Jau 18 metų Kalnaberžės kaime, Priklausomybės ligų centre „Vilties švyturys“ gydosi Lietuvos, taip pat ir Kėdainių krašto gyventojai. Alberto ir Ingos Lučunų iniciatyva įsikūrusioje reabilitacinėje bendruomenėje priklausomi žmonės bando pažaboti potraukį alkoholiui, narkotikams, rūkymui, azartiniams žaidimams ar psichotropiniams vaistams.

Viena reabilitacinės bendruomenės steigėjų, vyr.socialinė darbuotoja Inga Lučunienė.

Čia vienu metu gali gydytis iki 40 vyrų ir moterų. Kuo gyvena šiandien šios įstaigos sumanytojai, taip pat ir gyventojai, pasidalinti paprašėme vieną šios įstaigos steigėjų, vyriausiąją socialinę darbuotoją Ingą Lučunienę.

Kaip pagalbą pas jus atranda priklausomi asmenys?

– Dažnai į mus kreipiasi ne pats priklausomas asmuo, bet problemos išvarginti jo artimieji, taip pat norintys padėti socialiniai darbuotojai, priklausomybės ligų konsultantai, probacijos tarnybos darbuotojai ir kt. Priklausomam žmogui pačiam dažnai nedrąsu žengti šį žingsnį, todėl mes paprašome telefonu pasikalbėti ir su juo. Atvykęs gydytis žmogus dažnai yra įsitikinęs, kad problema – tai pati cheminė medžiaga ir prisirišimas prie jos, tačiau vėliau jis ima suprasti, kad tam tikros medžiagos vartojimas tėra pasekmė. Tą medžiagą jis vartojo, nepajėgdamas spręsti gyvenimiškų problemų, rūpesčių, kurie kėlė skausmą ir diskomfortą. Tokiam žmogui padedame kovoti su kritusia saviverte, neteisingomis mintimis, negatyviais jausmais. Tada ir poreikis svaigintis cheminėmis medžiagomis vis mažėja, kol dingsta.

Nutraukusiam svaigalų vartojimą žmogui dažnai baisu išvysti pasekmes, kurios tiesiog griūte užgriūva… Todėl reabilitacijos centre besigydančiam žmogui padedame pakelti destruktyvaus gyvenimo naštą: mes aktyviai dalyvaujame rūpindamiesi klientų skolomis, prarandamomis tėvystės teisėmis ar pamestais dokumentais, taip pat kartu tvarkome teisėtvarkos pažeidimų ar padarytų nusikaltimų padarinių reikalus.

Koks yra pats gydymosi procesas?

– Reabilitacija trunka vienus metus. Prieš septynerius metus Socialinių paslaugų priežiūros departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos mums suteikė licenciją darbui. Argumentuotai apgynėme veiklą trijose srityse – socialinėje, psichologinėje ir dvasinėje. Tad kiekvienu atveju vertiname asmens socialinę būklę ir parenkame reikalingas paslaugas, kuriomis stiprinama reabilitanto motyvacija sveikti.

Suteikiame žinių apie priklausomybės ligą. Mokome, kaip atpažinti ir išvengti atkryčio, įveikti stresą, atpažinti jausmus bei išmokti tinkamai bendrauti. Padedame atstatyti svarbiausias vertybes. Tuo pačiu laviname socialinius ir darbinius įgūdžius: mokome namų ruošos, žemės ūkio, statybos, remonto darbų…

Taip pat neišvengiamai vyksta darbas ir su visa besigydančiojo šeima, kuri, deja, dažnai taip pat yra serganti kopriklausomybe, t. y. gyvena ne savo, o priklausomojo gyvenimu.

Kaip vyksta sveikimo programa?

– Metus trunkanti sveikimo programa suskirstyta į keturias fazes. Savo veikloje, be jau paminėtų terapinių priemonių, taikome plačiai pasaulyje paplitusią 12 žingsnių programą, kurią papildėme savo sukaupta patirtimi ir pritaikėme prie šių dienų kliento. Bendruomenėje gyvenama pagal krikščioniškos moralės principus. Čia dirba socialiniai darbuotojai, psichologai, konsultantai, talkininkauja savanoriai. Labai džiugu, kai dirbančiųjų gretas papildo buvę pacientai.

Taip pat vyksta individualios konsultacijos, psichoterapinės grupės, įvairūs užsiėmimai, savarankiškas darbas su savimi, bendruomenės susirinkimai, darbo terapija, sportiniai užsiėmimai, dailės bei vaidybos terapijos, sielovadinės valandėlės. Atsidavę darbuotojai sugeba atrasti ryšį su bendruomene ir jaučia, kur reikia „pabarti“, o kur „paglostyti“. Tad ieškome metodų, atitinkančių šį laikmetį ir padedančių išspręsti šiandienines problemas, stengiamės nesustabarėti ir nesivadovauti sena metodika: siekiame, kad visa sveikimo sistema būtų efektyvi ir įdomi šiuolaikiniam žmogui.

Kai kurie darbuotojai centre dirba jau ilgą laiką, kiti vis keičiasi. Gerų specialistų trūksta visada, ypač jaučiame motyvuotų šiam darbui psichologų stygių.

Šventiški atokvėpiai „Vilties švyturio“ reabilitacinės bendruomenės salėje.

Jūsų įstaiga iš kitų Lietuvos reabilitacijos centrų išsiskiria griežtumu. Kodėl nusprendėte laikytis tokios praktikos?

– Priklausomybės liga yra labai sunki ir klastinga. Pasiekti, kad toks žmogus per trumpą vienų metų laikotarpį radikaliai pakeistų savo mintis, jausmus, vertybes, įpročius, kuriais gyveno dešimtmečiais, – sudėtingas uždavinys… Tad padedame atrasti ir įtvirtinti sugriuvusios asmenybės ribas, pasitelkdami atitinkamą sistemą su sveikti padedančia tvarka, kurioje yra svarbios taisyklės. Manau, kad griežta tvarka ir aiškiai nubrėžtos ribos – būtina priemonė tolesniam sveikimui, atsakomybės ugdymui ir sėkmingam gyvenimui ateityje. Tačiau siekiame, kad su laiku išorinės taisyklės taptų sąmoningu vidiniu suvokimu, nukreipiančiu žmogų teisinga kryptimi.

Šiuo metu turime 10 vietų moterims ir 30 vietų vyrams (tai daug, turint omenyje, kad su žmogumi dirbama individualiai), kiekvienam jų siekiame pritaikyti programą. Moterys ir vyrai gyvena skirtingose patalpose. Jų veiklos ir užsiėmimai vyksta atskirai, laisvalaikį jie taip pat leidžia ne kartu. Taip išvengiame daugelio papildomų problemų…

Taip pat didžiuojamės, kad iki šių dienų išlikome centru, kuriame nerūkoma, tai efektyvi sąlyga sveikti.

Kaip dažnai į reabilitaciją pagalbos kreipiasi Kėdainių krašto gyventojai?

– Vis dažniau į mus kreipiasi kėdainiečiai. Ne vienus metus bendradarbiaujame su probacijos tarnybos Kėdainių skyriumi. Esame turėję ne vieną sėkmingą išgijimo atvejį. Visada malonu mieste sutikti blaivius ir dėkingus žvilgsnius. Gal tik kėdainiečiams sveikti pašonėje esančioje reabilitacijoje yra psichologiškai sunkiau, nes namų trauka yra didesnė…

Kokie Jūsų santykiai su kaimynystėje esančia vietine Kalnaberžės kaimo bendruomene?

– Nors pačioje mūsų veiklos pradžioje diskusijos su kaimo bendruomene buvo labai karštos ir gauti pritarimą, kad čia įsikurtų „narkomanai“, buvo nelengva: iki šiol esame labai dėkingi tuometinei seniūnei Vandai Petrauskienei, seniūnijos darbuotojams ir visam kaimui už svarbų palaikymą.

Tad beveik prieš dvi dešimtis metų pradėję, iki šių dienų bendradarbiaujame, nuolat jausdami seniūnijos ir viso kaimo palaikymą. Mes savo ruožtu noriai padedame talkose, dalyvaujame bendrai rengdami šventes, esame parašę projektą, iš kurio gautų lėšų buvo suteikti pavadinimai kaimo gatvėms bei sutvarkyti keliai.

Kokius iššūkius kelia šis laikmetis, koronaviruso aplinka?

– Šis laikmetis mums, kaip ir daugeliui, yra sudėtingas. Ko gero, anksčiau viskas buvo paprasčiau, lengviau, aiškiau… Naujas laikmetis – nauji iššūkiai. Paminėsiu tik kelis: pastebėjome, kad silpnėja asmenų, nusprendusių gydytis, motyvacija. Labai padaugėjo socialinių paslaugų. Jos tapo kiekvienam lengvai prieinamos. Deja, priklausomas asmuo atranda tinkamą terpę manipuliuoti… Kaip žinia, pokyčiai reikalauja aukos, kantrybės, vidinių pastangų… Tad kam kentėti, jei tiek daug organizacijų, kurios ir taip maitina, rengia, šelpia, suteikia nakvynę? Kam kęsti skausmą ir nepatogumus? Anksčiau žmogus suvokdavo: jei nutrauks blaivėjimo programą, jo lauks pražūtis, ir suteikiamą pagalbą labiau vertindavo.

Taip pat jau kurį laiką susiduriame su dar viena stipriai išaugusia problema – atvykstančiųjų gydytis priklausomybe vaistams. Ieškantis pagalbos žmogus kreipiasi į psichiatrus, o šie gana dažnai skiria psichotropinius, raminamuosius vaistus, kurie skatina fizinę ir psichinę priklausomybę. O juk vaistai veikia blokuojančiai ir tik laikinai apramina bei padeda užmiršti vartojimo pasekmes, kai tuo tarpu reikėtų ieškoti vartojimo priežasčių. Tačiau tokia būsena ima patikti priklausomam žmogui ir šis ima vis labiau piktnaudžiauti vaistais. Todėl atvykus čia tenka atprasti nuo kelių priklausomybių vienu metu, kas stipriai apsunkina sveikimo procesą. Tokį žmogų daug sunkiau motyvuoti pokyčiams. Esame dėkingi bendradarbiaujantiems su mumis psichiatrams.

Kalnaberžėje įsikūrusiame priklausomybės ligų centras gali priimti iki 10 moterų ir 30 vyrų.

Ar galima nuspėti, kokiai daliai Jūsų centre gydymą pabaigusių reabilitantų pavyko išlikti blaiviems ?

– Per aštuoniolika centro gyvavimo metų programoje dalyvavo per tūkstantis žmonių. Pasakyti, kiek procentų iš jų pasveiko, labai sunku. Tikriausiai net neįmanoma. Gana sudėtinga palaikyti ryšį su visais centre besigydžiusiais žmonėmis. Tačiau pasveikusieji dažnai patys siekia palaikyti su mumis ryšius, nes jaučiasi lyg antrą kartą čia gimę naujam gyvenimui, kurį labai vertina ir už kurį būna dėkingi – tokių žmonių tikrai jau labai daug.

Pradžioje visi atvyksta vildamiesi ištrūkti iš priklausomybės gniaužtų ir pradėti viską iš naujo, bet, deja, ne visiems pavyksta finišą pasiekti iš karto, taip pat yra ir tų, kurie finišo visai nepasiekia. Žinome, kad yra žmonių, kurių gyvybė užgeso kovojant su priklausomybėmis, nors kažkada jie čia gydėsi, bet nutraukė programą. Tai iš tiesų labai sunki vidinė kova. Žmogus nuolat balansuoja tarp mirties ir gyvenimo. Norime, kad „Vilties švyturys“ būtų į gyvenimą vedantis kelrodis pasiklydusiems.

Panašios naujienos

2 Responses

to Rytas Cancel Reply

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.