Spalio 11 dieną vyks Seimo rinkimai, kuriuose visi turėsime apsispręsti, ar mus tenkina dabartinė valdžia, ar atėjo metas suteikti galimybę opozicijai parodyti, ar ši sugeba tvarkytis geriau? Kėdainių vienmandatėje apygardoje dabartinei opozicijai atstovaus dr. Andrius Navickas. Daugeliui kėdainiečių jis gerai pažįstamas. A. Navickas ne tik yra Seimo narys, kur priklauso TS-LKD frakcijai, bet taip pat yra publicistas, vertėjas ir rašytojas. Prieš pat karantiną pasirodė jo grožinė knyga „Babelis“.

Viešai paskelbėte, kad rudenį ketinate siekti tapti Kėdainių krašto atstovu Seime. Kodėl?

– Kai prieš ketverius metus kandidatavau Kėdainiuose, turėjau daug pasakoti, kaip su šiuo kraštu esu susijęs, kodėl jis man brangus ir svarbus. Nesinori kartotis. Tuo labiau kad Seime ypač skaudžiai pajutau, kad skambios deklaracijos ir kalbos apie vertybes gali būti „tuščiavidurės“, net tarnauti širma, skirta pridengti kasdienės tarnystės žmonėms trūkumą.

Prisiminkime, kad šiuo metu Kėdainiams atstovaujantis Seimo narys žadėjo „išgydyti valdžią“. Ar kam nors panašu, kad tai pavyko?

Situacijoje po pandemijos mums visiems labai reikės kuo daugiau aiškumo, skaidrumo, kūrybiškumo ir ryžtingų veiksmų, kurie stabilizuoja situaciją, o ne kelia dar didesnį chaosą.

Tiesiai sakau – Seime pasigedau tikros kūrybos ir kalbėjimosi, o ne plepalų ir siekio primesti savo nuomonę. Mano galva, įsitikinome, kad negalima tiek eksperimentuoti ir į Seimą rinkti vien garsiai rėkiančius, bet apie politinius procesus labai menkai nutuokiančius žmones. Dar viena klaida – galvoti, kad svarbiausia, jog parlamente būtų „saviškis“.

Yra daug savivaldybių, kur matome, kai vietos valdžia ir čia išrinktas Seimo narys veikia pagal principą „ranka ranką plauna“, tačiau vietiniams žmonėms dėl to tikrai nieko gero. Manau, kad parlamentaras savo autoritetu ir kompetencija turi priversti vietos valdžią „pasitempti“.

Jau minėjau, kad šios kadencijos Seime yra daug dalykų, kurie man visiškai nepriimtini. Tačiau džiaugiuosi, kad galiu drąsiai žiūrėti kiekvienam žmogui į akis, nes neįsivėliau į jokį skandalą, niekas nesuabejojo mano sąžiningumu ir kompetencija, Seime bendrauju su visų frakcijų žmonėmis ir jaučiu jų pagarbą, nes jie žino, kad neturiu „antro dugno“.

Taip pat galiu pasidžiaugti, kad, dirbdamas kartu su tokiais politikais kaip Ingrida Šimonytė, Kazys Starkevičius, Irena Degutienė, labai daug išmokau ir įsigilinau į sritis, kuriose, kaip pasirodė, reikia kur kas daugiau nei bendro išsilavinimo.

Andrius Navickas su mama Ada, kuri keletą metų gyveno ir mokėsi Kėdainiuose. Deja, jai teko slapstytis nuo sovietų valdžios ir persikelti į kaimą Jonavos rajone.


Sakote, kad neverta didesnio dėmesio kreipti į skambias politikų deklaracijas ir dosnius pažadus, tačiau pagal ką žmonės turėtų pasirinkti?

– Tikrai nesakau, kad neturime būti reiklūs politikams. Niekam tikęs politikas, jei nesugeba strategiškai mąstyti, analizuoti situacijos, kūrybiškai ieškoti būdų, kaip padėti žmonėms. Tačiau visi pavargome nuo puošnių deklaracijų ir plepalų.

Viena didžiausių mūsų valstybės problemų – geliantis tarpusavio nepasitikėjimas. Būtent todėl per visą kadenciją atkakliai vykdžiau dialogo su visomis visuomenės grupėmis misiją.

Stengiausi ne tiek kalbėti, kiek klausytis: senjorų, moksleivių, mokytojų, medikų, ūkininkų, darbininkų, valstybės tarnautojų, kultūrininkų, socialinių darbuotojų. Politiko pareiga kūrybiškai derinti visų grupių interesus ir iš atskirų natų bandyti dėlioti gerovės melodiją. Tam šiandien dažniausiai trukdo tie politikai, kurie bando supriešinti visuomenės grupes tarpusavyje.

Jau minėjau, kad nemanau, kad kėdainiečiai labai laimingi dėl to, kaip juos atstovauja „saviškiai“, nes labai dažnai tokie atstovai pirmiausia atstovauja kurią nors verslo ar „draugų“ grupę, nuo kurios yra priklausomi. Mano privalumas yra tai, kad nesu susijęs su jokia vietine „interesų grupe“, nesu įsivėlęs į vidinius karus. Kitas dalykas – šiandien turėtų nutilti kritikai, kurie sakė, kad man Kėdainių kraštas – atsitiktinė „stotelė“. Esu didesnis šio krašto patriotas, nei daugelis „saviškių“.

Andrius Navickas


Dar vienas labai svarbus dalykas – politika – tai komandinis darbas. Nors svarbu kiekvienas kiekvieno politiko pasirinkimas, tačiau tikrų permainų galima pasiekti tik kompetentingoje komandoje. Ji turi būti darni, darbšti ir aiškiai žinoti, ko dera siekti. Tai dar svarbiau nežinios situacijoje po karantino.

Jaučiuosi tvirtai, nes žinau, kad šiandien mes vargu ar atrastume geresnę premjerę nei Ingrida Šimonytė, geresnį Žemės ūkio ministrą nei Kazimieras Starkevičius. Manau, kad Viktorija Čmilytė-Nielsen, pasitelkusi savo šachmatininkės mąstymą, galėtų būti puiki Seimo pirmininkė.

Prisipažįstu, baiminuosi scenarijaus, kai, taškydamasi mūsų vardu skolinamais pinigais, dabartinė valdžia sugebės suvilioti nemažą dalį žmonių ir politinis chaosas Seime nesibaigs. Tai būtų labai pavojinga situacijoje, kai reikės formuoti kitų metų biudžetą. Esu įsitikinęs, kad vis dar turime šansą gyventi klestinčioje valstybėje, o ne naujoviškoje baudžiavinėje santvarkoje.


Kokio rezultato tikitės Kėdainiuose?

– Prieš ketverius metus dalyvavau Džiazo gatvės atidaryme. Man labai patiko šventės dvasia.

Mačiau, kad Kėdainiai tampa vis labiau įdomūs visai Lietuvai, taip pat jie gali tapti užsienio turistų traukos vieta ir visa tai labai stiprintų vietinį smulkųjį verslą.

Šiandien visi procesai šiek tiek sulėtėjo. Tikiu, kad laikinai. Net jei dabartinė vietos valdžia vargu ar sugebės įvykdyti dosniai dalintus pažadus, iš kiekvienos situacijos turime kažką išmokti ir stiprėti.


Praėjusiuose rinkimuose likau trečias. Dešiniųjų balsai tuomet išsiskaidė, be to, daug kam atrodė patrauklus „nepriklausomo kandidato“ pasirinkimas.

Šiandien Kėdainiuose TS-LKD ir liberalai mokomės kūrybiškai bendradarbiauti, stengiamės telkti žmones. Tai tikrai duos rezultatų tiek Seimo, tiek būsimuose Savivaldos rinkimuose.

Karantinas labai apribojo politinį dialogą su žmonėmis. Tačiau tikrai tikiuosi Kėdainių rajono ūkininkų paramos, mokytojų, gydytojų, visų žmonių, kurie nori sąžiningai ir kūrybiškai dirbti ir gauti orų atlyginimą, valstybės įstaigose gauti kokybiškas paslaugas, o ne jaustis išlaikytiniais, priklausančiais nuo valdžios malonės.

Pergalės, sėkmės kriterijus man nėra kuris nors postas, bet tai, kiek sustiprėjo pilietinė santalka, kiek žmonės pajuto pozityvias permainas savo gyvenime. Net neabejoju, kad galiu prisidėti prie to, kad Kėdainių vardas Lietuvoje skambėtų su „baltu“ pavydu.


Kas bus Jūsų pagrindiniai konkurentai rinkimuose?

– Politikoje stengiuosi nekovoti prieš žmones. Tiesa, labai griežtai reaguoju, kai matau, kad kas nors meluoja, manipuliuoja, daro veiksmus, kurių padariniai turės neigiamos įtakos mums visiems. Noriu kurti, o ne kovoti ar griauti. Todėl ir per šiuos rinkimus tikrai nesidairau į konkurentus, bet visą laiką stengiuosi skirti tam, jog labiau įsiklausyčiau į Kėdainių krašto žmonių rūpesčius, lūkesčius. Skirtingai nuo vietos tarybos nario, Seimo narys atstovaujamos apygardos problemas turi „išversti“ į nacionalinės politikos kalbą.

Parlamentaras turi ne „išmušinėti“ pinigų iš valstybės biudžeto kurio nors objekto remontui vien dėl to, kad šis objektas jo apygardoje.

Kur kas svarbiau visą politinę sistemą pertvarkyti taip, kad ji padėtų, taip pat ir Kėdainių krašto žmonėms, džiaugtis europietiško gyvenimo standartais.

Jei yra kiti politikai, kuriems taip pat rūpi Kėdainių žmonės – labai tuo džiaugiuosi. Darbo vardan Lietuvos ir Kėdainių užteks visiems.


Prieš ketverius metus neretai girdėjote sakant, kad negalėsite tinkamai atstovauti kėdainiečiams, nes esate ne vietinis ir neišmanote rajono problemų ir lūkesčių kaip čia gyvenantys politikai. Ar per tuos metus kas nors pasikeitė? Kaip į šį klausimą atsakysite dabar?

– Jau minėjau, kad nemanau, kad kėdainiečiai labai laimingi dėl to, kaip juos atstovauja „saviškiai“, nes labai dažnai tokie atstovai pirmiausia atstovauja kurią nors verslo ar „draugų“ grupę, nuo kurios yra priklausomi.

Mano privalumas yra tai, kad nesu susijęs su jokia vietine „interesų grupe“, nesu įsivėlęs į vidinius karus. Kitas dalykas – šiandien turėtų nutilti kritikai, kurie sakė, kad man Kėdainių kraštas – atsitiktinė „stotelė“. Esu didesnis šio krašto patriotas, nei daugelis „saviškių“.

Beje, prieš kurį laiką sužinojome, kad dabartinio Kėdainių atstovo šeima Vilniuje turi kelis kartus daugiau nekilnojamojo turto, nei aš. Klausimas, kuo mes matuojame „savumą“? Aš asmeniškai visame Kėdainių krašte jaučiuosi jaukiai ir man čia gera.

Parengė L.Š.

Užs. Nr. 44
Tekstas yra parengtas kaip politinė
reklama. Publikacija bus apmokėta
iš kandidato į LR Seimą Andriaus
Navicko rinkimų sąskaitos
.