – pristatydama parodą, sakė Daugiakultūrio centro vadovė.

Ji pastebi, kad dailininkės darbuose vyrauja gamtos tema, ypač svarbią vietą užima vanduo, kaip gyvybės šaltinis. Dar viena tema, dominuojanti kūryboje, yra Lietuvos pajūris – Šventoji, Nida, kopos, jūra, besileidžianti saulė. Dailininkė gamtos grožį perteikia per jausmus ir akimirkos žavesį.  „Jos darbai verčia susimąstyti, pagalvoti, jie turi tam tikros paslapties. Šiuolaikiniame pasaulyje tas neskubėjimas, įsižiūrėjimas duoda nusiraminimą ir suvokimą – gamta yra amžina, mes esame laikini. Taigi žiūrėkime ir pajuskime akimirkos žavesį“, – linki A. Pečiulytė.

Parodą galima apžiūrėti iki karantino įsigaliojimo, ji veiks ir gruodį, tad galbūt dar bus galimybė apžiūrėti „gyvai“. Karantino laikotarpiu planuojama perkelti parodą į virtualią erdvę.

Dailininkė Gražina Vitartaitė apie parodą:

„Man peizažas – noras ir galimybė tapyti patirtą galingą gyvenimo įspūdį. Beribį. Neaprėpiamą. Neperžvelgiamą. Visuomet nenutrūkstamai vykstantį, vykstantį praeityje, dabar ir amžinai. Vykstantį gelmėje ir ore. Atsinaujinantį nuolat. Virstantį vis kita forma, vis toje pačioje gimtoje vietoje, į kurią šaknimis įaugau.

Tas stiprus gamtos metamorfozės jausmas smelkia iki panagių ir stimuliuoja visą mano gyvenimo darbą. Peizažas, kurį pasirinkau gamtos ir paties gyvenimo reginiui nusakyti – tai tapybos laukas, kuriame spalva sukuria erdvę, šviesą, judėjimą ir gali perteikti stiprų jausmą, daugialypį jutiminį pasaulį, kur praeina labai plona riba tarp abstrakcijos ir natūros. Visas mane supantis kraštovaizdis yra pilnas – gelmė ir oras yra pripildyti nykstančių formų ir virstančių naujomis formomis, nauja kokybe. Burbuliavimo, kitimo, virsmo procesas vyksta be pradžios ir be pabaigos amžinybėje.

Parodos „Šiapus ir anapus paveikslo“ tematika yra susieta su dabarties iššūkiais, pamąstymais apie gamtą, žmogaus veiklą ir jos pasekmes. Aš renkuosi temas, svarbias ir opias mums ir Lietuvai: piliakalniai, Kuršių nerija, marios, didieji ežerai, Nemuno slėnis, gimtosios Krekenavos apylinkės ir Nevėžio vandenys.

(…) Krekenavos apylinkėse dažnai tapau. Aš čia gimiau, augau. Ši vieta man brangi. Tų peizažų vaizduojamas siužetas nėra svarbus ar kažkuo ypatingas – vandeningo Nevėžio slėnis, pelkėtos lygumos, lygus, tiesus kelias, kalvos kalvelės…“

Apie autorę

Gražina Vitartaitė gimė 1942 m. Krekenavoje, Panevėžio rajone. Ten pradėjo lankyti vidurinę mokyklą. 1957–1960 m. mokėsi Kauno dailės mokykloje, 1966 m. baigė monumentaliąją tapybą Valstybiniame Dailės institute (dabar Vilniaus Dailės akademija). Nuo 1970 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narė; 1980–1989 m. – Valstybinio dailės instituto Tapybos katedros vyr. dėstytoja, docentė, katedros vedėja. 1984 m. suteiktas Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas. Nuo 1989 m. laisva dailininkė, respublikinių ir užsienio parodų bei plenerų dalyvė. 1997–2000 m. – Vilniaus aukštesniosios dizaino mokyklos dėstytoja, direktorė.

Meno kūrėjų asociacijos ir Kultūros kongreso tarybos narė. G. Vitartaitė yra surengusi 63 personalines parodas Lietuvoje ir užsienyje. Dalyvavo 46 grupinėse parodose Lietuvoje, 17 grupinių parodų užsienyje. Išleisti individualių parodų katalogai ir tapybos albumai. Apie dailininkės kūrybą yra sukurtas dokumentinis ir televizijos filmai.