Auksiniai jaunavedžiai įgyvendino visas gyvenimo svajones

Šią vasarą kėdainiečiai Anicetas ir Julija Daukšai šeimos rate atšventė auksines vestuves. Kaip sako patys sutuoktiniai, šventė būtų buvusi gerokai didesnė, gausesnė ir smagesnė, jeigu ne koją pakišęs koronavirusas. Tad 50 metų auksinių vestuvių sukaktis kukliai paminėta tik nedideliame vaikų, anūkų, artimųjų ir draugų rate.

Trys vaikai tėvams surengė gražią šventę. Į Paberžės bažnyčią Anicetas ir Julija Daukšai buvo atvežti senoviniu automobiliu „Volga“, pagamintu 1968 metais. Čia poros santuokos įžadus atnaujino ir  santuoką palaimino Kėdainių dekanato dekanas Norbertas Martinkus. Už Daukšų šeimą ir giminaičius aukotos šv. Mišios. Po to auksiniai jaunavedžiai kartu su šeima, giminaičiais ir svečiais susirinko sodyboje Miegėnuose.

Dėkingi už šventę

– Ar turėjote tradiciją minėti savo vestuvių metines?

Julija: Neturėjome mados švęsti vestuvių sukaktis. Neminėjome ir sidabrinių vestuvių datos. Šįkart, pirmą kartą savo gyvenime, paminėjome jau auksinių vestuvių sukaktį. Vaikai ir anūkai surengė gražią šventę. Buvome labai nustebinti. Esame dėkingi jiems už patirtus įspūdžius.

Gaila, kad dėl koronaviruso negalėjo atvykti tiek Lietuvoje, tiek užsienyje gyvenantys giminaičiai.

Anicetas: Paprastai per vestuvių metines išvykdavome į kokią artimesnę kelionę arba sanatoriją.

Jaunystės troškimai

– Iš jūsų kalbos, Anicetai, suprantu, kad esate žemaitis. Julija kalba taisyklinga lietuvių kalba. Iš kur abu esate kilę ir kaip susipažinote?

Anicetas: Gimiau ir užaugau Kelmės rajone, netoli Užvenčio. Tėvai daug ir sunkiai dirbo kolūkyje, nes augino mus, keturi brolius. Nuolatinis nepriteklius paskatino mane patį anksti susirasti darbą. Tad besimokydamas vidurinėje mokykloje jau darbavausi. Jaučiausi gerai galėdamas užsidirbti pinigų. Be to, būdamas dvylikos metų savarankiškai išmokau groti akordeonu, armonika, triūba. Niekas pas mus nemokėjo triūbos pūsti. Kai mokiausi mokykloje jau grojau vestuvėse ir renginiuose. Beje, pirmąjį akordeoną tėvas man nupirko, kai pardavė jautį.

Sunkus fizinis darbas ir tėvų noras, kad mes, vaikai, mokytumėmės paskatino susiimti pamokose ir įstoti į aukštąją mokyklą. Pabaigęs vidurinę mokyklą nuvykau į tuometinę Žemės ūkio akademiją ir į ją sėkmingai įstojau. Tiesa, prieš tai pievoje pasistačiau palapinę, kurioje dvi savaites gyvenau ir savarankiškai mokiausi ruošdamasis stojamiesiems egzaminams, kuriuos sėkmingai išlaikiau. Pastangos nenuėjo veltui, įstojau į Žemės ūkio akademiją Kaune mokytis agronomijos. Tapęs studentu grojau ansamblyje. Važinėdavome po konkursus, grojome renginiuose, taip pat mus samdė groti vestuvėse. Nesižvalgiau į merginas, kai pamačiau Juliją, supratau, kad man ji labai patinka. Buvau antrakursis, kai išvydau ją, būsimą studentę. Ji tuomet laikė stojamuosius egzaminus.

1973 metais pagal tuomet galiojusią paskyrimo tvarką mudu jau būdami šeima atvažiavome gyventi į Kėdainių rajoną. Čia pasilikome visam.

Julija: Esu dzūkė. Mano gimtinė šalia Liškiavos. Kartu su dviem broliais užaugau gražiose apylinkėse tarp Druskininkų ir Varėnos.

Anicetas mane pamatė akademijos valgykloje. Po to pats susirado. Kai susipažinome man buvo 19-ka, o Anicetui – 21-eri. Nespėjau ir pajusti kitų kavalierių dėmesio (juokiasi).

Norėjau, kad manimi kas nors rūpintųsi, apgintų, užstotų, kad jausčiausi saugi. Anicetas toks ir buvo, todėl už jo ištekėjau. Tiesa, jis buvo nepėsčias ir populiarus vyrukas, muzikantas, važinėjo motociklu „Java“. Galėjo turėti bet kurią panelę, bet pasirinko mane (šypsosi).

Smagiausia, kad jaunystėje svajojau apie vyrą muzikantą ir tris vaikus, taip pat dar labai norėjau išmokti groti akordeonu.

Dabar drąsiai galiu sakyti, jog dvi mano jaunystės svajonės išsipildė, tik trečioji nelabai. Turiu vyrą muzikantą ir tris vaikus, tik taip tobulai ir neišmokau groti akordeonu. Bandžiau, mokiausi, jau kai ką primiršau ir pirštai nebe tokie miklūs. Turbūt jau tobulai ir nebegrosiu.

Atšoko dideles vestuves

– Ar dideles vestuves iškėlėte prieš pusšimtį metų?

Julija: Žinoma (juokiasi). 1970-ųjų liepos 11 dieną Kauno rotušėje buvo civilinė metrikacija. Po to liepos 18-ąją susituokėme Santaikos bažnyčioje, Alytaus rajone. Netoli mano tėviškės. Vestuvėse dalyvavo apie šimtas žmonių. Šventėme visą savaitę.

Anicetas: Pagal tuometinę madą vestuvės buvo atšokamos abejose poros pusėse, pirmiausia žmonos, po to vyro. Penktadienį ir šeštadienį pas vienus tėvus buvo surengtos vestuvės, o vėliau šeštadienį išvažiavome pas kitus tėvus, kur šventėme iki sekmadienio vakaro.

Nemesk kelio

– Kaip manote, kas lėmė, kad judu kartu per gyvenimą koja kojon žengiate jau 50 metų?

Anicetas: Manau, kad bendras tikslas, panašios vertybės, požiūris į šeimą, santykius. Abu esame iš gūdžių kaimų, neturėjome turtų. Mūsų abiejų tėvų taip pat visą gyvenimo nugyveno santuokose. Matėme stabilias, tvirtas šeimas. Tai mus jungė. Abu siekėme mokslų, stengėmės susikurti kuo geresnį gyvenimą, labai daug dirbome ir kartu dirbame dabar. Žinoma, pagundų buvo visokių, bet man tinka posakis: „Nemesk kelio dėl takelio“.

Julija: Pritariu vyrui ir manau, kad dar būtų galima pridėti atvirumą, pasitikėjimą, prisitaikymą, rūpestį vieni kitais. Žinoma, reikia ir nusileisti, kai yra bendras reikalas, ir neišduoti, kai kyla pagundų.  

Santuokoje man sunkiausi buvo pirmi penkeri metai, kol pripratome vienas prie kito, kaip sako, išmokome pažinti vienas kitą, „apsitrynėme“. Jis po studijų iškart įkrito į darbus, o aš auginau vaikus, mokiausi. Prabėgus santuokos penkmečiui, metai  tekėjo kaip vanduo.

Anicetas visada stengėsi, kad mūsų šeima nejaustų nepritekliaus. Jis buvo rimtas. Parnešdavo atlyginimą, padėdavo ir sakydavo: „Gavau algą, paimk kiek reikia“. Man reikėjo rūpintis namais, ūkiu.

Už tai, kad, augindama vaikus, galėjau mokytis esu dėkinga savo uošviams. Kai jie persikėlė gyventi pas mus, vaikai buvo mažiukai, aš buvau akademinėse atostogose. Uošviai man buvo kaip siena, už kurios visada jaučiausi saugi. Būtent Aniceto mama mane paskatino užbaigti studijas. Kai gimė antras sūnus, maniau, mokytis nebegalėsiu. Tuomet vieną dieną anyta paklausė: „Ar tu nebesiruoši mokytis?“. Bandžiau sakyti, kad nesugebėsiu, nes du maži vaikai, laiko neliks niekam kitam. Bet anyta buvo užsispyrusi: „Važiuok mokytis, o mes, du seneliai, anūkus prižiūrėsime“. Todėl man vaikus auginti buvo lengva. Esu uošviams už tai labai dėkinga. Jie man buvo kaip tėvai.

Neliko stabilumo

– Kaip manote kodėl dabar dauguma šeimų nebeatlaiko bendro gyvenimo kartu ir greit išsiskiria?

Anicetas: Manau, kad dabar žmonės dažnai skiriasi dėl to, kad šeimos nebeturi bendro tikslo, o kiekvienas eina savo keliu. Tuo tarpu mūsų šeima turėjo bendrą tikslą, kurio nuosekliai siekėme.

Šiandien galiu pasakyti, kad visi mūsų bendro gyvenimo tikslai įgyvendinti. Namas pastatytas, vaikai užauginti, sodas seniai duoda vaisius. Galime ramiai ilsėtis.

Julija: Manau, kad nebeliko stabilumo ir ribų, iki minimumo sumažėjo taisyklių. Vaikai nuo mažens pratinami nepaisyti ribų, gali rinktis bet ką ir greit viską mesti, vos tik susiduria su pirma menka kliūtimi. Galbūt tai ir lemia didelį skyrybų skaičių.

Verslas patikimose rankose

– Papasakokite apie vaikus, anūkus.

Julija: Užauginome tris vaikus – du sūnus Eugenijų ir Remigijų bei dukrą Ligitą. Vyriausias sūnus Eugenijus gyvena Miegėnuose, kur yra mūsų šeimos pirmoji sodyba. Jis ūkininkauja. Pas sūnų kaime yra mūsų šeimos bazė. Čia visi susirenkame pasislėpti nuo visų pasaulio blogybių (šypsosi).

Vidurinysis sūnus Remigijus – inžinierius, o jaunėlė Ligita – turizmo specialistė. Prieš keletą metų jai perdavėme ir šeimos verslo, viešbučio-restorano „Smilga“, valdymą. Mums dabar visko užtenka, tačiau, jeigu nepadėtume dukrai, būtų per daug laisvo laiko, nes esame pripratę dirbti daug ir intensyviai, tiek, kiek tik reikia, kad rezultatas būtų pasiektas.

Turime du anūkus. Vyresnėlei Justinai yra 21 metų, o jaunėliui Žygimantui – 15-ka metų. Anūkė studijuoja architektūrą.

Anicetas: Kai tik ateina savaitgalis, visi traukiame į kaimą. Ten mano šeima, gamta, medžioklė.

Vienas iš pagrindinių dalykų ilgus metus vadovaujant kolūkiui buvo statybos, todėl daug ką mokėjau ir žinojau. Vėliau teko suktis privačiame, kitų žmonių sukurtame versle, todėl mintis daryti kažką sau kirbėjo jau senokai, kol galiausiai nusprendžiau statyti viešbutį-restoraną. Prieš pensiją pasistatėme viešbutį, kurio valdymą neseniai atidavėme dukrai Ligitai. Ji baigusi studijas, susijusias su turizmu, o tai labai padeda tokiame versle, kaip mūsų.

Jau keturiolika metų dirbame sau. Pirmieji keli metai buvo labai geri, vėliau užklupo 2008-ųjų krizė, tuomet verslas šiek tiek sustojo. Tačiau, kai prieš keletą metų „Smilgai“ ėmė vadovauti dukra Ligita ir verslas suklestėjo. Praėjusiais metais įmonė pasiekė didžiausią apyvartą per visą savo gyvavimo istoriją.

Labai norime jai padėkoti, kad dabar, kai verslas yra gerose patikimose rankose, mes po truputį galime judėti į pensiją, nes tiek mano, tiek žmonos darbo stažai perkopia ir 50 metų. Kaip ir bendro gyvenimo (šypsosi).