Ir po dvidešimt metų žmonės prisimena nepaprastą gydytoją Teklę Bružaitę, kilusią iš Žemaitijos, nuo 1934 metų visą save atidavusią Kėdainių krašto žmonėms. 

Daktarės T. Bružaitės 70-mečio jubiliejus 1979 m.

Daktarės T. Bružaitės 70-mečio jubiliejus 1979 m.

Tuometis ilgametis ligoninės vyriausiasis gydytojas Lionginas Šinkūnas yra pasakęs: „Vargu ar tarp mūsų yra gydytojas, savo populiarumu prilygstantis Teklei Bružaitei. Kažin ar atsiras nors vienas tiek poilsio valandų atidavęs žmonėms, visiškai užmiršęs save ir besirūpinantis kitais, dažniausiai jau nepažįstamais.“

Tauri asmenybė
Dar daktarei gyvai esant, sklido legendos apie jos pasiaukojamą darbą, talentą, nuoširdumą, kuklumą.
Šiemet rugsėjo 4 dieną sukanka jau dvidešimt metų, kai šios daktarės neturime. Jos netektis daugeliui žmonių buvo labai skaudi.
Tuo metu krakiškė pedagogė Marija Šepetienė rašė: „Dedamės esą iš tų, kuriems labiau rūpi ne duona kasdieninė. Tariamės pažaboję savąjį ego. Ir todėl pranašesni už kitus. Už tuos, kurių širdies nematome ir negalime matyti, nes mums tai tiesiog neduota: esame per menki. Arba pasijuntame tokie šalia labai didelės, labai taurios asmenybės. Šalia paties kukliausio, droviausio žmogaus. Kad gerbiamos Teklės Bružaitės nebėra, negreit patikėsime. Ji čia, su mumis, savo kukliame namelyje, su didžiausiu dėmesiu įsiklausanti į mūsų skausmą ir profesionaliai, dažnai tiesiog stebuklingai jį pagydanti be prabangių kabinetų, be prabangių aparatų, tiesiog savo pasiaukojama širdimi, didžiule erudicija, sukaupta išmintimi. O labiausiai savo žmogiškąja meile mažam, senam ir jaunam, turtingam ir vargšui. Tik pavydėti galima tokio tauraus gyvenimo,kurio kiekviena akimirka nuskaidrinta gerumo, kur neegzistuoja pinigai, garbė, kur nėra jokio pavydo, kur viskas prasideda nuo užuojautos ir žmogiškosios meilės. Kai bandai nors mintimis atsistoti šalia Teklės Bružaitės, užplūsta tokia gėda dėl mūsų nūdienos gyvenimo, dėl mūsų siekių, santykių, tikslų. Gerai, kad šalia yra ir visada išliks atminty toks gražus žmogus kaip mūsų gydytoja.“
Buvusi Daktarės kolegė Angelė Baltrūnienė sakė, kad Teklės Bružaitės gyvenimas buvo išdalintas kitiems, besistengiant kuo profesionaliau padėti bėdos ištiktiesiems, neskaičiuojant darbo valandų.
Daktarė nuolat sėmėsi išminties ne tik iš medicininės, bet ir iš grožinės, mokslinės literatūros.
Jos didžiulėje bibliotekoje pagarbiausioje vietoje buvo Maironio ir jos kraštiečio filosofo Vydūno raštai. Pastarojo pasakytais žodžiais, jog „gyvenimas ir darbai yra nepaprasto pasiaukojimo žmogaus pavyzdys. Kuklus gyvenimas visada nušviestas taurios šviesos“. Tai žodžiais Daktarė vadovavosi visą gyvenimą, jų laikėsi kaip Dekalogo.
Prie jos namelio vartelių nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro būriavosi motinos su vaikučiais, pagyvenę žmonės ir ne tik kraštiečiai, bet ir iš visos Lietuvos, net iš svetur. Ir Daktarė visada pasiruošusi kiekvienam atvykusiajam suteikti pagalbą, nekreipdama dėmesio nei į savo amžių, nei į sveikatą.
Mokytojas P. Pimenovas yra pasakęs: „Geras ir gražus žmogaus vardas, kurį tėvai duoda jam, vos tik atėjsuiam į pasaulį, bet tūkstantį kartų brangesnis yra tas vardas, kurį gauni iš žmonių, tarnaudamas jiems ir myldėdamas juos.“ Daktarės T. Bružaitės vardas niekada neišdils Ją pažinojusiųjų žmonių širdyse.

Gydytojos T. Bružaitės paminklas Kauno gatvės kapinėse.

Gydytojos T. Bružaitės paminklas Kauno gatvės kapinėse.

Vargšų paguoda
Net sovietinė valdžia Ją yra pavadinusi „vargšų paguoda“. Ir kiekvienas buvęs Jos pacientas tai patvirtina.
Kėdainietė Ina Budrienė po Daktarės netekties prisipažino, kad ją gydė Kėdainių centrinės ligoninės ginekologiniame skyriuje, pripažino auglį gimdoje. Išsiuntė į Kauną, kur tą diagnozę irgi patvirtino, bet nebuvo vyriausiojo gydytojo ir į ligoninę nepaguldė. Sugrįžusi į namus, nuėjo pas gydytoją T. Bružaitę. Ją apžiūrėjusi gydytoja pasakė, kad nėra jokio auglio. Išrašė vaistų ir moteris iki šiol sveika.
Grupė tuometinių „Atžalyno“ vidurinės mokyklos mokytojų taip pat su dideliu dėkingumu prisiminė Daktarę ir yra pasakę, jog ji mums visiems svarbi ir mylima. Liko apie ją tik darbai ir šviesus atminimas. Pasakė, kad daktarė yra gailestingoji visų nelaimingųjų Motina Teresė, o kėdainietė B. Pakanasienė, mirus Daktarei, pasakė: „Tūkstančiai Kėdainių krašto ir visos Lietuvos žmonių iš pačių gražiausių, skambiausių lietuviškų žodžių velionei T. Bružaitei pina padėkos vainiką. Tarp jų ir mūsų šeima. Nuo 1979 m. Ji mus tartum pririšo prie savo rankų, proto ir širdžių. Po skaudžios netekties galvoju, kad į Jos namelį mus vedė ne tik liga, bet ir noras susitikti su tuo nuostabiu žmogumi.“
Kazimieras Pilkauskas, laidojant Daktarę, pasakė: „Kuklus gydytojos namelis šiandien nepravėrė palaimos ir vilties durų, pro kuriuos praėjo gal pusė milijono žmonių. O juk ji stengėsi gydyti ne tik žmones, bet ir pačią Lietuvą. Ji sakė, jog Lietuvą mylėti yra per maža. Reikia ją branginti“, o buvusi medicinos seselė tuo metu taip pat prisiminė, kad jos dėka tūkstančiai vaikų ir suaugusiųjų yra žvalūs ir darbingi.
Tą prisiminimų ir padėkų sąrašą galima tęsti iki begalybės.

Nežinojo darbo valandų
Po 1944 metų praūžusio karo absoliučiai žmonių daugumai gyvenimas nebuvo saldus, nes gyveno skurdžiai, ypač kaime. Plito įvairios ligos: tuberkuliozė, difterija, venerinės ligos, siautėjo vidurių ir dėmėtoji šiltinės. Labai trūko vaistų, tvarsčių, įrankių ir įrengimų, ypač operacinių ir dezinfekcinių medžiagų. Nepakako ir gydytojų, ir patalpų, nes buvusi naujoji ligoninė susprogdinta. Todėl daktarė nuo pat ankstaus ryto darbavosi ligoninėje, vakarais iki sutemų pėsčia vaikščiodavo pas ligonius į namus, o neretai ir naktį, lyjant ar šąlant arkliuku vyko į tolimiausius kaimus.
Daktarė labai stengėsi, kad žmonės daugiau žinotų apie savo ligas, kad kovotų su tuberkulioze, kitomis ligomis, ėmėsi ir šviečiamosios veiklos, mokė žmones kaip neužsikrėsti, kaip suprasti, kad liga prasidėjo. Tačiau gyvenimo sąlygos negerėjo. Žmonės po karo labai skurdo.
Galvotesnius ir geresnius ūkininkus bei inteligentus vėl pradėjo tremti į Sibirą, į tolimiausius Šiaurės rajonus. Dauguma jaunų vyrų patraukė į miškus. Prasidėjo kruvini susirėmimai su stribais ir enkavedistais.
Daktarė, gelbėdama tuos miško nelaiminguosius, ne kartą rizikavo savo gyvybe. Žmonės Ja pasitikėjo ir kvietėsi į tolimiausius kaimus. Reikėjo gydyti sužeistus partizanus, palikdavo jiems medikamentų bei tvarsčių. Ja pasitikintieji važiuodavo net iš Grinkiškio ir Ji nė karto neatsisakė ištiesti pagalbos ranką.
Enkavedistai dažnai domėdavosi Daktarės darbu. Sekė, kokius medikamentus išrašo, ką žmonėms perka vaistinėje. Teko gudrauti. Išrašydavo receptus miesto žmonėms, o šie vaistus perduodavo tiems, kam jie buvo skirti. Į žemines niekada nekviesdavo, jose silpnas sužeistasis negalėjo būti gydomas.
Kviečiančiųjų pas tariamai susirgusį žmogų Daktarė prašydavo gerai pasirengti, tiksliai parengti ligonį, nes ne kartą būdavo sulaikoma ir klausinėjama, pas ką buvusi ir ką gydžiusi. Reikėjo tik stebėtis kaimo žmonių sumanumu. Net ir labai patyrę enkavedistai vaikščiodavo šalia sužeistojo ir jo nerasdavo. Gerai, kad tada jie neturėjo specialių šunų. Deja, daug žmonių žūdavo – jai ne kartą teko matyti sudarkytus, išniekintus žuvusiųjų lavonus.
Daktarei pasidarė labai skaudu ir dėl to, kad pradėjo daugėti motinų, neprižiūrinčių, atsisakančių savo vaikų. Tie vargšai beglobiai mažyliai ligoninėje be motinų meilės praleisdavo ištisus mėnesius bei metus.

Kėlė rūpesčių ir nuostabą
Neretai Daktarė po apsilankymų pas ligonius stebėdavosi, kodėl žmonės nesirūpina švara, tvarka, kodėl jie tokie apsileidę. Tačiau nelaukdama iš jų dėkingumo nei atlyginimo suteikdavo jiems medicininę pagalbą.
Apie begalinį Daktarės pasiaukojimą ligoniams liudija toks atvejis. Vieną naktį greitosios pagalbos mašina atvažiavo Jos paimti, nes ligoninėje merdėjo vaikas. Ji greitai apsirengė ir išskubėjo pas ligoniuką. Vėliau, kai šiam mirties pavojus negrėsė, susiruošė pėsčia namo, nes nebuvo mašinos. Medicinos seselė pastebėjo, kad Daktarė ruošiasi eiti su šlepetėmis. Tik tada pamatė, kad skubėdama pamiršo apsiauti batelius.
Absoliuti dauguma Jos bendradarbių ir medicinos seserys bei slaugės apie Gydytoją kalbėdavo su didžiule pagarba. Sakė, kad Ji buvusi ne tik labai rūpestinga, bet ir reikli ne tik sau, visam personalui, labai jautri kitų bėdoms. Jei reikėdavo, dirbdavo visą parą ir pamiršdavo pavalgyti.

Ją žinojo visi
Apie Daktarės sumanų, nuoširdų ir labdaringą darbą žmonės žinojo jau nuo to laiko, kai prieškaryje dirbo Grinkiškyje. Todėl važiuodavo pas ją iš tolimiausių apskrities kaimų.
Kėdainiečius Daktarė gydė visai be užmokesčio. Nedidelį atlygį imdavo tik iš atvykusių pasiturinčių kitų rajonų bei miestų žmonių. Ją žinojo visi.
Buvusi jos kolegė A. Baltrūnienė yra pasakiusi, kad Daktarė niekam nėra pasakiusi: „Pavargau, eikite į polikliniką.“ Jos meiliame veide kiekvienas pastebėdavo ne nuovargį, o gilų susirūpinimą, išgirsdavo ramų balsą. Dienos ir vakarai, o kartais ir naktys buvo išdalintos žmonėms.
Daktarė labai mylėjo Kėdainių kraštą ir jo žmones. Labai džiaugėsi Lietuvos atgimimu, jį rėmė. Sakė, kad labai daug džiaugsmo sukėlė prasidėjęs atgimimas. Iki pačios vėlumos negalėjo atitraukti akių nuo televizoriaus ekrano. Gaudė kiekvieną „Atgimimo bangos“ žodį, buvo ir „Baltijos kelyje“, dirbo su didžiausiu užsidegimu. Kaip tik sugebėjo, rėmė Sąjūdį, dalyvavo iškeliant virš miesto rotušės Lietuvos vėliavą. Labai skaudžiai išgyveno Sausio 13-osios – Kruvinojo sekmadienio – įvykius. Labai išgyveno, kai po Nepriklausomybės paskelbimo tauta ir valdžia pradėjo klaidžioti tamsoje. Dėjo visas pastangas, kad Lietuvoje būtų šviesesnis gyvenimas. Jos lėšomis 1988 metais įsteigta Kėdainių krašto kultūros premija, Atgimimo laikotarpiu įvairiems reikalams aukojo savo santaupas, apie tai prašė neskelbti.
Gydytojos A. Baltrūnienės žodžiais, taip ir bėgo įtemptos darbo dienos, neleidžiančios pavargti. Bet pavargo ir 1996 m. rugsėjo 4 dieną mus paliko.

Jonas Jucevičius

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.