Be žinios dingo žmogus? Ieškoti padės savanoriai su šunimis

Jurijus – buvęs policijos pareigūnas. Dainora baigusi vokiečių kalbos studijas. Asta – medikė. Visus juos vienija ta pati veikla – visoje Lietuvoje jie ieško be žinios dingusių žmonių. „K9 paieška“. Taip pasivadinusi savanorių grupė, kurioje – apie trisdešimt žmonių. Dauguma jų – su dresuotais ir šiam darbui paruoštais šunimis.

Neseniai „K9 paieška“ savanorių pajėgos dirbo Druskininkuose, kai į juos kreipėsi maždaug prieš mėnesį be žinios dingusio vyro artimieji, o dingusiojo paieška buvo paskelbta ir policijoje. „Radome per trumpesnį laiką, nei truko kelionė iki Druskininkų. Greitai. Deja, žmogus buvo jau negyvas. Artimieji į mus kreipėsi gerokai per vėlai“, – sakė K-9 vadovas, ilgametis policijos pareigūnas, kinologas Jurijus Aleksandrovas.

Iš bėdos nepralobsi

Nors Lietuvoje savanorystės idėjos vis labiau populiarėja, įvairių savanorių organizacijų yra nemažai, tačiau tokia grupė – pirmoji. Pasak J. Aleksandrovo, idėja padėti ieškoti dingusių žmonių jam kilo baigus tarnybą ir išėjus į pensiją.

„Kodėl tą darome kaip savanoriai, o ne už atlygį? Nes iš bėdos nepralobsi. Dirbant policijoje teko važinėti po įvairius seminarus užsienyje, o ten taip pat dirba panašios savanorių komandos. Kaimyninėje Latvijoje tokia organizacija veikia jau 11 metų, joje – apie 250 savanorių. Tokie pavyzdžiai įkvėpė susiburti ir mus.

Aš, išėjęs į pensiją, jaučiau kad dar galiu, noriu dirbti. Beje, mūsų gretose yra ir daugiau policijos pareigūnų“, – kalbėjo pašnekovas.

Į savanorius pagalbos kreiptis gali ir teisėsauga, ir patys artimieji: „Mes kalbame apie greitą reagavimą, kol žmogų galima rasti gyvą, todėl dingus žmogui svarbu nedelsti.“

Nuo ko prasideda dingusiojo paieška? Visų pirma – nuo pokalbio apie net menkiausiais dingimo aplinkybes, galimas rizikas, ligas, jei žmogus kažkuo sirgo.

„Negaliu nesižavėti, kai matau, kaip šuo, sekdamas pėdomis, kurios yra paros senumo, gali surasti žmogų. Ne treniruočių metu, o realiai. Todėl šioje veikloje matau prasmę ir džiaugiuosi,“ – sakė D. Kryklaitė

„Kuo daugiau sužinosime, kuo daugiau gausime informacijos – tuo tikslesnis bus darbas. Žmogus nerandamas tuo atveju, jei jo ieškoma ne ten. O tam, kad ieškotume kur reikia, svarbu išanalizuoti informaciją“, – sakė J. Aleksandrovas.

Ieškoti žmonių taip pat reikia mokėti, tad visiems savanoriams organizuojami mokymai – kaip elgtis miške, kaip vykdyti paiešką.

Žmogus pasiklydo išėjęs grybauti

Savanoriai nevažiuoja į tokius pagalbos prašymus, kur, įvertinus pirminę informaciją, negresia pavojus žmogaus sveikatai ir gyvybei. Mat istorijų pasitaiko įvairių – vienas iš sutuoktinių laiku negrįžo namo, paauglys susipyko su mama ir išėjo pas draugą.

Būtent panašiu metodu vadovaujasi ir policija – visų pirma yra išanalizuojama situacija, renkami duomenys. Ir tik todėl pareigūnai vienu atveju paieškoms skiria itin dideles pajėgas. Vienas iš tokių pavyzdžių – Ievos Strazdauskaitės dingimas, kai surinkti operatyviniai duomenys leido daryti prielaidą apie galimą nusikaltimą.

Tais atvejais, kai įtariama, jog žmogus pateko į bėdą, pranešti apie jo dingimą reiktų kuo anksčiau – kad žmogaus būtų lengviau ieškoti pagal kvapą, kuris su laiku slopsta.

J. Aleksandrovas prisiminė vieną atvejį, kai jam dar dirbant policijoje teko ieškoti pasiklydusio grybautojo, jau vyresnio amžiaus žmogaus.

„Tai buvo paskutinis atvejis prieš man išeinant į pensiją. Buvo pranešta, kad dingo vyresnio amžiaus žmogus, kuris grybaudamas galimai pasiklydo miške. Nors mums sakė, kad vieta, kurioje jų artimasis grybavo, yra žinoma ir ten vyras grybauja nuolat, tačiau, kalbėdamas su artimaisiais, supratau, kad jis turi problemų su atmintimi, galbūt serga Alzhaimerio liga. Žmogų radome gana greitai, jis išties buvo pasiklydęs gerai žinomame miške. Kokia emocija, kai surandi žmogų? Su niekuo nesulyginamas džiaugsmas, kai tu išgelbėji žmogaus gyvybę“, – pasakojo buvęs pareigūnas.

„Matai prasmę ir džiaugiesi“

„Šioje veikloje matau prasmę – padėti pasiklydusiems žmonėms, jų artimiesiems. Emocijos didelės – atsakomybė, jaudulys. Jurijus yra buvęs pareigūnas, jam ši veikla yra žinoma, tai jo darbas, o man – visai kas kita. Negaliu nesižavėti, kai matau šunį, kuris, sekdamas paros senumo pėdomis, gali surasti žmogų. Ne treniruočių metu, o realiai. Todėl šioje veikloje matau prasmę ir džiaugiuosi“, – sakė „K9 paieška“ savanorė Dainora Kryklaitė.

Dažniausiai žmonių ieškoti tenka miškuose, brautis vietomis, kur sunku praeiti. Prisimindama Druskininkus ir atvejį, kai savanoriai rado jau negyvą žmogų, D. Kryklaitė sakė, jog jaudinosi dėl to, ar pamatytas vaizdas jos atmintyje neliks visam gyvenimui.

„Pareigūnams tai darbas, jiems rasti kūną ar dalį kūno įprasta. O aš esu civilis žmogus. Antra vertus, mes jautėme, kad rasime negyvą žmogų – tiesiog nuo jo dingimo buvo praėję jau, deja, per daug laiko“, – kalbėjo Dainora.

Žavi šuns gebėjimas naudotis uosle

Savanorė Asta Ambrazevičienė nemažai metų dirbo gydytoja, vėliau darbo pobūdį pakeitė. „Su Jurijumi susipažinome dar tada, kai jis dirbo policijoje. Kartą jis užsiminė, kad išėjęs į pensiją ketina kurti organizaciją, kuri ieškotų dingusių žmonių. Ir man net nekilo klausimų, įsijungti ar ne.

Šioje veikloje yra įvairių patirčių. Yra ir supratimas, atjauta, kai žmogus patenka į nelaimę, o tu gali jam padėti – jausmas, kad padarei kažką gero“, – sakė A. Ambrazevičienė.

Kaip pasakojo Asta, ją pačią žavi šunų gebėjimas naudotis uosle: „Iki šiol net neįsivaizdavau, kokia ji jautri ir kaip greitai šuo sugeba mokytis. Šuo žino, ką daryti ir siekia to tikslo – tai labai žavi.“

A. Ambrazevičienė prisiminė ir vieną įvykį Birštone. Artimieji kreipėsi pagalbos, nes mieste dingo senyvo amžiaus moteris. Savanoriai, po miestą ieškodami prapuolusios senolės, sudomino Birštono gyventojus. Netrukus kažkas iš greta esančių daugiabučių gyventojų namo laiptinėje pastebėjo nepažįstamą moterį, išvedė į lauką ir savanorių paklausė: „Ar ne jos ieškote?“

„O mes kaip tik jos ir ieškojome“, – sakė pašnekovė. Beje, tai, kad ieškoma moteris gali būti kažkur netoliese, „perspėjo“ ir šunys, vis besiblaškydami apie šią vietą.

Kartą Panevėžyje buvo dingęs paauglys. Šunys savanorius atvedė iki autobusų stoties ir čia pėdsakai dingo – greičiausiai jis išvyko autobusu: „Šuo, žinoma, gali ne viską, bet jis pateikia tam tikrą informaciją, kur žmogus ėjo, kur buvo, o kur jo nebuvo.“

J. Aleksandrovas ir kiti organizacijos savanoriai taip pat kviečia prisijungti visus, kurie šioje veikloje mato prasmę. Tam, pasak jų, nebūtina būti kinologu ar turėti dresuotą šunį – veiklos ir darbo, ieškant žmonių, yra ir daugiau.