Laikas negailestingai nusineša   į užmarštį daugybės žmonių gyvenimo istorijų, bet kai kas išlieka perduodant iš kartos į kartą. 

daktaras2Taip išliko gražūs prisiminimai apie gero Daktaro prosenelius, senelius, ir jų palikuonį – Daktarą Juozą Kriščiūną, kuriam vasario 2 dieną sukako 101 metai.

Buvo guvūs ir turtingi proseneliai
Nuo seniausių laikų seneliai Kriščiūnai gyveno Rojūnų kaime Krekenavos valsčiuje, kurie nuomojo iš dvarininko net 100 ha žemės.
Kadangi šeima buvo gausi, samdinių nelaikė ir žemę apdirbdavo patys. Jie mokėjo gerai ūkininkauti, tad visada būdavo pilni aruodai grūdų, didelė gyvulių kaimenė. Turėjo išvaizdžius namus, kurie neprastesni už dvarininko namus.
Tai buvo lyg dvaras dvare, labai gražioje vietovėje, šalia puikavosi didelė giria, šniokštė upelis… Gyveno laimingai ir turtingai, bet prasidėjo neramūs laikai – 1863 metų valstiečių sukilimas, kurį caro kariuomenė numalšino, o žmones pradėjo tremti į Sibirą. Ir ištrėmė visą kaimą, o jų vietoje apgyvendino rusus. Daugelis žmonių ir kai kurie sukilėliai slapstėsi tame miške, o proseneliai juos maitino ir rengė.
Tai sužinojo žandarai ir prosenelius su arkliais vežė į Sibirą. Jau buvo naktis, tad, likus iki Panevėžio 3 kilometrams, jie su tremiamais apsistojo Molainių kaimo karčemoje, kur senoliai žandarams davė labai didelius pinigus – apie 500 auksinių rublių, už ką juos šie paleido su sąlyga, kad negrįžtų į Rojūnų kaimą.
Vėliau ten Juozo Kriščiūno seneliai ir gyveno Molainių kaime, kur valdė savo tėvų nupirktą didelį ūkį.
Būsimo Daktaro tėtė su broliu vėliau tą žemę pasidalijo ir laimingi gyveno. Tėtė valdė 30 ha dirbamos žemės ir 33 ha miško: 1912 metais čia sukūrė šeimą. Kilus 1914 metais Pirmajam pasauliniam karui, tėvai vėl visko neteko, caro valdžia viską atėmė, bet turėdami santaupų, sumanias galvas, išgyveno.

Daktaras su kurso draugais.

Daktaras su kurso draugais.

Čia gimė būsimasis Daktaras
Karo metu, tame Molainių kaime 1915 metais vasario 2 dieną gimė būsimasis Daktaras, kuris, būdamas penkerių metukų su tėvais išsikėlė į Molainių vienkiemį, nes Nepriklausomos Lietuvos valdžia 1920 metais kaimus išskirstė į vienkiemius. Ir čia Juozo tėtė vėl pasistatė didžiulį gyvenamąjį namą su skardiniu stogu, kitus ūkinius pastatus, gražiai įsikūrė (dabar tame name gyvena keturios šeimos). Puikiai tvarkė nemažą ūkį, miško nestigo. Buvo ne tik turtingi, bet ir linksmi žmonės.
Čia augo Juozas su broliu ir dviem seserimis rūpestingų ir darbščių tėvų globoje.
Graži gamta, erdvūs ūkio laukai ir miškas visiems teikė stiprybės. Čia Juozas su broliu ir seserimis linksmai leido laiką. Nepastebimai atslinko ir paauglystė, kuri praėjo besimokant Panevėžio gimnazijoje, o vasaras praleisdavo namuose, kur puikavosi didžiulis gėlynas ir sodas, bitynas.
Juozas, baigęs gimnaziją pasekė mamos – gydytojos pėdomis, o brolis ir seserys taip pat įgijo aukštąjį išsilavinimą, tapo žymiais žmonėmis.

Vytauto Didžiojo universitete
J. Kriščiūnas 1934 metais įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto medicinos fakultetą ir studijavo chirurgiją pas žymų profesorių, kraštietį Vladą Kuzmą (1892 – 1942). Mokslas gerai sekėsi, buvo pažangus studentas, labai domėjosi medicinos pasiekimais ir profesūros buvo giriamas už darbštumą ir žingeidumą. Dalyvavo studentų korporacijos veikloje. Nors universitetas dar buvo jaunas, gyvavo nuo 1922 metų, bet profesūra buvo stipri, baigusi aukštuosius medicinos medicinos mokslus Vakarų Europos universitetuose. Jie pagal 1931 metų naująjį mokymo reformos statutą išplėtė mokymo bazę, suformavo naujas universiteto katedras, kurių buvo sudaryta net 17. Buvo žiūrima, kad į universitetą patektų gabūs ir sveiki jaunuoliai bei jaunuolės.
1940 m. sovietų armijai okupavus Lietuvą, Kauno Vytauto Didžiojo universitetas vėl buvo pavadintas Kauno universitetu. Įvyko daug pasikeitimų, daug specialistų ir studentų buvo ištremta į Sibirą. Bet J. Kriščiūnui pasisekė universitetą baigti dar Nepriklausomoje Lietuvoje 1940 m. pavasarį.

Kėdainiuose visam laikui
1934 m. chirurgas ir buvęs universiteto dėstytojas Juozas Jaržemskas (1899 – 1961) iš šio universiteto buvo paskirtas Kėdainių apskrities ligoninės chirurgu ir po to – statomos naujos ligoninės direktoriumi. Jis pasidomėjo, kas iš universiteto absolventų tiktų jam į pagalbininkus. Buvo rekomenduotas J. Kriščiūnas, kuris tik pastatytoje 1937 m. naujoje ligoninėje ir pradėjo chirurgo veiklą.
Kėdainiuose už nuoširdumą, jautrumą ir sąžiningumą jį greitai pamėgo ne tik bendradarbiai, bet ir ligoniai.
Vokiečių okupacijos metais, priartėjus frontui, vokiečiai ligoninę pavertė savo sužeistų karių ligonine, o po to ruošėsi ją susprogdinti. J. Kriščiūnas visą šį laiką taip ir nenusivilko balto chalato. Drauge su ligoninės bendradarbiais gelbėjo ligoninės turtą, inventorių, aparatūrą, išslapstė norėdamas išsaugoti tai Kėdainių žmonėms. Ir išsaugojo. Tačiau nieko negalėjo padaryti, kad ligoninė nebūtų susprogdinta.
1944 m. tik praūžus frontui, rugpjūčio 8 d. jis buvo paskirtas Kėdainių apskrities ligoninės direktoriumi (ji vėl buvo senojoje) ir chirurginio skyriaus vedėju. Jis negailėjo nei jėgų, nei savo sveikatos, kad rajono gyventojai gautų kvalifikuotą medicininę pagalbą. Tačiau likimas jam buvo nepalankus.
Pokaris daugeliui gyventojų buvo siaubingas, nes vėl prasidėjo masiniai trėmimai į Sibirą, daugelis jaunimo pasitraukė į mišką ir partizanavo.
Daktarui, rizikuojant savo gyvybe, daugelį kartų teko važiuoti į konspiracines vietoves, kur gydė sužeistus partizanus. Laimei, sušaudymo ir kalėjimo išvengė, bet 1949 m. gruodžio 10 d. buvo mobilizuotas į sovietinę kariuomenę, kur tarnavo kariniu gydytoju – chirurgu. Tuo metu dar baigė ir Maskvos medicinos universitetą.
Kariuomenėje labai pablogėjo sveikata, ištiko infarktas, du insultai. Tad 1953 m. buvo demobilizuotas ir vėl dirbo Kėdainių ligoninėje dermatologu, o vėliau, iki mirties, gydytoju venerologu.
Daktaras J. Kriščiūnas buvo aktyvus „Žinijos“ draugijos narys, visuomeninės tarybos prie centrinės ligoninės pirmininkas. Visas pareigas atliko su didele meile, nuoširdumu, kruopštumu.
1970 m. kovo 17 d. susitikime su I-osios vidurinės mokyklos (dab. J. Paukštelio progimnazija) vyresniais moksleiviais ir kalbėjosi apie žmogaus atsakomybę prieš visuomenę, apie moralę ir lėtines ligas.
Bekalbėdamas tribūnoje susmuko – ištiko trečias insultas, po kurio jau nebeatsigavo.
Taip Kėdainių visuomenė neteko Didelio Žmogaus – Daktaro, kuris visam laikui atgulė Dotnuvos gatvėje esančiose kapinėse.

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.