Rugsėjo 23-oji – Lietuvos žydų genocido diena

Pirmieji vaikystės prisiminimai mane sugrąžina į ankstyvus rytus senelio namuose Kėdainiuose Smilgos gatvėje. Senelio namas, pastatytas iš rąstų ir senovišku to meto stiliumi iš dalies dengtas lentomis, buvo priešpaskutinis Smilgos gatvėje ir stovėjo palei jos vingį. Už namų buvo daržai, nusidriekę iki upės kranto. Tai buvo žemutinė miesto dalis. Pats paskutinis namas, taip pat pastatytas iš rąstų ir apdengtas šiaudiniu stogu, priklausė mano senelio broliui Boruch Kamber, kuris su šeima atvyko iš Kalnaberžės kaimo netoli Kėdainių. Mūsų šeimos padėtis buvo sunki, nes tokiuose mažuose miesteliuose kaip Kėdainiai, kuriuose nebuvo pramonės ir mažai prekybos, vyko kova dėl išlikimo, todėl mes, vaikai, buvome nuolat siunčiami pas senelius iš motinos pusės. Juk jie turėjo karvę, o vaisių ir daržovių gaudavo iš prekiautojų, vykstančių iš kaimo į turgų. Prisimenu ūkininkus,  mediniais, sunkiai prikrautais tvirtų arklių traukiamais vežimais važiuojančius  Smilgos gatve į miesto centrą ir pagrindinę turgavietę. Smulkieji Kėdainių pirkliai ir prekybininkai turgaus dieną anksti ryte  važiuodavo prie miesto ribos pasitikti atvykstančių ūkininkų. Ir iškart prasidėdavo derybos. Įprastas klausimas buvo:  „Czo maš psedatz?“ – lenkiškai arba „Ko turo pardot?“ – sudėtingesne lietuvių kalba. Jei abi pusės sutardavo ar pažinodavo viena kitą iš ankstesnių sandorių, valstietis pakviesdavo būsimą pirkėją į prikrautą vežimą atsisėsti šalia. Jei suderėdavo kainą, prekybininkas važiuodavo į miestą su ūkininku, puikuodamasis savo sėkme. Jei derėtis nesisekdavo, pirkėjas eidavo palei ūkininko vežimą, kol sutardavo dėl kainos arba nepavykdavo susiderėti.
Buvusios Kėdainių žydų sinagogos prikeltos naujam gyvenimui.

Buvusios Kėdainių žydų sinagogos prikeltos naujam gyvenimui.

Tokius XIX a. pabaigos Kėdainius prisimena JAV žurnalistas Bernardas Gersonas Richardsas (1877-1971), gimęs Kėdainiuose. Šie atsiminimai labai gerai iliustruoja tuomet buvusius santykius tarp lietuvių ir žydų: kiekvienas žydas turėjo savo lietuvį, o kiekvienas lietuvis – savo žydą.

Žydai – gausiausia miesto bendruomenė
Pati gausiausia tautinė bendruomenė XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Kėdainiuose ir daugelyje mūsų miestelių buvo žydai. Mieste jie pradėjo kurtis XVII a. pradžioje, o miesteliuose gausiau apsigyveno po Šiaurės karo ir didžiojo maro XVIII a. I-oje pusėje. 1897 m. gyventojų surašymo duomenimis, Kėdainiuose tuo metu gyveno 3 733 žydai, Šėtoje – 1 135, Josvainiuose – 534, Krakėse – 450, Dotnuvoje – 233, mažesnės bendruomenės buvo Labūnavoje, Surviliškyje, Gudžiūnuose. Pirmojo pasaulinio karo metais carinės Rusijos vyriausybė įsakė visiems žydams, kaip „nepatikimiems“, trauktis kartu su rusų kariuomene. Tokiu būdu į Rusijos gilumą buvo ištremta 80% visų Kauno gubernijos žydų. Kuriantis nepriklausomai Lietuvai, iš Rusijos pamažu pradėjo grįžti žydai. 1920 metais pasirašius taikos sutartį su sovietine Rusija, sugrįžėlius traukiniais atveždavo iki Lietuvos sienos (paprastai iki Obelių miestelio), ten kelias dienas palaikydavo uždarytus į karantiną, kad patikrintų jų sveikatos būklę ir dokumentus. Paskui kas sau pasklisdavo po kadaise gyventas vietoves.
Pagal 1923 m. gyventojų surašymą, Lietuvoje gyveno 153 743 žydai, o tai sudarė 7,6 % gyventojų. Žydų dalis tarp gyventojų visumos nuo 13,8 % prieš karą sumažėjo beveik per pusę, tačiau, kaip ir anksčiau, žydai liko didžiausia tautine mažuma. Kėdainiuose 1923 m. gyveno 2 499 žydai, Šėtoje – 440, Surviliškyje – 104, Pašušvyje – 100, Krakėse – 659, Josvainiuose – 341, Gudžiūnuose – 103, Dotnuvoje – 204, Pernaravoje – 1.
Jie sudarė absoliučią to meto Kėdainių krašto verslininkų daugumą. 100 žmonių, besiverčiančių prekyba, teko net 77 žydai. Jie buvo pakankamai raštingi – 70,85 procentai mokėjo skaityti ir rašyti. O lietuvių raštingumo procentas buvo 67,68, lenkų – 68,48, o rusų – siekė tik 38,40 procento. Neraštingų žmonių mūsų Kėdainių krašte 1923 m. buvo 43,7 procentai, kai tuo tarpu Trakų apskrityje – net 55 procentai.
Be tradiciniais laikomais žydų verslų tokių kaip prekyba, siuvyklų, kirpyklų, kepyklų, gėrimų parduotuvių, jie Kėdainiuose Gedimino g. 28 (dab. Didžioji g.) turėjo įsteigę kino teatrą „Rekord“ . Veikė malūnai, mechaninės dirbtuvės, viešbučiai, dirbo laikrodininkai, fotografai, spaustuvininkai ir daug kitais verslais užsiimančių žydų.

Agurkus išpopuliarino žydai
Žydų dėka nuo XIX a. II pusės Kėdainiuose paplito agurkų auginimo verslas. Tai nulėmė kelios priežastys. Pirma, perpildytame amatininkų mieste daržininkystė ir sodininkystė buvo natūrali išeitis gelbėjantis nuo gresiančio skurdo, lydėjusio dažną užsiimantį ne žemės ūkiu. Uždarbis iš šio verslo nebuvo labai didelis, blogo derliaus metais kartais neužtekdavo net nuomai už sklypus. Kėdainių mokytojas I. Ptaškinas 1899 m. rašė, kad daržininkai „visą vasarą rausiasi daržuose kaip kurmiai – sėja, sodina, ravi visi sukaitę, suplukę, bet pelno gauna labai mažai“. Antra, žydų mityboje agurkas užėmė labai tvirtas pozicijas. XX a. pradžios tekstuose, kuriuose aprašomas žydų gyvenimas ir buitis, paprastai minimos ir žydų parduotuvės. Vienas iš pagrindinių didesnių miestų parduotuvių atributas buvo statinės su sūdytais agurkais.
Kėdainiuose ir aplinkinėse gyvenvietėse (ypač Josvainiuose) būta didžiausių agurkų auginimo plotų visame Pabaltijyje. Kėdainiuose kasmet būdavo užauginama apie 100 centnerių agurkų sėklų bei 300 tūkstančių agurkų ir pomidorų daigų, kasmet buvo auginama apie 150 ha agurkų. Daržininkai savo produkciją parduodavo ne tik vietos ar Lietuvos turguose, bet veždavo į Liepoją, Mintaują (dab. Jelgavą), Rygą. Postūmį prekybos plėtrai davė 1871 m. šalia miesto nutiestas Romnų–Liepojos geležinkelis, kuris Kėdainius sujungė su Vilniumi, Šiauliais, Ryga, Liepoja, Maskva, Gudijos ir Ukrainos miestais. Žinoma, kad 1896 m. iš Kėdainių geležinkelio stoties buvo išgabenta 2 322 pūdai (38 035 kg), o 1897 m. į Liepoją – jau 10 vagonų agurkų.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, daržininkų verslas Kėdainiuose klestėjo. Auginti jau ne tik agurkai, bet ir pomidorai. Šiuo laikotarpiu apie žydus, kaip išskirtinius agurkų augintojus, kalbėti jau nebegalime: išlikusiose nuotraukose santūriai šypsosi ir lietuviai, ir žydai daržininkai. Tačiau iš žydų tarpo tarpukariu iškilo keletas stambesnių daržovių augintojų, kuriems šis darbas buvo ne vien pragyvenimas, kaip carinės Rusijos laikais, bet tapo pelningu verslu. Viena didesnių buvo Golombeko, Fridlando, Šteinbacho bendrovė „GFS“.

Ir bankai, ir fotografija, ir leidyba
Dar 1919 m. Žydų reikalų ministerija išleido instrukciją dėl žydų Liaudies banko steigimo Lietuvoje. Tuo siekta padėti plėtoti savąjį verslą žydams. Minėto banko filialas Kėdainiuose buvo įsteigtas 1922 m. P. Lukšio gatvėje (dab. Senoji g.), o taip pat jo skyriai įkurti Šėtoje ir Krakėse.
Už tai, kad turime galimybę pamatyti, kaip prieškariu ir tarpukariu atrodė Kėdainiai, turime būti dėkingi ir žydų fotografams. Turbūt plačiausiai Kėdainius išgarsino fotografas M. Joffe. Jis apie 1905 m. atsikėlė iš Ukrainos ir Josvainių g. 2 pasistatė namą, kuriame įrengė ateljė. Be portretinių nuotraukų, nemažai miesto vaizdų atspausdino pašto atvirukuose. Pirmoji serija, sudaryta iš 20 vaizdų, buvo atspausdinta Vokietijoje ir išparduota Kėdainiuose. 1915 m. M. Joffe evakavosi į Rusiją, po karo grįžo į Kėdainius ir dar kurį laiką užsiėmė fotografija.
Žinome, jog Kėdainių žydai užsiėmė ir leidybos verslu. Apie 1906–1909 m. Šmuelis Eidesas įsteigė Kėdainiuose spaustuvėlę, kuri veikė iki Pirmojo pasaulinio karo. Greta senojo Nevėžio tilto esančią spaustuvę 1923 m. įsigijo Š. Movšovičius ir N. Kaganas. Iš pradžių čia imta spausdinti pakvietimus bei vizitines korteles, periodinius ir religinius leidinius. O vėliau išleistas ir vadovėlis – Lietuvos istorija žydų mokykloms, lietuvių dainų rinkinėlis hebrajų kalba. Ilgainiui įmonę imta plėsti – 1937 m. įsigijo linotipą, kito inventoriaus. Dirbusieji šioje įmonėje prisimena, kad šios spaustuvės savininkai buvę labai gobšūs ir mažai temokėdavę darbininkams.
Įdomu pastebėti, kad žydai labai mielai tarnaudavo savanoriškose gaisrininkų komandose. Didžiausia nelaimė tų laikų miestuose būdavo gaisrai, nes šiaudais dengti namai greitai užsiliepsnodavo ir sudegdavo ištisi miesto ar miestelio kvartalai. Kėdainiuose, Krakėse, Šėtoje taip pat buvo žydų gaisrininkų komandos.
Kėdainių gaisrininkų garbės vadu buvo Určikas Rabinovičius, o vadovavo Pinkelšteinas. Jie turėjo net savo pučiamųjų instrumentų orkestrą. Paskutinis komandos vadas buvo Lietuvos kariuomenės savanoris, keliais ordinais apdovanotas Codikas Šlapoberskis, žuvęs 1941 m. rugpjūčio 28 d.
Kėdainiuose ir krašto miesteliuose žydai prie sinagogų steigė įvairias labdaros draugijas šelpti vargšams, špitoles, laidojimo draugijas ir pirtis, už kurių sklypus mokesčius paprastai mokėjo kahalas. Ypač čia aktyviai veikė žydų labdaros, socialinės paramos ir kultūros reikalų draugija „Ezro“, turėjusi nuosavus pastatus, kuriuos nuomodavo neturtingiems tautiečiams, rūpinosi visuomeninių pastatų remontu ir lėšomis. Jos pastangomis Kėdainiuose Josvainių gatvėje buvo įkurta žydų vaikų prieglauda, kurioje 1930 m. gyveno 23 vaikai. Gyvenimo sąlygos prieglaudoje buvo geros, kambariai dideli, vaikai buvo aprūpinti rūbais ir analine. Draugijos skyriai veikė ir Šėtoje, Krakėse.

Duoklė populiariajam futbolui
Tarpukario metais populiariausia sporto šaka buvo futbolas. Žydų sporto ir gimnastikos sąjunga „Makabi“ tarpukariu Lietuvoje labai išplėtojo savo veiklą ir įkūrė net 80 savo skyrių. Ne išimtis buvo ir Kėdainiai, kuriuose buvo net 2 žydų futbolo komandos: „Makabi“ ir „Hapoel“, kurios vėliau susijungė.
Trys žydų švietimo tinklai
Kai tik susikūrė nepriklausomos Lietuvos valstybė, miestuose ir miesteliuose ėmė kurtis dešimtys mokyklų jidiš arba hebrajų kalba. Žydų bendruomenės gavo teisę įkurti pradines keturmetes mokyklas. Jeigu klasę lankydavo bent 32 mokiniai, šios mokyklos gaudavo oficialų valdžios pripažinimą ir būdavo įtraukiamos į valstybinę švietimo sistemą, todėl jas visiškai finansuodavo vyriausybė. Iniciatyva steigti naujas mokyklas ir stiprinti jau veikiančias paprastai kildavo iš tėvų ar vietinių verslininkų visuomenės. Jų ideologinę ir kultūrinę pakraipą lėmė tai, kokia kalba ten buvo mokoma, kokios visuomeninės bei tautinės vertybės propaguojamos. Tokiomis aplinkybėmis susiformavo trys žydų švietimo tinklai, kurių kiekvienas priklausė vis kitai ugdymo krypčiai.
Sionistinė – pasaulietiška kryptis, kurios išraiška tapo „Tarbut“ (Kultūra) švietimo tinklas. Mokslas šios krypties mokyklose vyko hebrajų kalba (sefardiška tarsena). Mokiniai buvo auklėjami tautine – sionistine dvasia, ugdoma meilė istorinei ir atnaujintai Izraelio žemei. Šiai krypčiai priklausė dauguma žydiškų švietimo įstaigų Lietuvoje, ją rėmė Lietuvos sionistinės pasaulietiškos partijos, organizacijos ir jaunimo sąjūdžiai.
Religinė kryptis, kurios vertybes propagavo „Javnės“ įstaigos. Mokslas šiose įstaigose paprastai vyko hebrajų kalba (aškenaziška tarsena) iš dalies pagal naujoviškus pedagoginius metodus, tačiau berniukai ir mergaitės mokėsi atskirai. Pagrindinis tikslas buvo įskiepyti religinio judaizmo vertybes kartu su pasaulietiškais mokslais ir bent dalį mokinių parengti tolesniems šventųjų dalykų mokslams įvairiose ješivose.
Pasaulietinė jidiš kryptis, kurios pagrindas buvo kairuoliška „Kultūros lyga“. Idėjiniu požiūriu ji buvo artima „Bund“ pasaulėžiūrai ir ypač folkistams, kurie jidiš laikė natūralia ir liaudiška žydų liaudies kalba ir nepalaikė sionizmo. Kai „Kultūros lygą“ užvaldė komunistų idėjos, valdžia juos apkaltino antivalstybine veikla ir todėl net įkalino dalį šios krypties mokyklų mokytojų. 1924 m. valdžia uždraudė „Kultūros lygą“ ir jos mokyklas perdavė į tuo laiku įkurtos „Žydų ugdymo draugijos“ rankas.
Sionistinės krypties mokyklas lankė 75 proc. visų žydų mokinių Lietuvoje. 1936/37 m. Lietuvos vyriausybė sugriežtino žydų švietimo įstaigų padėtį: iš žydų mokytojų buvo pareikalauta kelis mokomuosius dalykus dėstyti lietuvių kalba, sugriežtinti egzaminai. Todėl žydų mokinių labai padaugėjo lietuviškose pradžios mokyklose.
Tarpukario metais Kėdainiuose veikė „Tarbut“ krypties 2 pradžios ir 1 vidurinė mokykla bei kelios religinės mokyklos. Žydų vidurinė mokykla įsikūrė tėvų komiteto lėšomis nuomojamose patalpose, alaus sandėlį, vaisvandenių ir vaisvynių gamyklą turėjusio Chaimo – Bero Sroelovo privačiame name Gedimino g. 53. Joje mokėsi 1925 m. – 93, 1927 – 104 mokiniai, o 1935 m. – tik 33 mokiniai. Mokykloje trūko ne tik lėšų, bet ir mokytojų, kurie labai dažnai keitėsi. Nebūdavo muzikos, fizinio mokytojų, tad šioje mokykloje dirbę žydų ir lietuvių mokytojai dėstydavo net 4–5 dalykus. Atlikus mokyklos apžiūrą, buvo konstatuota, kad mokykloje trūksta elementarių mokymo priemonių, knygų, ypač lietuviškų, yra labai nešvaru. Pamokose nėra jokios metodikos, iš mokinių mažai reikalaujama, lietuvių kalbos mokiniai beveik nemoka, todėl 1935 m. buvo nutarta mokyklą iš viso uždaryti.
Šėtos, Josvainių, Krakių miesteliuose taip pat veikė žydų pradžios mokyklos, priklausiusios „Tarbut“ krypčiai, o taip pat religinės mokyklos, Toros studijų grupės. Šėtos miestelio žydų bendruomenė turėjo net ir literatų būrelį, o Krakėse veikė žydų dramos būrelis ir biblioteka.

Turėjo kuo didžiuotis
Per visą Kėdainių žydų bendruomenės gyvavimo laikotarpį čia gimė, augo arba dirbo nemažai ryškių religijos, kultūros ar švietimo veikėjų. Galbūt todėl sakoma, kad Kėdainių žydai didžiuodamiesi savo kilme ir sutikę tautiečius iš kitur, sakydavo: „Ich Keidaner“ ( „Aš – kėdainietis“), mušdami dešine ranka per krūtinę. Kėdainiškių žydų išskirtinumą liudija ir toks tarp Kauno žydų žinomas posakis: Jeigu jaunuolis ilgai nesusirasdavo nuotakos ir būdavo labai išrankus, tai jo klausdavo: „Na, ko gi tu nori – ir gražios, ir turtingos, ir protingos, ir dar iš Kėdainių?”

Istoriją nutraukė holokaustas
Deja, apie 300 metų trukusią Kėdainių žydų bendruomenės gyvavimo istoriją nutraukė holokaustas. 1941 m. rugpjūčio 28 d. vadovaujami nacių jų aktyvūs vietiniai pagalbininkai lietuviai šalia Smilgos upelio sušaudė 2 076 Kėdainių, Šėtos ir Žeimių žydus. Visi Josvainių žydai (282, iš jų 86 vyrai, 110 moterų ir 86 vaikai) buvo išvaryti į Ariogalą ir 1941 m. rugsėjo 1-ąją Dubysos upės slėnyje (2 km nuo miestelio) buvo sušaudyti su kitais Ariogalos žydais (662).
Tačiau Kėdainių krašto žmonės ir gelbėjo žydus, todėl pelnytai galime didžiuotis Jeronimo ir Adelės Žiužnių bei Adelės sūnumi iš pirmosios santuokos Zenonu Grigaičiu, kurie net 9 mėnesius slėpė 14 suaugusiųjų žydų ir 2 vaikus.
Ši šeima gyveno Svilių kaime, netoli Josvainių. Ši šeima gerai pažinojo malūnininko Gelo iš Kėdainių šeimą. Prasidėjus vokiečių okupacijai, Gelai tapo geto kaliniais. 1944 m. sausio mėnesį Chaja Gelienė paslapčia išėjo iš geto, pasiekė Svilių kaimą ir paprašė Žiužnius gelbėti jos ir keleto giminių šeimas. Žiužniai sutiko padėti, ir vieną naktį Jeronimas Žiužnys ir Zenonas Grigaitis vežimu nuvažiavo į Kauną (apie 60 km), laukė prie geto tvoros, kol Chajos brolienė Chasia Gelienė su dviem savo vaikais Rachele ir Jokūbu pralindo pro skylę geto tvoroje. Jie atvežė juos į savo namus ir paslėpė trobos kamaroje, kurioje laikydavo maistą. Po kelių dienų prie besislapstančių prisidėjo Chasios vyras Izraelis Gelas, o vėliau dar keletas žydų: Boruchas Intriligatorius, dr. Dovydas Richmanas, Akiva Zaitsevas, Codikas Bleimanas, Abrahamas Rafaika, Riva Kaganienė, Jokūbas Kaganas, Gendrichas Kaganas, Icikas Michelsonas. Kadangi kamaraitė jiems visiems buvo per maža, po ja iškasė slėptuvę, kurioje besislapstantieji sulaukė išvadavimo. 9 mėnesius Jeronimas Grigaitis rūpinosi 14 suaugusiųjų žydų ir 2 vaikų maitinimu ir saugumu. 1946 m. prieš išvykdami iš Lietuvos visi išgelbėtieji pasirašė dokumentą, padėką, liudijančią Jeronimo ir Adelės Žiužnių bei Zenono Grigaičio žygdarbį.
1994 m. Jeronimui Žiužniui, Adelei Žiužnienei ir Zenonui Grigaičiui suteikti Pasaulio tautų teisuolio vardai.
Tokį pat garbingą apdovanojimą pelnė ir kiti Kėdainių krašte gyvenę žmonės, kurie gelbėjo žydus.
Tai Vincas, Stasė, Jonas ir Veronika Antanaičiai, gyvenę Kūjėnų kaime (Tiskūnų apylinkė). Jie savo namuose priglaudė ir kurį laiką slėpė net 9 iš Kauno geto pabėgusius žydus: Josifą Gartnerį, Jokūbą ir Chaimą Buršteinus, Simoną Joffę, Leibą Rafeiką, Šlomą Grosmaną, Libą Velikoliudaitę, Franę Hades ir Fanę Rašaitę. Vėliau šie žydai prisijungė prie sovietinių partizanų, o po karo daugelis emigravo į Izraelį. 1978 m. Antanaičiams buvo suteiktas Pasaulio Tautų Teisuolio vardas.
Pėdžių kaime gyvenę Juzefa Rimavičienė, Liudvika Rimavičiūtė-Gedaikienė, Petras Gedaika, Juozas ir Ona Augustinavičiai išgelbėjo 5 žydus: Josifą ir Chaimą Lisonus, Chają Levnovskytę, Chaimą Kunderį ir Chaimą Ronderį. Jiems garbingas apdovanojimas buvo įteiktas 1998 m.
Stasys Kšanavičius, Barbora Kšanavičienė ir Vytautas Kšanavičius iš Šilainėlių kaimo, netoli Kėdainių, kurį laiką priglaudė iš Kėdainių nuo šaudymo pasislėpusius Chaimą Ronderį ir Samuelį Šmulskį. Jie vėliau persikėlė į greta esantį mišką, bet palaikė ryšius su Kšanavičiaus šeimyna. Retkarčiais jie užeidavo pavalgyti, nusiprausti ar išsiskalbti drabužius. Pasibaigus karui S. Šmulskis emigravo į JAV, o CH. Ronderis apsigyveno Kaune. 2005 m. Stasiui ir Barborai Kšanavičiams bei jų sūnui Vytautui suteikti Pasaulio tautų teisuolio vardai.
Teisuolių darbai – kilnumo ir didvyriškumo pavyzdys būsimosioms kartoms, jie leido žydų tautai ir visai žmonijai išsaugoti tikėjimą gėriu ir humanizmu. Teisuolių žygdarbis padeda mums visiems įsiminti svarbiausią pamoką ir ja turime vadovautis esant bet kokioms aplinkybėms: žmogaus gyvybė savaime yra didi vertybė. Teisuoliai liko Žmonėmis pačiais gūdžiausiais laikais, jie suteikė viltį gyventi nekaltai persekiojamiems ir žudomiems žmonėms.

Audronė Pečiulytė

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.