Būsimoji šeimos gydytoja neatmeta galimybės sugrįžti dirbti į Kėdainius

Jau trečias mėnuo gydytojo rezidento medicinos praktiką VšĮ Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centre atliekanti Miglė Puodžiūnaitė teigia, jog čia turėjusi galimybę pajusti, su kokiomis sveikatos problemomis susiduria į rajono ambulatorijas atvykstantys Kėdainių rajono gyventojai bei kokių nusiskundimų turi pediatrijos skyriaus mažieji pacientai.

,,Šeimos medicinoje mane žavi platus pacientų amžiaus spektras – nuo pačių mažiausių iki vyriausių jų atstovų“, – sako būsimoji šeimos gydytoja, neatmetanti galimybės sugrįžti dirbti į gimtuosius Kėdainius.

„Kėdainių mugės“ pokalbis su M. Puodžiūnaite – apie jos pasirinkimą ir pirmąsias darbo patirtis.

– Ar rinktis studijuoti mediciną buvo vaikystės svajonė, ar teko sunkokai apsispręsti, kokiu keliu pasukti?

– Visai neseniai radau savo pirmos klasės rašinėlį, jog užaugusi noriu būti gydytoja. Giliai širdyje visada jaučiau, jog mano vieta medicinoje. Su tam tikrais lyriniais ,,nukrypimais“ kryptingai to siekiau.

Besimokant Kėdainių ,,Atžalyno“ gimnazijoje, vyresnėse klasėse, kažkas smegenyse ,,susisuko“, jog nusprendžiau studijuoti biomedicinos mokslus Škotijoje. Buvau net dokumentus išvykimui susitvarkiusi.

Paskutinę dieną tiesiog dėl smalsumo užpildžiau dokumentus stojimui į medicinos studijas Lietuvoje. Dar dabar pamenu, kai apie 4 val. ryto, gavusi kvietimą studijuoti valstybės finansuojamoje vietoje, atšaukiau visus išvykimo planus. Labai džiaugiuosi savo sprendimu, kadangi tikrai drąsiai galiu teigti, jog esu savose ,,rogėse.“ Kažin ar būčiau buvusi labai laiminga toli nuo namų ir dar studijuodama tai, kas man visai ne prie širdies. 

2021 metais baigiau LSMU medicinos studijas. Šiuo metu mokausi antrame šeimos medicinos rezidentūros kurse.

– Kodėl pasirinkote šeimos medicinos rezidentūrą?

– Jei atvirai, buvau įsitikinusi, jog baigusi mediciną tęsiu savo kelionę psichiatrijos rezidentūroje. Po psichiatrijos modulio bei praktikų nuomonė ir siekiai pasikeitė, labiau sudomino terapija, tad pradėjau dairytis į kitas medicinos šakas.

Iš esmės studijų metais nebuvo nei vieno modulio, kuris nebūtų patikęs ar nesisekęs, todėl rinktis specialybę man buvo pakankamai sunku. Nusprendžiau, jog nenoriu būti „vieno piršto gydytoja“, todėl pamažu pradėjau svarstyti apie šeimos mediciną. Tiesa, mąsčiau ir apie vidaus ligas, tačiau darbas pirminėje grandyje man atrodė kiek priimtinesnis. Šeimos medicina mane sužavėjo tuo, jog į žmogų yra žvelgiama empatiškai ir kreipiant dėmesį ne tik į fizinę, bet ir emocinę sveikatą. Tai specialybė, kurioje yra galimybė užmegzti ilgalaikį ryšį su pacientu, motyvuoti keisti gyvenimo būdą bei užkirsti kelią lėtinių ligų progresavimui bei su jomis susijusių komplikacijų atsiradimui.

Tai yra dinamiška specialybė, kurioje reikalingi ne tik puikūs ligų diagnostikos bet psichologijos įgūdžiai. Šeimos medicinoje mane žavi platus pacientų amžiaus spektras – nuo pačių mažiausių iki vyriausių visuomenės atstovų.

– Kur teko dirbti pirmaisiais rezidentūros metais?

– Pirmaisiais rezidentūros metais dirbau LSMU ligoninės Kauno klinikos Šeimos, psichiatrijos, neurologijos, akušerijos-ginekologijos, akių ligų klinikose. Taip pat teko dirbti ir LSMU Kauno ligoninės vidaus ligų bei neurologijos skyriuose. Kadangi pirmieji mano rezidentūros metai buvo paženklinti antrąja Covid-19 infekcijos banga, teko palieti prakaitą ir kovidiniuose skyriuose.

– Ar pirmojo rezidentūros ciklo metu, bendraudama su patirtį turinčiais gydytojais, nejautėte spaudimo, nepatyrėte nemalonių išgyvenimų, apie kuriuos pastaruoju metu viešoje erdvėje yra pasakoję rezidentai? 

– Oi ne! Draugiška, kolegiali atmosfera buvo vienas iš motyvų renkantis rezidentūrą. Man kol kas teko dirbti tik su itin motyvuojančiais, patariančiais mentoriais. Jokių skundų šiuo klausimu neturiu. Galėčiau net drąsiai teigti, jog emocinei sveikatai kur kas palankesnė atmosfera yra būtent dabar – rezidentūros metu. Neigiamas patirtis prisimenu tik iš bendrosios medicinos studijų. Teko išgirsti visko, net menkinančių kaltinimų, jog „perku pažymius“, nes jie per geri.

– Kodėl trims mėnesiams rezidentūros pasirinkote rezidentūros bazę – Kėdainių PSPC?

– Į mano rezidentūros programą įeina nemažai išeinamųjų ciklų. Vienas iš jų – šeimos medicinos praktika kaimo sąlygomis. Su mielu noru atlikti šį ciklą pasirinkau savo gimtojo miesto rajone – du mėnesius darbavausi Kėdainių PSPC priklausančiose Josvainių bei Pelėdnagių ambulatorijose.

Kadangi patiko darbo atmosfera, susiderinau ir gavau leidimą pasidarbuoti Kėdainių PSCP ir lapkričio mėnesį. Buvo puiki galimybė pabėgti ir pailsėti nuo Kauno šurmulio.

– Kur ir su kuo darbavotės per šiuos tris mėnesius? Kaip priėmė kolektyvai?

– Rugsėjo ir spalio mėnesiais tris dienas per savaitę dirbau Pelėdnagiuose, o dvi dienas – Josvainiuose. Pelėdnagių ambulatorijoje turėjau galimybę darbuotis su šeimos gydytoja Irmina Širkiene, o Josvainių ambulatorijoje – su šeimos gydytoja Audra Sadaunikiene bei jų profesionaliomis  slaugytojų komandomis.

Abejose ambulatorijose kolektyvas priėmė šiltai – buvo suteiktas atskiras kabinetas, nuosavas kompiuteris su prieiga prie informacinės sistemos.

– O kaip priėmė pacientai?

– Ambulatorijose turėjau galimybę pacientus priimti pati, o kilus neaiškumui, galėjau drąsiai konsultuotis su mentorėmis. Iš pacientų pusės buvo visko, tačiau atrodo, kad pavyko visai neblogai sutarti.

Lapkričio mėnesį darbuojuosi centre – Kėdainių PSPC. Čia dirbu su prevencinėmis programomis, jas vertintu, kviečiu pacientus tikrintis. Labai džiaugiuosi, jog buvo suteikta galimybė čia padirbėti ir su šeimos gydytoja Viltara Dūdiene, kurios didžioji dalis pacientų – vaikai. Pediatrijos praktikos ir žinių tikrai man trūksta, o darbo specifika su mažaisiais pacientais yra visiškai kitokia, nei su suaugusiais.

– Ar skiriasi pacientų, gyvenančių rajone bei mieste sveikatos problemos?

– Visų pirma, ambulatorijos kasdienybė labai skiriasi nuo didžiųjų centrų darbo. Žmonės dažniau kreipiasi su rimtomis problemomis, nesigydę savo lėtinių ligų, pastarąsias apleidę. Kaip aš sakau, jei kaime pas gydytoją ateina ūkininkas ir sako, jog kažkur skauda, reikia skubiai imtis veiksmų, nes greičiausiai situacija labai rimta.

Žmonės tikrai yra linkę uždelsti, pakentėti vadovaudamiesi logika, kad „ai, praeis“. O kai kreipiasi pagalbos, neretai neaišku, nuo ko pradėti spręsti problemas, kaip kuo geriau ir logiškiau sudėlioti ,,logistiką“ ir gydymą.

Manau, su itin ribotais ištekliais, kai tik keletą kartų per savaitę imami tyrimai, tenka vadovautis savo intuicija. Tuomet ir buvo galimybė palavinti klinikinį mąstymą. O dirbdama su šeimos gydytoja V. Dūdiene pasisėmiau pediatrijos žinių. Manau, kad tikrai pavyko pramokti vaikų ligų diagnostikos ir gydymo ypatumų.

– Ar rekomenduotumėt šią įstaigą kaip rezidentūros bazę kitiems savo kursiokams – kolegoms?

– Žinoma! Puiki darbo atmosfera, draugiški, patariantys kolegos, lankstus darbo grafikas, įmanoma suderinti su papildomais darbais, veikla. Labai rekomenduoju.

– Galbūt įgijusi šeimos gydytojo licenciją norėtumėt grįžti į šią įstaigą ir toliau tęsti darbą?

– Tikrai neatmetu tokios galimybės. Kol kas sunku spręsti, kadangi dar liko pusantrų metų mokslų. Tai yra pakankamai didelis laiko tarpas ir niekada negali nuspėti kaip susidėlios gyvenimas. Tik laikas parodys.

VšĮ Kėdainių PSPC direktorė Joana Kleivienė: ,,Man labai smagu įstaigoje sulaukti jaunųjų kolegų – šeimos gydytojų rezidentų. Tai labai motyvuoti, žingeidūs, aktyvūs kolegos, kurių klausimai verčia pasitempti ir jau patirties turinčius šeimos gydytojus. Man labai svarbu, kad mūsų rezidentūros bazėje šeimos gydytojas rezidentas būtų priimtas kaip lygus kolega, įgytų kuo daugiau kompetencijų, pagilintų žinias ir praktikas, kurių jam trūksta, todėl pokalbio su jaunuoju kolega metu visada teiraujuosi, kokie jo lūkesčiai, poreikiai. Stengiamės rasti būdus, kaip tą suteikti per trumpą rezidentūros laiką.

Nuoširdžiai tikiuosi, kad jaunieji kolegos liks patenkinti mūsų įstaigoje gautomis žiniomis, įgytomis kompetencijomis ir užmegzta bendryste su vyresniaisiais kolegomis.

Visada lauksime naujų gydytojų rezidentų rezidentūrai ir grįžtančių šeimos gydytojų, įgijus licenciją, toliau tęsti nelengvą šeimos gydytojo darbą mūsų įstaigoje, mūsų kolektyve, mūsų šeimos gydytojų komandose.“

A. Raicevičienės nuotr.